Škotijos lietuviai, nebalsuokite referendume! 

Kiek Škotijoje gyvena lietuvių, niekas nežino, tačiau kelias dešimtis tūkstančių, manau, pavyktų suskaičiuoti. Keista, kodėl šis kraštas nėra patrauklus emigruojantiems tautiečiams, nors tie, kas atsidūrė net ir tokiame atokiame užkampy kaip Aberdeen, gyvenimu nesiskundžia. Nenuostabu, studijos Škotijos universitetuose nemokamos, o namai – gerokai pigesni. Tai ko tie škotai nerimsta?

Jeigu atvirai, aš nuoširdžiai nesuprantu, kam škotams ta nepriklausomybė? Bandžiau išsiaiškinti klausydamasi politikų debatų, bet likau it musę kandusi. Iš Škotijos ministro pirmininko pasisakymų sužinojau tik tiek, kad norima išsaugoti škotiškas vertybes, kurios nelabai žinia kuo skiriasi nuo angliškų, ir kad bus panaikintas taip vadinamas “miegamojo mokestis”, kai pernelyg didelį socialinį būstą turintys asmenys privalo patys susimokėti už viršplotį.

Tikrų škotų, kurie galėtų nuodugniai paaiškinti, ką jiems duos nepriklausomybė, pažįstu nedaug, vos keletą, ir tie patys gyvena Londone. Anglijoje gyvenentiems škotams nepriklausomybės nereikia, tačiau balsuoti ir taip išreikšti savo valią jie neturi teisės. Jie gali tik aimanuoti, kaip nesąžininga, kad jie, Škotijoje gimę ir užaugę, kurių šeimos ir giminės ten tebegyvena, neturi teisės lemti gimtojo krašto likimo, o atvykėliai, atvažiavę uždarbiauti ar studijuoti, kurie su Škotija ir jos vertybėmis niekaip nesusiję – tą teisę turi.

Balsuoti Škotijos referendume gali ir Škotijoje gyvenantys lietuviai. Tiesa, nuoširdžiai tikiuosi, kad jie nesusigundys pažadais, kad nepriklausoma Škotija taps rojumi, ir neskubės balsuoti už. Išvis geriau į referendumą neitų, nes ne atvykėliams spręsti, kaip turi gyventi savo žemėje per šimtmečius šaknis įleidusi tauta.

Nors esu labai dėkinga globalizacijos laikotarpiui, suteikiančiam galimybę važinėti po pasaulį, rinktis gyvenamąją vietą, pažinti žmones ir kultūras, nors visus raginu dalyvauti vietinėje veikloje, pavyzdžiui, savanoriauti tvarkant aplinką, padedant benamiams ar vienišiems senukams, net balsuoti ar kandidatuoti į vietos savivaldą, tačiau kai kalba eina apie tokius dalykus, kaip ilgalaikė valstybės ateitis, atvykėlių prie tokių sprendimų neprileisčiau.

Būtent dėl to Škotijos referendumas man nepatinka, o Škotijos praktika, jei nepriklausomybės šalininkai laimės, gali tapti labai naudinga tiems, kurie dėl savo politinių interesų užsimos skaldyti ir valdyti valstybes.

Tarkim, Lietuva dėl primygtinio Europos Sąjungos siūlymo ir mažai kitiems mokėti bei daug pelno patiems gauti įpratusių darbdavių spaudimo, pradės įsileisti vis daugiau imigrantų – daugiausia iš kaimyninių šalių, Baltarusijos ir Rusijos, neskaitant tūkstančio kito iš Kinijos ir Pakistano. Tarkim, dauguma jų įsikurs Vilniaus apylinkėse – kur kitur, nes juk darbų daugiausia sostinėje ir aplink ją. Tarkim, po dešimties ar daugiau metų iškils Vilniaus krašto kaip nepriklausomos valstybės idėja. Ir tarkim, bus paskelbtas toks pat Škotiško tipo referendumas, kai balsavimo teisę turi ne kas kitas, o regiono gyventojai.

Kiek Škotijoje gyvena lietuvių, niekas nežino, tačiau kelias dešimtis tūkstančių, manau, pavyktų suskaičiuoti. Keista, kodėl šis kraštas nėra patrauklus emigruojantiems tautiečiams, nors tie, kas atsidūrė net ir tokiame atokiame užkampy kaip Aberdeen, gyvenimu nesiskundžia. Nenuostabu, studijos Škotijos universitetuose nemokamos, o namai – gerokai pigesni. Tai ko tie škotai nerimsta?

Jeigu atvirai, aš nuoširdžiai nesuprantu, kam škotams ta nepriklausomybė? Bandžiau išsiaiškinti klausydamasi politikų debatų, bet likau it musę kandusi. Iš Škotijos ministro pirmininko pasisakymų sužinojau tik tiek, kad norima išsaugoti škotiškas vertybes, kurios nelabai žinia kuo skiriasi nuo angliškų, ir kad bus panaikintas taip vadinamas “miegamojo mokestis”, kai pernelyg didelį socialinį būstą turintys asmenys privalo patys susimokėti už viršplotį.

Tikrų škotų, kurie galėtų nuodugniai paaiškinti, ką jiems duos nepriklausomybė, pažįstu nedaug, vos keletą, ir tie patys gyvena Londone. Anglijoje gyvenentiems škotams nepriklausomybės nereikia, tačiau balsuoti ir taip išreikšti savo valią jie neturi teisės. Jie gali tik aimanuoti, kaip nesąžininga, kad jie, Škotijoje gimę ir užaugę, kurių šeimos ir giminės ten tebegyvena, neturi teisės lemti gimtojo krašto likimo, o atvykėliai, atvažiavę uždarbiauti ar studijuoti, kurie su Škotija ir jos vertybėmis niekaip nesusiję – tą teisę turi.

Balsuoti Škotijos referendume gali ir Škotijoje gyvenantys lietuviai. Tiesa, nuoširdžiai tikiuosi, kad jie nesusigundys pažadais, kad nepriklausoma Škotija taps rojumi, ir neskubės balsuoti už. Išvis geriau į referendumą neitų, nes ne atvykėliams spręsti, kaip turi gyventi savo žemėje per šimtmečius šaknis įleidusi tauta.

Nors esu labai dėkinga globalizacijos laikotarpiui, suteikiančiam galimybę važinėti po pasaulį, rinktis gyvenamąją vietą, pažinti žmones ir kultūras, nors visus raginu dalyvauti vietinėje veikloje, pavyzdžiui, savanoriauti tvarkant aplinką, padedant benamiams ar vienišiems senukams, net balsuoti ar kandidatuoti į vietos savivaldą, tačiau kai kalba eina apie tokius dalykus, kaip ilgalaikė valstybės ateitis, atvykėlių prie tokių sprendimų neprileisčiau.

Būtent dėl to Škotijos referendumas man nepatinka, o Škotijos praktika, jei nepriklausomybės šalininkai laimės, gali tapti labai naudinga tiems, kurie dėl savo politinių interesų užsimos skaldyti ir valdyti valstybes.

Tarkim, Lietuva dėl primygtinio Europos Sąjungos siūlymo ir mažai kitiems mokėti bei daug pelno patiems gauti įpratusių darbdavių spaudimo, pradės įsileisti vis daugiau imigrantų – daugiausia iš kaimyninių šalių, Baltarusijos ir Rusijos, neskaitant tūkstančio kito iš Kinijos ir Pakistano. Tarkim, dauguma jų įsikurs Vilniaus apylinkėse – kur kitur, nes juk darbų daugiausia sostinėje ir aplink ją. Tarkim, po dešimties ar daugiau metų iškils Vilniaus krašto kaip nepriklausomos valstybės idėja. Ir tarkim, bus paskelbtas toks pat Škotiško tipo referendumas, kai balsavimo teisę turi ne kas kitas, o regiono gyventojai.

 (Komentarų: 18)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: