Statybų kompanijos vadovas laisvalaikį leidžia po vandeniu - Anglija.lt
 

Statybų kompanijos vadovas laisvalaikį leidžia po vandeniu 

Augustina Jaudegytė
"Infozona"

Didžiausias pasiekimas gyvenime – tai sugebėjimas gyventi taip, kaip nori, o ne taip, kaip privalai. Ne kiekvienas tai sugeba, o dar sunkiau tiems, kurie, norėdami pokyčių, išvažiuoja į svetimą šalį ir suvokia, kad ne viskas taip paprasta.

Pradžia – fermoje

Arvydas Bartusevičius (26) į Angliją atvyko prieš penkerius metus – 2003-iaisiais, kai šios šalies sienos lietuviams dar nebuvo atdaros. Nors Arvydui, tada vos sulaukusiam 21 metų, tai buvo pirma išvyka į užsienį, ji visai negąsdino, nes vaikinas visada svajojo keliauti ir išbandyti kažką naujo. Ši kelionė turėjo su kaupu kompensuoti Arvydo nuotykių troškimą, nes važiavo neturėdamas nei darbo, nei kur apsistoti. „Jausmas buvo kaip kokiame filme ir ši pirma kelionė mane tikrai nustebino“, – prisipažįsta Arvydas. „Londonas savo šurmuliu labai skyrėsi nuo to, prie ko aš buvau įpratęs Lietuvoje, ir tai man paliko patį didžiausią įspūdį. Vis dėlto, tai nebuvo pažadėtoji žemė ir lengva nebuvo, nors ir neturėjau keblumų susišnekėti angliškai.“

Po trijų dienų, praleistų Londone, jis sugebėjo susirasti darbą už miesto vienoje fermoje, tačiau ištvėrė tik savaitę. Vaikiną išgąsdino kraupios gyvenimo ir darbo sąlygos ir jis tiesiog pabėgo atgal į Londoną.

Po kiek laiko Arvydas susipažino su lietuviu Osvaldu, kuris jam labai padėjo. „Jo pagalba nebuvo finansinė, o nuoširdumas ir naudingi patarimai. Šis žmogus mane supažindino su savo draugais, su kuriais iki šiol bendrauju, ir tiesiog pamokino, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose“, – prisimena Arvydas.

Netrukus Arvydas gavo pasiūlymą išvažiuoti padirbėti už Londono italų restorane virėju. Praleidęs šešis mėnesius mažame miestelyje, jis suvokė, kad šis darbas nesuteikia tiek daug galimybių, nors ir patiko. Tuo labiau, kad Arvydas neįsivaizdavo savo gyvenimo mažame miestelyje, be to, trūko lietuviško bendravimo, kalbos. „Bendravimas su lietuviais man neleisdavo pasijausti vienišam svetimoje šalyje, nors ir neturėjau sunkumų bendrauti su anglais. Todėl pasitaikius pirmai galimybei aš su džiaugsmu grįžau į Londoną, kuris mane visada labai traukė“, – prisimena Arvydas.

Pirmas kontraktas – pagal skelbimą laikraštyje

Antrą kartą grįžusiam į Londoną Arvydui sekėsi kur kas geriau, nors dar reikėdavo sukaupus visą drąsą eiti ir ieškoti darbo. Išmėginęs įvairius darbus, jis nutarė pabandyti laimę statybų srityje ir įsidarbino gipso plokščių montuotoju. Ypač pravertė tai, kad dar Lietuvoje mokinęsis transporto inžineriją ir mechaniką, be problemų suprasdavo pateiktus brėžinius. Per porą metų Arvydui teko dirbti įvairiuose projektuose ir net prisidėti prie „Wembley“ stadiono statybos.
Tačiau jis gana greitai suvokė, kad gali daug daugiau negu būti samdomu darbuotoju. „Aš kartais daugiau laiko praleisdavau biure planuodamas darbą ir derindamas detales nei dirbdamas savo tikrąjį darbą. Tai man suteikė pasitikėjimo savimi įkurti savo kompaniją, nors ir anksčiau jau buvau sulaukęs įvairių pasiūlymų partnerystei“, – pasakoja Arvydas.

Jis gerai prisimena savo pirmąjį kontraktą, kai netyčia radęs skelbimą Londono „Metro“ laikraštyje, kad reikalingi gipso plokščių montuotojai, susisiekė su kompanija. „Mane pakvietė į pokalbį ir visai netikėtai aš jau pasirašinėjau kontraktą su šio objekto statybos vadovais“, – nusijuokia Arvydas. „Taip mano mažytė kompanija ėmė po truputį augti, o aš ieškojau galinčių ir mokančių dirbti žmonių bei įvairių kontraktų. Iš pradžių jaučiau didelę baimę, kad kažkas nepavyks ir praleidau daug bemiegių naktų. Bijojau, kad nesurasiu tinkamų dirbti žmonių arba suradęs negausiu kontraktų ir negalėsiu jų aprūpinti pastoviu darbu. Tačiau po truputį pasitikėjimas augo, nes mokiausi iš savų klaidų ir jas priimdavau kaip naujus išbandymus. Be to, supratau, kad klysti yra žmogiška. Šiandieną aš jau daug ramiau į viską reaguoju, nors dar neleidžiu sau atsipalaiduoti.“

Dauguma – lietuviai

Arvydo įkurta kompanija „A.B. Select Technologies Ltd“ šiandien pastoviai įdarbina 25 darbuotojus iš įvairių šalių, nors daugumą jų sudaro lietuviai. Jis yra patenkintas savo darbuotojais, jų atliekamu darbu. „Dauguma darbininkų pas mane dirba ilgą laiką ir jie puikiai supranta, ko iš jų tikimąsi, o ir aš džiaugiuosi, kad galėjau suburti tokią šaunią komandą“, – teigia pašnekovas.

Pats Arvydas yra pirmas žmogus, kuris atvažiuoja į objektą, nes turi atlikti daug paruošiamųjų darbų, be kurių jo darbuotojai negalėtų dirbti. Jis parengia brėžinius, pasirūpina darbo saugumu, užsako būtinas detales ar medžiagas, rašo ataskaitas apie darbo eigą. Dažną savaitgalį jis praleidžia prie popierių, nes suvokia, kad niekas daugiau už jį šio darbo nenudirbs. Pasidomėjus, ar jam lieka laiko asmeniniam gyvenimui, Arvydas prisipažįsta, kad dabar yra vienišas ir neturi artimos draugės, bet džiaugiasi galėdamas skirti nors kiek laisvo laiko nardymui ir neseniai atrastam žaidimui po vandeniu.

Ledo rutulys – po vandeniu

Porą vakarų per savaitę Arvydas praleidžia baseine žaisdamas povandeninį rutulį. Šis žaidimas yra panašus į ledo ar žolės rutulį, tačiau reikalauja nemažai ištvermės, nes žaidėjai žaidžia be oro balionų ir kas porą minučių turi iškilti į paviršių įkvėpti. Pats Arvydas apie šį žaidimą sužinojo iš savo vairavimo instruktoriaus, kuriam netyčia užsiminė, kad mėgsta nardyti. Instruktorius, pats aistringas nardytojas, pakvietė jį į nardymo klubą, kur vykdavo ir povandeninio ledo rutulio varžybos. Pasak Arvydo, „šis sportas yra vienas iš tokių, kuris arba tave „užkabina“, arba tu jo nesupranti.“

Nardymas yra antroji Arvydo aistra ir jis daugiausia laiko po vandeniu praleidžia Lamanšo sąsiauryje, nors norėtų išbandyti ir kitų šalių vandenis. Nardydamas jis dažnai atranda įvairių nuskendusių laivų liekanų, pasitaikė net iš Pirmojo ar Antrojo pasaulinių karų metų. Tai neliko nepastebėta ir prieš metus nardymo klubas, kuriam priklauso Arvydas, išrinko jį Metų naru.

Arvydas nesiskundžia energijos stoka, nors pripažįsta pats dažnai nustembantis, iš kur tiek energijos. Jis teigia, kad labai daug duoda gyvenimas Londone. „Šiame judriame mieste man nesinori sėdėti vietoje, norisi semtis kuo įvairesnės patirties, susipažinti su naujais žmonėmis, plėsti draugų ratą. Kažkas yra pasakęs: „Pavargai nuo Londono – pavargai gyventi“, – teigia Arvydas.

Tačiau Arvydas suvokia, kad be daugelio žmonių pagalbos jis nebūtų galėjęs tiek pasiekti. Jis jaučiasi dėkingas savo tėvams, kurie palaikė visus jo sprendimus ir draugams, kurie visada buvo šalia jo.

