Anglija.lt skaitytoja Anastasija Bučienė dalinasi savo įspūdžiais iš kelionės maršrutu Piterboras – Kromeris – Didysis Jarmutas – Noridžas – Piterboras.

Šeštadienį, gegužės 11 dieną, keliavome maršrutu Piterboras – Kromeris – Didysis Jarmutas – Noridžas – Piterboras.

Kelionių maršrutus sudarinėjame rūpestingai, nes norime kuo geriau pažinti šalį, kurioje gyvename. Stengiamės, kad kelionėje būtų įdomu ir 37 metų tėčiui, ir 36 metų mamai, ir 5-erių metų jų dukrelei, ir 12 metų sūnui, ir man – 67 metų močiutei. Pasirinkti yra iš ko – turizmo industrija Jungtinėje Karalystėje puikiai išvystyta. Daug pamatyti galima ir ekspromtu – pakelėse daugybė rudų lentelių su baltais užrašais, kviečiančiais pasukti iš kelio ir aplankyti dvarus, rūmus, muziejus, parkus, žymius istorijos, archeologijos, gamtos paminklus. Bet tam, kad nuvažiuotum visur, kur esi kviečiamas, reikia turėti marias laiko ir maišą pinigų. Mes nei to, nei to neturime, todėl keliones planuojame iš anksto.

Nuo Piterboro iki Kromerio 77,6 mylios. Pusė šio kelio – iki Kings Lino – mums neblogai pažįstama. Esame buvę Visbičiuje, Marče, Sutton Bridže, Sandringeme. Važiavome A47 keliu, gėrėdamiesi gražiomis sodybomis, gyvatvorėmis, žemučiais, dailiai apkarpytais baltais žiedais apsipylusiais sodais, žaliais javų ir skaisčiai geltonais rapsų laukais, mėlynuojančiais Bluebells (katilėlių) miškais.

Pravažiavę Kings Liną, pasijutome kaip Žemaitijoje. Tarytum važiuotume iš Rietavo į Plungę, iš Kretingos į Palangą ar panašiai. Sustojome Holte. Buvome skaitę, kad šis miestelis, turintis pusketvirto tūkstančio gyventojų, yra pati geriausia vieta susipažinti su 1714 – 1811 metų (Georgian era) architektūra.

Holtas labai senas miestas. Anglijos nuosavybės įrašų knygoje jis minimas 1089 metais. 1708 metais Holtas sudegė ir buvo atstatytas. Tiksliau, buvo pastatytas iš naujo – griežtai, funkcionaliai, be jokių įmantrybių. Gatvės tiesios. Palei gatves – paprasti 1- 2 aukštų namai, pastatyti iš plytų arba iš akmenų. Kai kurie namai tinkuoti, nudažyti rusva, gelsvai ruda, balta spalva. Kai kurių pastatų fasadai dengti natūraliais akmenukais. Liepos pabaigoje Holte vyksta Vasaros festivalis.

Pravažiavus Aukštutinį Kelingą ir dar keletą gražučių, žydinčiomis gėlėmis ir dekoratyviniais krūmais išpuoštų kaimų, pradėjome leistis pakalniui. Pakalnėje išvydome jūrą. Ar jau Kromeris? Įpratę prie masyvių Lietuvos riboženklių, šitaip klausinėjame nuolat. Ar jau Kembridžas? Ar jau Hantingtonas? Ar jau Nortamptonas? Anglijoje nespėji pajusti to virpulio, kuris apima, įvažiuojant į nepažįstamą Lietuvos ar Rusijos miestą. Kaip ten besusijaudinsi, jei staiga atsiduri prieš Karališkąjį koledžą, Čelmsfordo katedrą ar... Kromerio jūros tiltą?

Kromeryje gyvena beveik aštuoni tūkstančiai gyventojų. Dokumentuose šis miestas minimas 1086 metais. Jis garsėja Paviljono teatru, puikiais paplūdimiais, parkais, Krabų ir omarų festivaliais, Vienos savaitės karnavalais, Raudonųjų strėlių paradais bei neogotikiniais pastatais.

