Gatvėse tarsi iš niekur nugulė tirštas žalsvai gelsvos spalvos rūkas. Matomumas buvo toks prastas, jog vairuotojai negalėjo matyti toliau savo automobilių žibintų. Vaizdas ir jausmas priminė tikrų tikriausią siaubo filmą.

Motinos vaikus į mokyklas ir darželius vedė jų veidukus apvyniojusios drėgnomis skarelėmis ar prispaudusios nosines. Žmonės gatvėse blaškėsi tvirtai susikibę rankomis, rašo „Daily Mail“.

Vienas pėsčiasis prisimena atsitrenkęs į motociklininką, kuris paklausęs: „Kaip nuvažiuoti prie metro?“. Žmogelis jam atsakė: „Važiuokite dar 18 metrų, tada žemyn laipteliais – jūs ant šaligatvio!“

Taip atrodė Didžiosios Britanijos sostinė, kai daugiau nei prieš 65 metus ją užklojo klampus, nuodingas ir daugeliui pražūtingu tapęs Didysis Londono smogas.

Tirštas, šlykštus ir tamsus miestą užklojęs rūkas vos per keturias dienas, remiantis įvairiais skaičiavimais, pražudė 12 tūkst. žmonių. Jo būta tokio tankaus, jog matomumas, geriausiu atveju, siekė metrą ar kelis. Londono žmonės tokio siaubingo smogo nebuvo matę jau seniai. Remiantis duomenimis, prieš tai kažkas panašaus užfiksuota nebent prieš 150 metų – dar Napoleono laikais.

Kai Charlesas Dickensas rašė apie dinozaurus, juos įsivaizdavo išnyrančius iš ūkanų. Sherlocko Holmeso gerbėjai taip pat sunkiai gali įsivaizduoti detektyvą neapsuptą Baker gatvės rūko marškos.

Didysis Londono smogas neturėjo nieko bendro nei su romantika, nei su literatūra. Mirtinas smogas dusino žmones ir gyvūnus, ir pelnytai buvo įvardytas kaip viena iš skaudžiausių XX amžiaus taikos meto tragedijų.

Socialinės istorijos profesorius Roy Parkeris 1952 metais kartu su tėvais gyveno pietrytiniame Londone. Jo tėvas – Pirmojo pasaulinio karo veteranas, kadaise apkasuose iki soties prisikvėpavęs dujų – nusprendė į darbą žūtbūt važiuoti dviračiu, nors dėl tiršto smogo smarkiai skaudėjo per karą pažeistus plaučius. „Jam tebuvo 56 metai, tačiau pamenu, kaip sunkiai gaudė orą, duso. Bet vis tiek mynė dviratį“, – pasakojo istorikas.

Nevažinėjo autobusai. Vienas vairuotojas, kuris pabandė išvažiuoti į gatvę, pasakojo, kad „riebūs suodžių dribsniai lipo prie stiklo tarsi dažai, valytuvai negalėjo jų įveikti“. Norėdamas pamatyti, kas dedasi už kelių metrų, kur su žibintu rankose vaikščiojo ir kelią rodė policijos pareigūnas, vairuotojas turėjo iškišti galvą pro langą.

Ist Ende žmonės pasakojo per rūką nematę net savo pėdų. Doko darbuotojai teigė, kad kranų kabinose maždaug 16 metrų aukštyje dangus buvo vaiskus. Apačioje smogas priminė tamsią jūrą.

Tais metais gruodis buvo itin žvarbus ir drėgnas. Šalto ir drėgno oro masė, pakibusi virš miesto, tarsi kempinė gėrė visus teršalus. Aukšto slėgio oro masė visus nuodus po savimi tarsi užrakino – įsivaizduokite riebalų sluoksnį vandens paviršiuje. Šaltis vertė žmones intensyviau kūrenti ir šidlytis, tad situacija tik blogėjo ir blogėjo. Daugiausia prie oro taršos, anot ekspertų, prisidėjo paprasti židiniai.

Londono gyventojai šildėsi degindami pigiausias anglis, kuriose būta daug dulkių. Kai dar niekas nežinojo apie centrinį šildymą, židiniai buvo bene vienintelis būdas pasišildyti, juose buvo verdamas vanduo arbatai ar net gaminamas maistas.

Smogą suformavo mirtinas kokteilis iš anglis deginančių gamyklų, sunkvežimių ir autobusų išmetamų dyzelinio kuro emisijų ir teršalų debesų, dreifuojančių virš Kanalo iš Europos pramonės centrų.

Oro taršos lygis buvo tiesiog neįtikėtinas. Kiekvieną dieną iš Londono kaminų virsdavo tūkstančiai tonų dūmų. Į aplinką patekdavo per 2 tūkst. tonų anglies dvideginio, 140 tonų vandenilio chlorido ir 14 tonų fluoro junginių.

Dar baisiau tai, kad iš kaminų į aplinką patekęs sieros dioksidas, susimaišęs su ore tvyrojusia drėgme, virto sieros rūgštimi. Ta rūgštis degino ir graužė gerklę, žmonėms kildavo dusulio priepuolių. Labiausiai kentėjo vaikai, pagyvenę žmonės ir lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis sergantys – jiems pasidėjo smarkus plaučių uždegimas.

Tūkstančiai nelaimingųjų tiesiog užduso. Aukų skaičiui augant kaip ant mielių, laidojimo namams ėmė trūkti karstų.

Keisčiausia, kad niekas nekreipė dėmesio į taip sparčiai ėmusį augti mirtingumą: „Kūnai gulėjo tiesiog gatvėse... Vienas iš akivaizdžių įrodymų, jog kažkas vyksta, buvo problema, su kuria susidūrė laidojimo namai – ėmė trūkti karstų, floristams stigo gėlių“, rašė Jennifer Rosenberg.

„Atrodė, kad kažkas padegė didžiulę krūvą padangų“, – 2002 metais 1952 metų įvykius prisiminė Stanas Cribbas. S. Cribbas, kuris tuo metu dirbo laidojimo namų direktoriaus pavaduotoju, labai gerai prisimena patirtą siaubą, skelbia mentalfloss.com.

„Niekas net sapnuose nematė tokio siaubo, niekas nenujautė, jog bręsta tikra katastrofa. Žmonėms niekas nepaaiškino, kad užsilaikiusi drėgno oro masė virš Londono sulaikė visus deginamų anglių dūmus“, – teigė S. Cribbas. Vyras puikiai prisiminė tąkart nusileidusią tamsą. Smogas tirštėjo labai greitai, nedaug naudos buvo ir iš žibintų. „Atrodė, kad ėmiau ir apakau“, – teigia jis.

Remiantis to meto statistika, tokiomis ligomis kaip bronchitas ir plaučių uždegimas per kelias dienas susirgo daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Yra skaičiavimų, kad per kelias savaites ir mėnesius po tragedijos Londone dėl įvairių sveikatos komplikacijų mirė dar 8 tūkst. britų.

Seras Donaldas Achesonas prisimena, kaip tuomet dar būdamas jaunas daktaras skubėjo į ligoninę ištuštėjusiomis Didžiosios Britanijos sostinės gatvėmis: „Turėjau lėtai slinkti palei pastatų sienas iki kito posūkio ir bandyti įskaityti gatvės pavadinimą, nes matomumas buvo praktiškai lygus nuliui. Prisimenu baugią slogią tylą, nes gatvėse praktiškai nebuvo mašinų. Oficialiai skelbta, kad matomumas – trys metrai. Pamenu, buvo siaubingai šalta, žvarbu“.

„Middlesex Hospital“ ligoninėje, kur D. Achesonas dirbo rezidentu, pacientų daugėjo ne dienomis, o valandomis. „Jau po kelių dienų visos palatos buvo sausakimšos sergančių kvėpavimo takų ligomis. Jie gulėjo ir chirurginiame skyriuje, ir intensyviosios terapijos skyriuose. Tiesiog koridoriuose. Labai trūko deguonies“, – tų dienų siaubą prisimena jis. Smogas, atrodė, niekada neims skirstytis – žmonės stengėsi nekišti nosies iš namų į amžiną naktį. Netgi teko uždaryti kino teatrus – buvo per tamsu įžiūrėti ekranus, rašo „Daily Mail“.

„Sadler‘s Wells“ teatre nutrauktas „La Traviata“ pasirodymas, nes į salę iš lauko prasmukus smogui daugumą žiūrovų ištiko kosulio priepuolis. Teko keisti planus ir atsisakyti šunų lenktynių „White City“, nes lenktyniniai kurtai nematė, ką jiems vytis.

Žinoma, greitosios pagalbos automobiliai iš gatvių niekur nedingo – kad ir kokios pavojingos eismo sąlygos bebuvo. Ekipažai dirbo ypatingu režimu – vienas žmogus sėdėdavo prie vairo, o kitas eidavo priešais greitosios pagalbos automobilį, perspėdamas žmones trauktis iš kelio.

Dalis traukinių taip pat liko kursuoti kaip įprasta, tačiau buvo tamsu nors į akį durk, tad teko imtis skubių prevencinių priemonių, kaip išvengti tragedijos. Geležinkelių inžinieriai ant bėgių dėjo mažyčių sprogstamųjų medžiagų paketėlių, kurie, traukiniams važiuojant, sprogdavo, o garsas perspėdavo žmones apie iš tamsos netrukus išdygsiantį traukinį.

Štai ką po kelių dienų tada rašė „The Daily Mail“: Londono smogas darosi dar tirštesnis: žmonės tapo teršalų rūko įkaitais. Londonas paralyžiuotas. Nevažiuoja autobusai. Nevažiuoja taksi. Neskraido lėktuvai“.

„Imperial College“ profesorius Richardas Scoreris prisimena, kad per smogą kelkraščiu dviračiu važiavo namo – važiavo labai atsargiai, sraigės greičiu.

„Grįžau labai purvinas. Antakiai buvo pilni kažkokio purvo, plaukai nešvarūs, rankos lipo. Jaučiausi ir atrodžiau taip, tarsi būčiau ką tik išlipęs iš purvo balos“, – po 50 metų įspūdžiais apie didįjį Londono smogą dalijosi R. Scoreris. Kentė ne tik vyrai, moterys ir vaikai. Per kasmetinę Smirdildo galvijų mugę galvijai desperatiškai gaudė orą ir krito žemėn. Kelios dešimtys čia pat pribaigti, kad nebesikankintų.

Po penkių dienų oras pasikeitė. Vėjas išsklaidė smogą – liko tik visus įmanomus paviršius dengiantis riebus purvo sluoksnis. Atrodė, kad visą miestą kažkas išpurškė juodais dažais. Laimei, lietus visa tai nuplovė, ir visa ta gliti dvokianti masė atsidūrė nutekamuosiuose vamzdžiuose.

Didžiosios Britanijos vyriausybė buvo suinteresuota sumenkinti nelaimės mastą, o sveikatos apsaugos ministerija skelbė sufalsifikuotą statistiką, drastiškai sumažinusią aukų skaičių.

Tuometinis Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų būsto reikalų sekretorius Haroldas Macmillanas dėl katastrofos bandė kaltinti orą, ir pabrėžė, kad oro tarša – blogas, tačiau neišvengiamas dalykas.

Šalies opozicijai ėmus pulti vyriausybę, kad ji nepakankamai stengiasi mažinti oro taršą, jis atsakė: „Žinoma, darome viską, ką galime, bet, savaime suprantama, garbingieji džentelmenai turi atsižvelgti ir į daugybę svarbių ekonominių veiksnių, kurie nuo mūsų nepriklauso, ir kuriuos ignoruoti būtų labai kvaila“.

Smogo atvejų Londone būta ir daugiau, tačiau tokio masto tragedija daugiau nepasikartojo.

Lūžio taškas

Nors smogo problema tokiems didmiesčiams kaip Didžiosios Britanijos sostinė Londonas – deja, bet neišvengiama blogybė, 1952 metais miestą užklojęs smogas buvo baisiausias istorijoje. Be to, jis žymėjo ir savotišką lūžio tašką: iki tol žmonės smogą vertino kaip neišvengiamą blogį.

„Didžiosios Britanijos miestuose, kurie šildėsi ir dirbo degindami anglis, oro tarša daugiau nei šimtmetį buvo toleruojama kaip neišvengiama šilumos ir darbo vietų pramonės sektoriuje pasekmė“, – BBC teigė aplinkosaugos istorikas mokslų daktaras Stephenas Mosley. Kai kurie oro taršą netgi vadino būtinąja Didžiosios Britanijos pramoninės gyvybės sąlyga, o jaukiai namuose spragsintis židinys buvo vienas iš tų tariamos prabangos atributų, kurio atsisakyti nenorėjo niekas.

Nepaisant augančio spaudimo skubiai spręsti problemą, valdžios reakcija buvo vangi. Iš pradžių netgi buvo skelbta, kad drastiškai išaugęs 1952 metų gruodžio mirtingumo rodiklis susijęs su gripo protrūkiu. Kol galiausiai pradėtas oficialus tyrimas, buvo delsiama septynis mėnesius.

Po ketverių metų – 1956-aisiais – įsigaliojo vadinamasis Švaraus oro aktas, uždraudžiantis konkrečiose šalies teritorijose deginti taršų iškastinį kurą.

Šis teisės aktas iš tiesų buvo žymintis drąsų posūkį, davęs pradžią rimtos aplinkosaugos iniciatyvoms. Jį priėmus, pastebimai pagerėjo visuomenės sveikata, miestai, kuriuose XX amžiaus 6-ąjį dešimtmetį praktiškai nebuvo likę nuo augalijos nei gyvūnijos, vėl sužaliavo, o įstabios Didžiosios Britanijos miestų architektūros paminklų nebetemdė storas suodžių ir purvo sluoksnis. Ateinančiais metais britų iniciatyva įkvėpė ir daugiau pramoninių valstybių imtis veiksmų.