Anglija.lt gavo skaitytojos laišką, kuriame ji dalinasi savo mintimis ir išgyvenimais praradus darbą. Siūlome pasiskaityti!
Mano gyvenimas, palyginti prieš metus ir dabar, pasisuko tokiu kampu, kad vienkartinių nosinaičių komplekto dažnai būtų maža. Bet kad jo ir nereikia. Tačiau šokt ir dainuot irgi nei nusiteikimo, nei noro nėra. Nepakyla sielos sparnai, turbūt neblogai pakirpti, nors mėgina. Tačiau nesėkmingai, juk atmušti į gyvenimo tikrovę. Tokių naujienų ar gerų pokyčių, kurie būtų verti pakelti šampano taurę, irgi nėra. O šampaną mėgstu, malonias progas irgi. Neišlepins gyvenimas jomis, kad ir kaip norėčiau. Manajame prie gero nepriprantama - čia panašiai kaip platus, gilus skanaus deserto indas, iš kurio vos paragavus kelis šaukštus, dar nespėjus pasigardžiuoti, kažkas greitai viską atima, nuneša. Apie sotumą net pagalvoti nespėju, kad nors paragauti. Priverstinė dieta sveika, sakys kažkas, bet kad siela labiau alkana, ne kūnas, turiu pripažinti - ir akys tokios alkanos, saviraiškos ir dvasinio peno ilgisi…
Prieš metus, kuomet dar turėjau darbą ir dirbau vienoje solidžioje įmonėje, daug ko neįvertinau, nors tai buvo pati geriausia, kaip nekeista, prabangiausia ir ryškiausia įspūdžiais darbovietė. Patirtimi, supratimu ir pagarba žmogui. Tvarkinga visomis prasmėmis, stipri, su savais niuansais, kurių nenuginčysi ir į kuriuos negalima neatsižvelgti. Tokia ir liko, duok dieve, tegu ir toliau klesti, nes vertingas ketverių metų etapas lengvai nepasimiršta. Ir greitai neišbluks. Prisimenu su nostalgišku džiaugsmingu atsidūsėjimu.
Bet visa tai jau praeityje, o mano gyvenimas išmokė atlaikyti supurtymus, štilį, dažnus nepriteklius, apmaudą (gal ant savęs, gal ant kažko) ir dar niekaip negęstančią viltį, kad netrukus viskas pagerės. Ne naivią, bet, rodos, pagrįstą ir tokią tikrovišką. Ar supratote, kas aš? Taip, bedarbė. Statistinis socialinis vienetas, tačiau kartu ir ypatingas žmogus - moteris, turinti savą supratimą, požiūrį, jumoro jausmą, išgyvenimų, ambicijų, kūrybinių gabumų, pomėgių ir dar daug ką. Bet statuso pavadinimas kažkodėl žeidžia ir stengiasi sukelti nepilnavertiškumo jausmą. Guodžiuos, kad nepavyks. Klupau, gal dar truputį paklupinėsiu, bet kelsiuos kaip visada. Prigimtis mano tokia, mat po ugnies ženklu gimiau. Būtų gerai, kad tik šildytų, ne degintų ta stichija. O karūna visgi krenta, prisipažįstu. Argi neskaudu: statusas - pelenės, poreikiai - beveik princesės, t.y. atsiprašau, normalios žinančios savo vertę moters, tik laikinai neturinčios galimybių tokia vėl būti. Nekokia savijauta, kai orumas grūdinasi kartu su manimi. Juk aš ne plienas esu, tik jautri asmenybė, gal dar neatrastas ar nešlifuotas deimantas. Tikiuosi, kad kažkaip panašiai.