Augustina Jaudegytė
"Infozona"

Didžiausias pasiekimas gyvenime – tai sugebėjimas gyventi taip, kaip nori, o ne taip, kaip privalai. Ne kiekvienas tai sugeba, o dar sunkiau tiems, kurie, norėdami pokyčių, išvažiuoja į svetimą šalį ir suvokia, kad ne viskas taip paprasta.

Pradžia – fermoje

Arvydas Bartusevičius (26) į Angliją atvyko prieš penkerius metus – 2003-iaisiais, kai šios šalies sienos lietuviams dar nebuvo atdaros. Nors Arvydui, tada vos sulaukusiam 21 metų, tai buvo pirma išvyka į užsienį, ji visai negąsdino, nes vaikinas visada svajojo keliauti ir išbandyti kažką naujo. Ši kelionė turėjo su kaupu kompensuoti Arvydo nuotykių troškimą, nes važiavo neturėdamas nei darbo, nei kur apsistoti. „Jausmas buvo kaip kokiame filme ir ši pirma kelionė mane tikrai nustebino“, – prisipažįsta Arvydas. „Londonas savo šurmuliu labai skyrėsi nuo to, prie ko aš buvau įpratęs Lietuvoje, ir tai man paliko patį didžiausią įspūdį. Vis dėlto, tai nebuvo pažadėtoji žemė ir lengva nebuvo, nors ir neturėjau keblumų susišnekėti angliškai.“

Po trijų dienų, praleistų Londone, jis sugebėjo susirasti darbą už miesto vienoje fermoje, tačiau ištvėrė tik savaitę. Vaikiną išgąsdino kraupios gyvenimo ir darbo sąlygos ir jis tiesiog pabėgo atgal į Londoną.

Po kiek laiko Arvydas susipažino su lietuviu Osvaldu, kuris jam labai padėjo. „Jo pagalba nebuvo finansinė, o nuoširdumas ir naudingi patarimai. Šis žmogus mane supažindino su savo draugais, su kuriais iki šiol bendrauju, ir tiesiog pamokino, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose“, – prisimena Arvydas.

Netrukus Arvydas gavo pasiūlymą išvažiuoti padirbėti už Londono italų restorane virėju. Praleidęs šešis mėnesius mažame miestelyje, jis suvokė, kad šis darbas nesuteikia tiek daug galimybių, nors ir patiko. Tuo labiau, kad Arvydas neįsivaizdavo savo gyvenimo mažame miestelyje, be to, trūko lietuviško bendravimo, kalbos. „Bendravimas su lietuviais man neleisdavo pasijausti vienišam svetimoje šalyje, nors ir neturėjau sunkumų bendrauti su anglais. Todėl pasitaikius pirmai galimybei aš su džiaugsmu grįžau į Londoną, kuris mane visada labai traukė“, – prisimena Arvydas.

Pirmas kontraktas – pagal skelbimą laikraštyje

Antrą kartą grįžusiam į Londoną Arvydui sekėsi kur kas geriau, nors dar reikėdavo sukaupus visą drąsą eiti ir ieškoti darbo. Išmėginęs įvairius darbus, jis nutarė pabandyti laimę statybų srityje ir įsidarbino gipso plokščių montuotoju. Ypač pravertė tai, kad dar Lietuvoje mokinęsis transporto inžineriją ir mechaniką, be problemų suprasdavo pateiktus brėžinius. Per porą metų Arvydui teko dirbti įvairiuose projektuose ir net prisidėti prie „Wembley“ stadiono statybos.
Tačiau jis gana greitai suvokė, kad gali daug daugiau negu būti samdomu darbuotoju. „Aš kartais daugiau laiko praleisdavau biure planuodamas darbą ir derindamas detales nei dirbdamas savo tikrąjį darbą. Tai man suteikė pasitikėjimo savimi įkurti savo kompaniją, nors ir anksčiau jau buvau sulaukęs įvairių pasiūlymų partnerystei“, – pasakoja Arvydas.

Jis gerai prisimena savo pirmąjį kontraktą, kai netyčia radęs skelbimą Londono „Metro“ laikraštyje, kad reikalingi gipso plokščių montuotojai, susisiekė su kompanija. „Mane pakvietė į pokalbį ir visai netikėtai aš jau pasirašinėjau kontraktą su šio objekto statybos vadovais“, – nusijuokia Arvydas. „Taip mano mažytė kompanija ėmė po truputį augti, o aš ieškojau galinčių ir mokančių dirbti žmonių bei įvairių kontraktų. Iš pradžių jaučiau didelę baimę, kad kažkas nepavyks ir praleidau daug bemiegių naktų. Bijojau, kad nesurasiu tinkamų dirbti žmonių arba suradęs negausiu kontraktų ir negalėsiu jų aprūpinti pastoviu darbu. Tačiau po truputį pasitikėjimas augo, nes mokiausi iš savų klaidų ir jas priimdavau kaip naujus išbandymus. Be to, supratau, kad klysti yra žmogiška. Šiandieną aš jau daug ramiau į viską reaguoju, nors dar neleidžiu sau atsipalaiduoti.“

Dauguma – lietuviai

Arvydo įkurta kompanija „A.B. Select Technologies Ltd“ šiandien pastoviai įdarbina 25 darbuotojus iš įvairių šalių, nors daugumą jų sudaro lietuviai. Jis yra patenkintas savo darbuotojais, jų atliekamu darbu. „Dauguma darbininkų pas mane dirba ilgą laiką ir jie puikiai supranta, ko iš jų tikimąsi, o ir aš džiaugiuosi, kad galėjau suburti tokią šaunią komandą“, – teigia pašnekovas.

Pats Arvydas yra pirmas žmogus, kuris atvažiuoja į objektą, nes turi atlikti daug paruošiamųjų darbų, be kurių jo darbuotojai negalėtų dirbti. Jis parengia brėžinius, pasirūpina darbo saugumu, užsako būtinas detales ar medžiagas, rašo ataskaitas apie darbo eigą. Dažną savaitgalį jis praleidžia prie popierių, nes suvokia, kad niekas daugiau už jį šio darbo nenudirbs. Pasidomėjus, ar jam lieka laiko asmeniniam gyvenimui, Arvydas prisipažįsta, kad dabar yra vienišas ir neturi artimos draugės, bet džiaugiasi galėdamas skirti nors kiek laisvo laiko nardymui ir neseniai atrastam žaidimui po vandeniu.

Ledo rutulys – po vandeniu

Porą vakarų per savaitę Arvydas praleidžia baseine žaisdamas povandeninį rutulį. Šis žaidimas yra panašus į ledo ar žolės rutulį, tačiau reikalauja nemažai ištvermės, nes žaidėjai žaidžia be oro balionų ir kas porą minučių turi iškilti į paviršių įkvėpti. Pats Arvydas apie šį žaidimą sužinojo iš savo vairavimo instruktoriaus, kuriam netyčia užsiminė, kad mėgsta nardyti. Instruktorius, pats aistringas nardytojas, pakvietė jį į nardymo klubą, kur vykdavo ir povandeninio ledo rutulio varžybos. Pasak Arvydo, „šis sportas yra vienas iš tokių, kuris arba tave „užkabina“, arba tu jo nesupranti.“

Nardymas yra antroji Arvydo aistra ir jis daugiausia laiko po vandeniu praleidžia Lamanšo sąsiauryje, nors norėtų išbandyti ir kitų šalių vandenis. Nardydamas jis dažnai atranda įvairių nuskendusių laivų liekanų, pasitaikė net iš Pirmojo ar Antrojo pasaulinių karų metų. Tai neliko nepastebėta ir prieš metus nardymo klubas, kuriam priklauso Arvydas, išrinko jį Metų naru.

Arvydas nesiskundžia energijos stoka, nors pripažįsta pats dažnai nustembantis, iš kur tiek energijos. Jis teigia, kad labai daug duoda gyvenimas Londone. „Šiame judriame mieste man nesinori sėdėti vietoje, norisi semtis kuo įvairesnės patirties, susipažinti su naujais žmonėmis, plėsti draugų ratą. Kažkas yra pasakęs: „Pavargai nuo Londono – pavargai gyventi“, – teigia Arvydas.

Tačiau Arvydas suvokia, kad be daugelio žmonių pagalbos jis nebūtų galėjęs tiek pasiekti. Jis jaučiasi dėkingas savo tėvams, kurie palaikė visus jo sprendimus ir draugams, kurie visada buvo šalia jo.

 (Komentarų: 8)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: