Skaitytojos laiškas: Kelionė į Ylį 

Anglija.lt skaitytoja Anastasija Bučienė tęsia savo pasakojimų ciklą ir šį kartą dalinasi įspūdžiais iš kelionės Sekminių dieną į Ylį.

Per Sekmines buvome Ylyje, nors mums, lietuviams, įpratusiems skaityti žodžius taip, kaip parašyta, norėtųsi sakyti, kad buvome Elyje.

Ruošiantis kelionei, anūkai paklausė, kaip Ylis atsirado. Išgirdusi, regis, tokį paprastą klausimą, susirūpinau. Taip susirūpindavau prieš 30 ar 35 metus, išgirdusi savo dukterų klausimus, iš kur atsiranda vaikai, ar yra Dievas, kiek žvaigždžių danguje ir panašiai. Tokių klausimų išgirsta visi tėvai. Jeigu bandysi atpasakoti, ką pats esi išmokęs mokykloje ar perskaitęs knygose,- nesiklausys. Jeigu pasiūlysi paskaityti knygą - neskaitys. Jeigu pasakodamas apsiriksi – tavimi nebepasitikės. Jeigu neatsakysi į tuo metu joms ar jiems rūpimą klausimą, daugiau nebesidomės, o jeigu ir domėsis, informaciją susirinks iš nežinia kokių šaltinių. Stengdavausi pasakoti trumpai ir suprantamai. Taip pat trumpai ir tiksliai (kiek tai įmanoma, nestudijavus Anglijos istorijos ir geografijos, neišmanant teologijos, hidrologijos, geologijos, archeologijos, architektūros ) bandžiau papasakoti vaikaičiams, kaip atsirado Ylis.

...Seniai seniai ten, kur dabar Holtas, Kromeris, Noridžas, Ipsvičius, Njumarketas, buvo Rytų Anglijos karalystė. Jos karalius Anna arba Onna turėjo keturias dukteris: Etheldredą, Seaxburgą, Ethelburgą ir Withburgą. 652 metais, kai princesei Etheldredai sukako šešiolika, karalius Anna išleido ją už Tondberto, kuris buvo Gyrwo – žemių, esančių vietoj dabartinių Piterboro ir Ylio miestų, Visbičiaus, Čaterio, Marčo ir kitų Fenlando rajonų – valdovas. Vestuvių rytą Tondbertas savo jaunajai žmonai padovanojo 968,2 kvadratinių kilometrų arba 96820 hektarų ploto Ylio ( lietuviškai - Ungurių) salą, per 26 metrus iškilusią iš aplinkinių pelkių.

653 metais mirė Etheldredos tėvas, Rytų Anglijos karalius Anna, o 655 metais mirė jos vyras Tondbertas. Tais pačiais 655 metais (prieš Tondberto mirtį ar po jos ) Gyrwo žemėje, dabartiniame Piterboro mieste, Mersijos karalaitis Peanda ir Bernicijos karalius Oswiu įsteigė Medeshamstedo vienuolyną. To vienuolyno abatu buvo paskirtas vienuolis Seaxwulfas, kuris vėliau tapo Lichfieldo vyskupu ir buvo paskelbtas šventuoju.

660 metais Etheldreda ištekėjo už Oswiu sūnaus, penkiolikmečio Nortumbrijos karaliaus Ecgfrito. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad ši santuoka įvyko dėl politinių motyvų. 672 metais karalienė Etheldreda pareikalavo skyrybų - dėl asmeninių motyvų. Jai pritarė Jorko arkivyskupas Wilfridas. Etheldreda grįžo į Ylio salą, kurioje 673 metais įsteigė vienuolyną ir iki savo mirties - 679 metų birželio 23 dienos – buvo jo abatė. 870 metais Ylio vienuolyną (taip pat ir Medeshamstedo, Crowlando vienuolynus) sunaikino danai. Jie sugriovė pastatus, sudaužė paminklus, sudegino bibliotekas, išžudė vienuolius.

970 metais Ylio vienuolyną atstatė Vinčesterio vyskupas Ethelwoldas. Jam vadovaujant, Ylio vienuolynas tapo vienu turtingiausių Anglijoje. 1083 metais prasidėjo Ylio katedros statyba. 1322 -1328 metais, vadovaujant architektui Alanui iš Valsingemo, iškilo Oktagonas – viduramžių architektūros stebuklu vadinamas aštuoniakampis Katedros bokštas. Giedrą dieną šis bokštas matomas nuo Kembridžo Karaliaus koplyčios stogo – už 22 kilometrų. Katedros statyba buvo baigta 1375 metais. Apie Katedrą augo miestas.

XV – XVIII amžiais Ylis jau buvo plačiai žinomas, bet vis dar sunkiai pasiekiamas. Amžininkams Ylio katedra atrodė lyg laivas, plaukiantis per Fenlando vandenis. 1753 metais kelionė į Kembridžą trukdavo 6 valandas. 1774 metų lapkričio 23 dieną fajetonu į Ylį atvažiavęs teologas Džonas Vezlis rašė, kad pusantros mylios kelio buvo apsemta vandeniu, ir stebėjosi, kaip tą kelią įveikia žmonės, kuriems tenka vaikščioti pėsčiomis.

18OO metais Ylis jau vadinamas miestu. 1974 metais miesto statusas patvirtintas Karališkąja chartija. Tokia Ylio miesto istorija.

Nuo Piterboro iki Ylio – apie 50 kilometrų. Nuvažiavus iki Pondersbridžo, vaikai pradėjo žvalgytis, ar nepamatys Ylio katedros. Gal įlipti į Šv. Tomo bažnyčios bokštą? Pondersbridžo bažnyčia veikianti, bet tuo metu, kai mes atvažiavome, buvo uždaryta, todėl nuo jos bokšto pasižvalgyti neteko. Pavaikščiojome šventoriuje, paskaitinėjome užrašus antkapiuose ir išvažiavome į Ramsey Mereside. Iš Piterboro į šitą miestelį už penkis svarus galima atvažiuoti traukinuku. Sakykim, į Braškių šventę, kuri čia vyksta liepos pirmąjį sekmadienį.

Važiuodami link Keturiasdešimties pėdų Ramsėjaus, pamatėme Velso tiltą ir Senąją Nyno upę, kurios vaga prieš daugelį metų buvo nukreipta į Senąją Bedfordo upę. Senoji Bedfordo upė – kanalas, vadinamas arba Fenlando drenavimo darbus inicijavusio ir finansavusio IV Bedfordo grafo Francio Russello, arba 1650 metais šiuos darbus projektavusio olandų inžinieriaus Kornelijaus Vermoideno vardu. Keliolika minučių pavažiavę Forty Foot Bank keliu pamatėme dar dvi upes – Delfį ir Naująjį Bedfordą. Kanalai lygiagrečiomis ir susikertančiomis linijomis vagojo buvusias žemapelkes. Supratome, kur pasidėjo vandenys, iš kurių, kaip laivas kadaise kilo Ylio katedra. Netrukus išvydome ir ją pačią...

Į Ylį įvažiavome baimindamiesi, kad nerasime, kur pastatyti automobilį. Bijojome be reikalo. Šis miestas nuo amžių įpratęs tvarkytis su piligrimais ir turistais. Svarbiausias orientyras – aštuoniakampis Katedros bokštas – iš kiekvieno miesto kampelio matomas. Apie kitus lankytinus objektus – architektūros paminklus, muziejus, parkus – informuoja miesto žemėlapiai, planai, rodyklės. Paėjėję Militia Way gatve, atsidūrėme prie Katedros. Susitarėme, kad į ją eisime paskiausiai - visiems norėjosi išlaikyti dvasią apėmusį pakilimą. Tik mūsų mažylė neiškentė: nubėgo prie Patrankos – Krymo karo trofėjaus. Teko ir mums eiti į Katedros parką.

Paskui vaikščiojome po Ylio centrą. Išsiaiškinome, kad Šv. Etheldredos bažnyčia ir Šv. Trejybės katedra yra du atskiri objektai. Prisiminėme, kad Šv. Etheldredos bažnyčios yra Londone ir Njumarkete, o Šv. Etheldredos seseriai - Šv. Withburgai - Holme buvo pastatyta plaukiojanti bažnyčia. Pasvarstėme, kaip atsitiko, kad visos keturios karaliaus Annos dukterys tapo šventosiomis. Šv. Marijos bažnyčioje stebėjome, kaip teikiamas Krikšto sakramentas, pabendravome su bažnyčios tarnautoja, apžiūrėjome sekmadieninės mokyklos mokinių darbelius. Fotografavomės prie Oliverio Kromvelio namo, paskui dar kartą nusifotografavome prie Patrankos ir nuėjome į Katedrą.

Katedroje ilgai neatitraukėme akių nuo nuostabiai gražių lubų ir langų vitražų. Apžiūrėjome prieš šimtmetį Šv. Etheldredos garbei išsiuvinėtą bažnytinę vėliavą, kuri nešama per iškilmingas procesijas. Skaitėme skelbimą, kviečiantį į Gėlių šventę, kuri šiemet, kaip ir kasmet, Šv. Etheldredos garbei rengiama birželio 20 – 23 dienomis. Stebėjomės paprastomis, kietomis Katedros kėdėmis ir prie jų pritvirtintomis dailiomis pagalvėlėmis. Buvome Stiklo muziejuje. Išeidami iš Katedros, sustojome prie didelio tinklo, pakabinto ant vienos sienos. Tinklas tikintiesiems primena ne tik Jėzų Kristų, bet ir Ylio žmones, kurie ilgus metus iš žvejybos pelnėsi duoną sau ir savo vaikams. Prie sienos, ant suoliuko, buvo padėta kraitelė su vilnoniais siūliukais. Žmonės ėmė tuos siūliukus ir rišo į tinklą. Mes irgi įrišome savo siūliukus.

Išėję iš Katedros, miesto plane susiieškojome Didžiojo Ūzo krantinę. Ten ėjome pro didžiulius Zakristijos vartus, Senuosius vyskupo rūmus. Gėrėjomės rausvažiedžiais kaštonais, pastelinių spalvų raganėmis,gelsvomis akacijomis, baltomis ievomis, puikiais gėlynais, naminiais gyvulėliais, kurie ramiai ganėsi pievelėje. Perėję per gatvę, patekome į miesto parką. Apžiūrėjome akmenukų mozaiką – per gėlyną vinguriuojantį ungurį. Žmonės fotografavosi prie Ungurio statulos, nulietos ar iškaltos iš metalo. Nusifotografavome ir mes.

Vaikai nubėgo į žaidimų aikštelę. Duktė su vyru vaikščiojo Didžiojo Ūzo pakrante, apžiūrinėdami įvairiausius laivus, laivelius ir valtis. Aš sėdėjau ant suoliuko ir galvojau, kaip šio krašto žmonės sugebėjo užbaigti šimtmečius trukusių darbų, tokių kaip Katedros statyba ar Fenlando drenavimas. Gal dėl to, kad jiems padeda jų Šventieji ir Šventosios. Gal dėl to, kad anglai nuo mažumės mokomi laikytis pusiausvyros tarp darbo ir maldos, tarp protinio ir fizinio darbo, tarp bendravimo ir vienatvės. O gal dėl to, kad šiame krašte buvo žmonių, pašventusių savo gyvenimus tautai ir valstybei. Šiaip ar taip, dabar šis kraštas gražus, laisvas ir turtingas.

www.anglija.lt

Anglija.lt naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti be raštiško "Anglija.lt Ltd." sutikimo draudžiama.

Anglija.lt skaitytoja Anastasija Bučienė tęsia savo pasakojimų ciklą ir šį kartą dalinasi įspūdžiais iš kelionės Sekminių dieną į Ylį.

Per Sekmines buvome Ylyje, nors mums, lietuviams, įpratusiems skaityti žodžius taip, kaip parašyta, norėtųsi sakyti, kad buvome Elyje.

Ruošiantis kelionei, anūkai paklausė, kaip Ylis atsirado. Išgirdusi, regis, tokį paprastą klausimą, susirūpinau. Taip susirūpindavau prieš 30 ar 35 metus, išgirdusi savo dukterų klausimus, iš kur atsiranda vaikai, ar yra Dievas, kiek žvaigždžių danguje ir panašiai. Tokių klausimų išgirsta visi tėvai. Jeigu bandysi atpasakoti, ką pats esi išmokęs mokykloje ar perskaitęs knygose,- nesiklausys. Jeigu pasiūlysi paskaityti knygą - neskaitys. Jeigu pasakodamas apsiriksi – tavimi nebepasitikės. Jeigu neatsakysi į tuo metu joms ar jiems rūpimą klausimą, daugiau nebesidomės, o jeigu ir domėsis, informaciją susirinks iš nežinia kokių šaltinių. Stengdavausi pasakoti trumpai ir suprantamai. Taip pat trumpai ir tiksliai (kiek tai įmanoma, nestudijavus Anglijos istorijos ir geografijos, neišmanant teologijos, hidrologijos, geologijos, archeologijos, architektūros ) bandžiau papasakoti vaikaičiams, kaip atsirado Ylis.

...Seniai seniai ten, kur dabar Holtas, Kromeris, Noridžas, Ipsvičius, Njumarketas, buvo Rytų Anglijos karalystė. Jos karalius Anna arba Onna turėjo keturias dukteris: Etheldredą, Seaxburgą, Ethelburgą ir Withburgą. 652 metais, kai princesei Etheldredai sukako šešiolika, karalius Anna išleido ją už Tondberto, kuris buvo Gyrwo – žemių, esančių vietoj dabartinių Piterboro ir Ylio miestų, Visbičiaus, Čaterio, Marčo ir kitų Fenlando rajonų – valdovas. Vestuvių rytą Tondbertas savo jaunajai žmonai padovanojo 968,2 kvadratinių kilometrų arba 96820 hektarų ploto Ylio ( lietuviškai - Ungurių) salą, per 26 metrus iškilusią iš aplinkinių pelkių.

653 metais mirė Etheldredos tėvas, Rytų Anglijos karalius Anna, o 655 metais mirė jos vyras Tondbertas. Tais pačiais 655 metais (prieš Tondberto mirtį ar po jos ) Gyrwo žemėje, dabartiniame Piterboro mieste, Mersijos karalaitis Peanda ir Bernicijos karalius Oswiu įsteigė Medeshamstedo vienuolyną. To vienuolyno abatu buvo paskirtas vienuolis Seaxwulfas, kuris vėliau tapo Lichfieldo vyskupu ir buvo paskelbtas šventuoju.

660 metais Etheldreda ištekėjo už Oswiu sūnaus, penkiolikmečio Nortumbrijos karaliaus Ecgfrito. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad ši santuoka įvyko dėl politinių motyvų. 672 metais karalienė Etheldreda pareikalavo skyrybų - dėl asmeninių motyvų. Jai pritarė Jorko arkivyskupas Wilfridas. Etheldreda grįžo į Ylio salą, kurioje 673 metais įsteigė vienuolyną ir iki savo mirties - 679 metų birželio 23 dienos – buvo jo abatė. 870 metais Ylio vienuolyną (taip pat ir Medeshamstedo, Crowlando vienuolynus) sunaikino danai. Jie sugriovė pastatus, sudaužė paminklus, sudegino bibliotekas, išžudė vienuolius.

970 metais Ylio vienuolyną atstatė Vinčesterio vyskupas Ethelwoldas. Jam vadovaujant, Ylio vienuolynas tapo vienu turtingiausių Anglijoje. 1083 metais prasidėjo Ylio katedros statyba. 1322 -1328 metais, vadovaujant architektui Alanui iš Valsingemo, iškilo Oktagonas – viduramžių architektūros stebuklu vadinamas aštuoniakampis Katedros bokštas. Giedrą dieną šis bokštas matomas nuo Kembridžo Karaliaus koplyčios stogo – už 22 kilometrų. Katedros statyba buvo baigta 1375 metais. Apie Katedrą augo miestas.

XV – XVIII amžiais Ylis jau buvo plačiai žinomas, bet vis dar sunkiai pasiekiamas. Amžininkams Ylio katedra atrodė lyg laivas, plaukiantis per Fenlando vandenis. 1753 metais kelionė į Kembridžą trukdavo 6 valandas. 1774 metų lapkričio 23 dieną fajetonu į Ylį atvažiavęs teologas Džonas Vezlis rašė, kad pusantros mylios kelio buvo apsemta vandeniu, ir stebėjosi, kaip tą kelią įveikia žmonės, kuriems tenka vaikščioti pėsčiomis.

18OO metais Ylis jau vadinamas miestu. 1974 metais miesto statusas patvirtintas Karališkąja chartija. Tokia Ylio miesto istorija.

Nuo Piterboro iki Ylio – apie 50 kilometrų. Nuvažiavus iki Pondersbridžo, vaikai pradėjo žvalgytis, ar nepamatys Ylio katedros. Gal įlipti į Šv. Tomo bažnyčios bokštą? Pondersbridžo bažnyčia veikianti, bet tuo metu, kai mes atvažiavome, buvo uždaryta, todėl nuo jos bokšto pasižvalgyti neteko. Pavaikščiojome šventoriuje, paskaitinėjome užrašus antkapiuose ir išvažiavome į Ramsey Mereside. Iš Piterboro į šitą miestelį už penkis svarus galima atvažiuoti traukinuku. Sakykim, į Braškių šventę, kuri čia vyksta liepos pirmąjį sekmadienį.

Važiuodami link Keturiasdešimties pėdų Ramsėjaus, pamatėme Velso tiltą ir Senąją Nyno upę, kurios vaga prieš daugelį metų buvo nukreipta į Senąją Bedfordo upę. Senoji Bedfordo upė – kanalas, vadinamas arba Fenlando drenavimo darbus inicijavusio ir finansavusio IV Bedfordo grafo Francio Russello, arba 1650 metais šiuos darbus projektavusio olandų inžinieriaus Kornelijaus Vermoideno vardu. Keliolika minučių pavažiavę Forty Foot Bank keliu pamatėme dar dvi upes – Delfį ir Naująjį Bedfordą. Kanalai lygiagrečiomis ir susikertančiomis linijomis vagojo buvusias žemapelkes. Supratome, kur pasidėjo vandenys, iš kurių, kaip laivas kadaise kilo Ylio katedra. Netrukus išvydome ir ją pačią...

Į Ylį įvažiavome baimindamiesi, kad nerasime, kur pastatyti automobilį. Bijojome be reikalo. Šis miestas nuo amžių įpratęs tvarkytis su piligrimais ir turistais. Svarbiausias orientyras – aštuoniakampis Katedros bokštas – iš kiekvieno miesto kampelio matomas. Apie kitus lankytinus objektus – architektūros paminklus, muziejus, parkus – informuoja miesto žemėlapiai, planai, rodyklės. Paėjėję Militia Way gatve, atsidūrėme prie Katedros. Susitarėme, kad į ją eisime paskiausiai - visiems norėjosi išlaikyti dvasią apėmusį pakilimą. Tik mūsų mažylė neiškentė: nubėgo prie Patrankos – Krymo karo trofėjaus. Teko ir mums eiti į Katedros parką.

Paskui vaikščiojome po Ylio centrą. Išsiaiškinome, kad Šv. Etheldredos bažnyčia ir Šv. Trejybės katedra yra du atskiri objektai. Prisiminėme, kad Šv. Etheldredos bažnyčios yra Londone ir Njumarkete, o Šv. Etheldredos seseriai - Šv. Withburgai - Holme buvo pastatyta plaukiojanti bažnyčia. Pasvarstėme, kaip atsitiko, kad visos keturios karaliaus Annos dukterys tapo šventosiomis. Šv. Marijos bažnyčioje stebėjome, kaip teikiamas Krikšto sakramentas, pabendravome su bažnyčios tarnautoja, apžiūrėjome sekmadieninės mokyklos mokinių darbelius. Fotografavomės prie Oliverio Kromvelio namo, paskui dar kartą nusifotografavome prie Patrankos ir nuėjome į Katedrą.

Katedroje ilgai neatitraukėme akių nuo nuostabiai gražių lubų ir langų vitražų. Apžiūrėjome prieš šimtmetį Šv. Etheldredos garbei išsiuvinėtą bažnytinę vėliavą, kuri nešama per iškilmingas procesijas. Skaitėme skelbimą, kviečiantį į Gėlių šventę, kuri šiemet, kaip ir kasmet, Šv. Etheldredos garbei rengiama birželio 20 – 23 dienomis. Stebėjomės paprastomis, kietomis Katedros kėdėmis ir prie jų pritvirtintomis dailiomis pagalvėlėmis. Buvome Stiklo muziejuje. Išeidami iš Katedros, sustojome prie didelio tinklo, pakabinto ant vienos sienos. Tinklas tikintiesiems primena ne tik Jėzų Kristų, bet ir Ylio žmones, kurie ilgus metus iš žvejybos pelnėsi duoną sau ir savo vaikams. Prie sienos, ant suoliuko, buvo padėta kraitelė su vilnoniais siūliukais. Žmonės ėmė tuos siūliukus ir rišo į tinklą. Mes irgi įrišome savo siūliukus.

Išėję iš Katedros, miesto plane susiieškojome Didžiojo Ūzo krantinę. Ten ėjome pro didžiulius Zakristijos vartus, Senuosius vyskupo rūmus. Gėrėjomės rausvažiedžiais kaštonais, pastelinių spalvų raganėmis,gelsvomis akacijomis, baltomis ievomis, puikiais gėlynais, naminiais gyvulėliais, kurie ramiai ganėsi pievelėje. Perėję per gatvę, patekome į miesto parką. Apžiūrėjome akmenukų mozaiką – per gėlyną vinguriuojantį ungurį. Žmonės fotografavosi prie Ungurio statulos, nulietos ar iškaltos iš metalo. Nusifotografavome ir mes.

Vaikai nubėgo į žaidimų aikštelę. Duktė su vyru vaikščiojo Didžiojo Ūzo pakrante, apžiūrinėdami įvairiausius laivus, laivelius ir valtis. Aš sėdėjau ant suoliuko ir galvojau, kaip šio krašto žmonės sugebėjo užbaigti šimtmečius trukusių darbų, tokių kaip Katedros statyba ar Fenlando drenavimas. Gal dėl to, kad jiems padeda jų Šventieji ir Šventosios. Gal dėl to, kad anglai nuo mažumės mokomi laikytis pusiausvyros tarp darbo ir maldos, tarp protinio ir fizinio darbo, tarp bendravimo ir vienatvės. O gal dėl to, kad šiame krašte buvo žmonių, pašventusių savo gyvenimus tautai ir valstybei. Šiaip ar taip, dabar šis kraštas gražus, laisvas ir turtingas.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: