Gandai, neva garsiosios Lietuvos smėlio valgytojos iš Žemaitijos jau nebėra, buvo gerokai perdėti... Stanislava Monstvilienė iš Gomalių kaimo – gyva. Ir vis dar kasdien saujomis valgo smėlį, rašo „Kauno diena“.

Trumpi žilstelėję plaukai, vos įkypos mėlynai pilkos akys, gėlėta melsva suknelė ir šilta šypsena, apnuoginanti retus, ne itin dailius dantis. Smėlio moterimi, smėlio valgytoja vadinama spalį 63-ąjį gimtadienį minėsianti Varnių seniūnijos Gomalių kaimo gyventoja – judri ir energinga.

"Ai, ją laidojo jau daugybę kartų, – panašia į mamos šypsena nusišypsojo greta stovėjęs jos sūnus Stanislovas. – Iš pradžių kaip prieš 11 metų susirgo vėžiu, paskui dar daug kartų. Prieš penkerius, trejus metus kažkas skleisdavo paskalas, kad jos jau nėra."
"Užvalgome smėlio?" – žemaičiuodama taria S.Monstvilienė ir ranka pasemia pilną saują smėlio. Mes sulaikę kvapą, sūnus šiek tiek abejingai stebi jam įprastą kasdienį reiškinį.

Ji neužspringsta, nekosčioja, jai nedegina ir nediegia skrandžio. Smėlis – beskonis. Tik kartais turi pūvančių medžių bei žolės kvapą.
"Va, žiūrėkite, – prasižioja Stanislava ir rodo burną. Smėlį ji ryja gabaliukais, burna pilna seilių. – Tik išmetu pasitaikančius didesnius akmenukus, šakneles. Keliskart pasitaikė sliekas, o smulkios žolelės – skanu."