Mane labai stebina žmonių požiūris į emigraciją. Gal ne tiek į pačią emigraciją, kiek į jų kalbėseną, kas susiję su emigracija. Jeigu kas nepatiko – „viskas, emigruosiu“; „VA, DABAR TAI TIKRAI EMIGRUOSIU“.

Ir ką tu čia pagąsdinsi? Kažkoks beprasmis oro virpinimas. Nepatinka mūsų šalyje – puiku, emigruok (taip pat – apsipirkinėk Lenkijoje, nes tam teisę turi), niekas nelaiko, ir tas tavo šantažistinis tonas niekam neįdomus kaip ir tavo aikčiojimai ir reikšminimasis. Pražūsim be tavęs? Ne, mielas pilieti, tikrai nepražūsim.

Emigruoti ar neemigruoti yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Aš taip pat trumpai uždarbiavau užsienyje, nes norėjau užsidirbti, geriau gyventi, nors ir mūsuose man nieko netrūko, tiesiog norėjau dar geriau. Nesu toks dundukas, kuriam galima pasakyti; „Visi už vidutinę algą gyvena ir pragyvena, nėr čia ko daug norėt“. Taip esu girdėjęs sakant ir konkrečiai būtent šį sakinį. Hm, o kas tie visi? (čia retorinis klausimas).

Niekada nekilo minties išsižadėti savo Tėvynės ar blogai kalbėti apie Lietuvą. Blogai kalbu ir kritikuoju valdžią, debiliškus įstatymus, o ne Tėvynę. Atsiriboju nuo runkelių, budulių ir kitokio plauko kvailių. Bendrauju tik su tais, kurie man patinka ir dirbu tai, kas man patinka. Nusispjaut ant tų, kurie man aiškina, kaip gyventi ir kaip negyventi, kaip elgtis ir kaip nesielgti. Tai yra savotiška vidinė emigracija.

Nežinau, kaip bus ateityje, likimo vingiai nežinomi, galbūt teks ir emigruoti, tačiau niekada nešantažuosiu Tėvynės, tiesiog imsiu ir emigruosiu, jei matysiu reikalą.

Mieli piliečiai, nesusireikšminkite su tuo savo „pagąsdinimu“ emigruoti. Niekam, žinokite, tai nėra įdomu.

DELFI.lt skaitytojo Andriaus laiškas