Neogotikos arba Viktorijos gotikos architektūros modeliu laikomi Kromerio rūmai, pastatyti 1829 metais, vadovaujant architektui Viljamui Dontornui. Šiuose rūmuose serui Artūrui Konan Doiliui, išgirdus legendą apie pragariškos pabaisos sudraskytą baroną Richardą Cabbell, kilo idėja parašyti romaną apie Baskervilių šunį. Rūmai ir šiais laikais tebepriklauso Cabbell šeimai. Mes nežinojome, kad Kromerio rūmai yra privati valda, ir pro atkeltus vartus drąsiai įvažiavome į kiemą. Niekas mūsų nevijo lauk, niekas neužpjudė šunimis – patys susipratome išvažiuoti, suspėję pasigėrėti pasakiškai gražiu titnago ir plytų statiniu.

Iš Kromerio rūmų nuvažiavome į zoologijos sodą. Sodo specializacija – Amazonės baseino gyvūnija ir augmenija. Už bilietus sumokėjome 47,5 svaro, bet nesigailėjome. Buvo įdomu pavaikščioti, pasižiūrėti į flamingus, papūgas, stručius, tapyrus, beždžiones, kaimanus, jaguarus. Nors sodas nedidukas, bet gerai įrengtas, erdvus ir saugus. Kai kuriuos gyvūnus mūsų vaikai ( ir suaugusieji) savo akimis išvydo pirmą kartą. Azijos laukinių gyvūnų galima pasižiūrėti Trigbyje – pavažiavus pusvalandį nuo Kromerio į pietus.

Mes į Trigbį neužsukome, nes skubėjome į Didįjį Jarmutą. Žinojome, kad šio apie 70 tūkstančių gyventojų turinčio miesto pavadinimas kilęs nuo Jaros upės, bet, atsidūrę Marine Parade, norom nenorom prisiminėme rusišką žodį jarmarka. Kelis kilometrus palei jūrą besitęsiančiu prospektu važinėjo karietos ir traukinukai. Nuo Britanijos jūrų tilto iki Velingtono jūrų tilto ir dar toliau, viliojo daugybė visaip išpuoštų kavinių, ledainių, cukrainių, restoranų, suvenyrų parduotuvių ir pramogų centrų. Po poros valandų, išbandę viską, ką leido piniginė, nuėjome prie jūros. Sumanėme paplūdimiu nueiti iki Jaros upės. Beeidami pastebėjome, kad iš pietvakarių atslenka juodas debesis. Suskubome prie stovėjimo aikštelėje paliktos mašinos. Likus kokiems dviem šimtams metrų, prapliupo liūtis. Peršlapome iki paskutinio siūlo.

Kol atvažiavom iki Noridžo, šiek tiek apdžiūvome. Važiuodami per miestą, XVI amžiuje pagal dydį buvusį antru po Londono, matėme akmenimis grįstų gatvių, pilį, Cow bokštą. Sustojome prie Katedros. Vaikai lipti iš mašinos atsisakė. Tėčiui teko pasilikti su jais. Į Katedrą nuėjome mudvi su dukra. Didingoje Noridžo katedroje, statytoje 1096 – 1145 metais, vaikščiojo būrelis turistų. Giedojo vyrų choras – gal repetavo, gal ruošėsi gegužinėms pamaldoms. Mudviem, Romos katalikėms, labai norėjosi pabūti tose pamaldose, bet turėjome eiti pas saviškius, paliktus mašinoje.

Važiuodami iš Noridžo aptarėme įspūdžius. Mažylei labiausiai patiko zoologijos sodas. Dvylikamečiui – Malonumų paplūdimys ir parkas. Dukteriai – Merrivale kaimo modelis, jūra ir žydros žydrutėlės alyvos prie Noridžo katedros vakarinių vartų. Žentui – sodai, javų, rapsų, braškių laukai, šparagų daržai, laivai, vėjo jėgainės, paprasti, nebrangūs ir ekonomiški Hanoverio dinastijos laikų namai. Jis norėtų pamatyti Raudonųjų strėlių paradą. Aš norėčiau ilgiau pabūti Noridžo katedroje, pavaikščioti Vienuolyno labirintu, kai ką apmąstyti ir kai ką suprasti.

Sutarėme, kad dar sugrįšime į Kromerį, Didįjį Jarmutą, Noridžą. O kodėl gi ne? „Negali sugrįžti į Jamaiką, jeigu joje nebuvai“, – taip dainuodavo Vytautas Kernagis. Mes prie Šiaurės jūros buvome.