Na, iš darbo paleido taupymo sumetimais, tebūnie - vadovams geriau žinot, kada kaip reikia elgtis. Kaltų čia nėra, o daugeliui jų ir kolegų galiu jausti tik dėkingumą. Maniau, mėnesį kitą paatostogausiu nuo dūšios, juk galiu sau trumpam leisti, o paskui - prie darbo. Pirmas mėnuo nieko, ramus, antras irgi pralėkė greitai, o va trečias jau ne toks linksminantis. Optimizmas gerokai aptirpo kaip ir išeitinei kompensacijai skirti pinigai. Žinojau, kad nebus lengva greitai darbą susirasti, bet kad jo paieškos šitaip užsitęs, tikrai nesitikėjau.
Šalies valdžia skelbia, kad ekonomika atsigauna, darbo rinkoje laukiami jauni, su prinokusia darbo patirtimi specialistai, kurių išsilavinimas aukštasis (įdomu, kaip tai įmanoma - tik ką baigti studijas ir jau turėti 5-10 metų patirties), todėl susidaro įspūdis, kad ne vienu atveju tai gražiai pateiktas muilo burbulas, skelbimas tik dėl bendros tvarkos, o gauti realų darbą šansų mažai, jei neturi ryšių, giminių, tvirto užnugario, rimtų protekcijų ar panašiai. Aš neturiu. Nes viską buvau įpratusi daryti ar pasiekti pati viena. Klysti taip pat. Ir kur tik nesiunčiau to savo gyvenimo aprašymo - ir į kalbos redaktorės pareigas, ir renginių organizatorės telefonu, į administratorės pareigas, žurnalistės, patarėjos, komunikacijos darbuotojos, žmogiškųjų santykių konsultantės. Užsukus pasiteirauti dėl darbo mandagiai išklauso, atžymi ir pažada pranešti. O paskui - tylu ramu. Rinka reikalauja patirties ir atkaklumo aktyviuose pardavimuose, nors žmonės turi mažiau pinigų ir bet ko neįsiūlysi, bei puikios anglų kalbos, nors labai daug kas net gerai lietuviškai nemoka - nei kalbėti, nei tuo labiau rašyti. Palikti nedovanotinų klaidų skelbimuose ar viešuose tekstuose, kaip nustebusi supratau, gali sau leisti tik aukštas pareigas užimantys vadovai, arba savęs negerbiantys asmenys. Tiek to, jiems galima.
Teoriškai baigiu įsitikinti, o kartais ir jaučiu, kad nuo genialumo iki beprotybės - beveik vienas žingsnis. Savijauta tokia, vaizdžiai tariant, kad stogas pavažiuoja, o pats vietoj pasilieki ir dar prisninga. Tačiau juk priešaky visas gyvenimas! Ką reiškia tie vieneri metai, kurie taip sunkiai praėjo, o kas dieną manęs galbūt naujos galimybės laukia. Na, nematau aš jų, nepajaučiu, gal pražiopsau kokią vieną, tačiau šitiek atlaikiusi ir ištvėrusi esu beveik tikra - jau tuoj mane atras, leis nuveikti prasmingų darbų ir pagaliau įvertins.
Nes tai ne tik savigarbos reikalas, bet ir pajamų, ypač kai reikia mokėti ne vieną paskolą. Kitos, beje, sėkmingai ir gan skaudžiai sugriuvo, išliko tik būsto, pati svarbiausioji. Žinoma, tokioje situacijoje bet kokia parama - bedarbio išmoka ar socialinė pašalpa - yra labai reikalinga, bet iš jos sunku pragyventi. Sulig tokiomis galimybėmis ribojama viskas, netgi tai, ko labiausiai reikia ar labai norisi įsigyti per ilgus taupymo mėnesius, tačiau noro įkvėpti deguonies juk neapribosi, natūralaus troškimo pagaliau jaustis gerai - taip pat. Todėl, kai nusvyra rankos, jas galima vėl pakelti, o kai pasiekiamas dugnas, belieka atsispirti nuo kieto pagrindo ir ropštis aukštyn.
…Nes jei ir dabar neatsiras pagarbos vertas dosnus darbdavys, tikrai eisiu rašyti erotinės poezijos eilėraščių knygą. Tokią, kokios dar niekas neišleido, nesukūrė ir taip delikačiai, subtiliai, bet pakankamai aiškiai eiliuotai neišsireiškė. Užtat kiek naudos ir pagalbos bus aplinkui - ją paskaičius vyrams kaip vulkanas atsibus snaudžiantys ar prislopę jausmai, iki kojų pirštų galiukų pamalonintos bus moterys, šalies demografinė padėtis ryškiai pagerės, atsiras ką padovanoti asmeniškam vakarui žmonai ar meilužei… Na, o vėliau eisiu rašyti vaikiškos knygelės, gal rimtesnės, o gal maloniai „kreizovo“ turinio, su priimtinais fantastiniais nukrypimais. Ji bus skirta mažiesiems - truputį paaugusiems ir jau pramokusiems skaityti vaikams, gimusiems po tų aistringų vakarų ir naktų, kuomet buvo akimis ryjama ir giliais atodūsiais pagardinama suaugusiųjų poezija iš tos pačios knygelės, kurios puslapiai pažadino daugelio Adomų ir Ievų slaptas dvasios ir kūno erdves.
Na, o kol tai brandinasi ateities planuose ir kol taps realybe, išsivirsiu kavos ir susikaupusi pamėginsiu toliau dar kartą patikėti nematomam, bet galbūt visai normaliam darbdaviui savo CV. Tokiam, kuris įžvelgs manyje gerą darbuotoją, leis tinkamai išnaudoti dalykines savybes ir gabumus, įdomiai atlikti savo darbą, pasiekti gerų rezultatų ir, žinoma, būti įvertintai. Tokiam, kuris suteiks stabilių galimybių jaustis baltu žmogumi, pagaliau grįžusiu į normalų socialinį gyvenimą.
Rita Misiūnienė
Komentarai
Eitum kokion psichuškėn pirmai pradžiai nuo depresijos pasigydyt prieš viešai skelbdama apie savo psichkos negalią spaudoje. Matyt, buvę darbdaviai negali atsidžiaugt atsikratę tokios depresuotos ''princesės''
Zmogus turintis kita darbo verte, sakykim geresne nei sudu valymas viesbutyje, nebutinai geresnis uz ta valytoja, ir nebutinai jo kitas darbas labiau naudingas visuomenei nei darbas kuri jis turetu dirbti. Bet kiekvienas zmogus turi jausti savo verte ir dirbti tai kas jam tinka ir patinka, nes, dirbdamas ta "visuomenei naudinga darba", pirmiausiai nesijausi savame kailyje, kas privers jaustis nelaimingu, ir kita vertus, uzims darbo vieta to zmogaus, kuris dirbdamas toki pat darba, jausis kaip zuvis vandenyje. Tarkim, as esu traktoristas, ir intensyviai ieskau darbo, bet rinka negailestinga, ir man ta darba susirasti be galo sunku. Ir deja, daugiau nieko, kaip tik vairuoti traktoriu, nemoku, o traktoriu vairuoju nuo vaikystes, moku ji remontuoti, zodziu jauciuosi tikras erelis uz traktoriaus vairo. O tuo metu, kitoj barikadu pusej, kazkoks numyztas zurnaliuga, kuris gyvenime nieko nedare, tik uzsieme zmoniu pletkais, intrigu kurstymu, del kazkokiu priezasciu neteko darbo. Ir vat jam pakliuvo galimybe dirbti traktoristu. Kaip manot, ar tas numyztas zurnaliuga gerai pasielgtu paemes is manes, specialisto, profisionalo traktoristo duonos kasni? Taigi, as manau kad kiekvienas turi dirbti savo darba, nesvarbu ka jus manote kiek tas darbas svarbiau uz kita, asmeniskai as manau, kad visi yra savaip svarbus, bet as budams agrofirmos kolukio paziba, negaliu dirbti ta darba, kuri pries tai dirbo zurnaliuga. O gyvenime visada [pasirinkimas yra, jug ne veltui sakoma, kad mes visi esame savo likimo kalviai, aisku savo likima kalti daug sudetingiau, nei griebti bet ka ka mums siulo rinka, bet labai norint, galima isbristi is mums brukamo gyvenimo panciu. Ar ne taip?
sitos isvardytos autores visi darbai kartu sudejus i kuriuos ji pretendavo yra daug maziau naudingi ar reikalingi visuomenei negu anot jusu sudu valymas viesbutyje. Uztat princese ant zirnio ir negauna darbo. Nes yra labai geros nuomones apie save bet realiai nesugeba atlikti nieko naudingo.
Sutinku su Jumis. Taciau kartais gyvenime nebuna pasirinkimo, nes saskaitos ir busto paskolos nelaukia. Taciau i tokia padeti pakliuvus, deciau visas pastangas, kad is jos issikapstyt. Na, bet bukim atviri - daug tokiu, kur tos vertes daugiau ir neturi, tad viesbutis ne tokia jau bloga iseitis. Ar teisingai sakau?
Jeigu zmogus yra vertas daugiau nei viesbutyje sudus valyti, bet del kazkokiu priezasciu vistik dirba viesbutyje, toks zmogus visiskai negerbia ir nemyli saves.
Dar vienas kabliukas, kodel Rita yra LT. Nes UK nereikalaujama vos baigus studijas turet 5 - 10 metu darbo patirties, apie ka uzsimenama straipsnyje. Ir UK kazkaip neskalambyja apie ekonomikos atsigavima, cia isimtinai LT sritis.
p.s. mes cia komentuojam taip, lyg autore gyventu UK. Sitas straipsnis yra ir LRytas.lt, ir 15min.lt - ten zmones komentuoja taip, lyg Rita gyventu LT. Nezinau, gal yra ir kokiam Norvegijos lietuviu saite - manau, kad ten visi aiskina jai, kaip Norvegijoj susirast darba :)
o idomu is kur tau kilo mintis,kad ji Anglijoje.Ji nieko neuzsimena is kur ji.Dar pridursiu pas anglus imoneje gauti geras pareigas nereik turet pazistamu,ar giminiu,tik gerai daryk savo darba ir parodyk truputi noro,o LT tai jau taip nuo seno - jog be pazistamu nieko nepasieksi.
LT agenturu nera,todel ir valytojos darbo ne visur gausi.
LRyte tas pats straipsnis. Moteriskei tiesiog uzejo noras parasinet apie nieka.
nu pavare cia svietka-kaip pirstu i aki:)))
Svietka is Uptn Parko, tikrai pritariu, verkia ji kad darbo nerando bet turbut isdidumas neleidzia eiti valytoja dirbt. Reiskias nera jai taip blogai jei metus laiko leidzia sau be darbo sedet. Tokiam zmogui tik sekmes. :)
Man toks vaizdas, kad Rita yra LT. Kabliukas - jos fraze apie reikalavima puikiai moket anglu k. ir iskart einanti pastaba, kad lietuviskai dauguma nemoka. UK lietuviu k. visiskai nereikalinga.
Kitas kabliukas - UK metus laiko sedet be darbo yra neimanomas dalykas. LT tuo tarpu - visiskai normalu.
Ex Rita, Ritulka-neberasyk tu cia jokiu erotiniu knygeliu, nebesiuntinek tu CVper interneta- o nusileisk ant zemes,nusipirk ilgas geltonas pirstines ir varyk i agentura, kur viesbucius valo. ten darbo navalom:
ir dienomis ,ir naktimis ir savaitgaliais.
ir su anglu kalba ir be anglu!nesvarbu ar tu su priaugintais plaukais, ar tu su istatuiruotais antakiais -priims tave su dziaugsmu!
dirbsi, kaip ir visos kitos mirtingosios dirba ir net nebebus laiko cia tau isgyvenimo straipsnelius rasinet. dziaugsies vakare iki lovos nusliauzusi...