Su Šv. Kalėdom! Ir jums to paties! 

Taip jau susiklostė, kad kalėdinių sveikinimų – atvirukų, elektroninių laiškų ar SMS žinučių - kiekvienais metais gaunu daugiau, negu pati išsiunčiu. Ir kasmet prieškalėdinę savaitę mane apima baisi panika, kad be gero žodžio nepalikčiau nei vieno, kas praeitais metais mane pasveikino.
Suregistruoju visus į sąrašą ir gerą pusdienį, jei ne ilgiau, kurpiu sveikinimus ir linkėjimus, kiekvienam adresatui ieškodama individualaus, tik jam skirto žodžio.

Parašyti sveikinimą net man, literatūriškai išprususiam žmogui, nėra paprasta. Ypač kai nori, kad linkėjimai pasiektų sveikinamojo širdį ir susidėtų ne iš nuvalkiotų banalybių, o būtų saviti ir originalūs. Tinkamai surašyti palinkėjimai - labai subtilus menas, kurio paslaptys kadaise buvo studijuojamos literatų ir poetų.

Todėl prašau nesistebėti, jog buvau tokia naivi, ir gavusi sueiliuotą, kai kada net iš trijų stulpelių susidedantį sveikinimą iš nieko bendro su literatūra neturinčio asmens, pagarbiai pagalvodavau apie tą, kuris pasistengė ne tik surikiuoti savo mintis logine seka, bet ir jas surimuoti. Iš naivių įsivaizdavimų atsipeikėjau tik tada, kai eilės apie Kalėdų stebuklus „kai žvaigždės pildo troškimus, kai orai būna mums pavaldūs ir džiaugsmas užgožia vargus“ ėmė kartotis.

Tada išsiaiškinau, jog egzistuoja neišsenkantis kalėdinių sveikinimų šaltinis, ir nesunkiai jį suguglinau. Neištveriu nepasidalinusi perliukais:

“Kai girtas zuikelis ridena baranką ir senis ateina su šnapso bačka, kai baltas arklys palei langą vaidenas - žinok, kad Kalėdos jau lanko tave!“

Gal kai kam tai atrodo juokinga, bet aš tokį sveikinimą gavusi suprasčiau kaip raginimą įsirašyti į anoniminių alkoholikų gretas.

Arba štai toks bobiškai sentimentalus, ašarą spaudžiantis ketureilis:
“Kai baltas angelas Tau ranką tiesia, imi tikėt, kad greit aušra nušvis... Ir gruodžio ilgesys ne amžinas - atėjo Kalėdų džiaugsmas ir nauja viltis.”

Ir dar vienas – pamokantis, skirtas nesusipratėliams:
“Išmokim atleisti, išmokim pamilti, ant angelo sparno į dangų pakilti. Uždekim širdyse Kalėdų žvakelę, tegul ji apšviečia kiekvieną kertelę.”

Ir tapo aišku - kad ir kiek stengčiausi, galvočiau ir prakaituočiau, nieko panašaus sukurti man nepavyks, kad bergždžiai švaistau laiką į štampuotus linkėjimus bandydama atsakyti tegu neįmantriais, bet iš širdies plaukiančiais žodžiais, kad galbūt kaip visi turėčiau apsimesti nieko nesuprantanti ir žaisti tą patį žaidimą.

Bet kam išvis tada vargintis rašyti sveikinimą? Kam raityti skolintas banalybes, jei nesugebi rasti nei vieno konkrečiam adresatui skirto tegu ir paprasto, bet nuoširdaus žodžio? Kam visa ta pompastika, kurioje nėra nei lašelio tikro jausmo?

Taigi, iš anksto dėkoju - sau skirtus sveikinimus jau perskaičiau internete. Tuos pačius siunčiu ir jums.

“Eglė, sniegas ir lemputės, kalakutas ir šakutės, tortas, žvakės, skrandžio bėdos - visa tai yra Kalėdos.”

Zita Čepaitė

Taip jau susiklostė, kad kalėdinių sveikinimų – atvirukų, elektroninių laiškų ar SMS žinučių - kiekvienais metais gaunu daugiau, negu pati išsiunčiu. Ir kasmet prieškalėdinę savaitę mane apima baisi panika, kad be gero žodžio nepalikčiau nei vieno, kas praeitais metais mane pasveikino.
Suregistruoju visus į sąrašą ir gerą pusdienį, jei ne ilgiau, kurpiu sveikinimus ir linkėjimus, kiekvienam adresatui ieškodama individualaus, tik jam skirto žodžio.

Parašyti sveikinimą net man, literatūriškai išprususiam žmogui, nėra paprasta. Ypač kai nori, kad linkėjimai pasiektų sveikinamojo širdį ir susidėtų ne iš nuvalkiotų banalybių, o būtų saviti ir originalūs. Tinkamai surašyti palinkėjimai - labai subtilus menas, kurio paslaptys kadaise buvo studijuojamos literatų ir poetų.

Todėl prašau nesistebėti, jog buvau tokia naivi, ir gavusi sueiliuotą, kai kada net iš trijų stulpelių susidedantį sveikinimą iš nieko bendro su literatūra neturinčio asmens, pagarbiai pagalvodavau apie tą, kuris pasistengė ne tik surikiuoti savo mintis logine seka, bet ir jas surimuoti. Iš naivių įsivaizdavimų atsipeikėjau tik tada, kai eilės apie Kalėdų stebuklus „kai žvaigždės pildo troškimus, kai orai būna mums pavaldūs ir džiaugsmas užgožia vargus“ ėmė kartotis.

Tada išsiaiškinau, jog egzistuoja neišsenkantis kalėdinių sveikinimų šaltinis, ir nesunkiai jį suguglinau. Neištveriu nepasidalinusi perliukais:

“Kai girtas zuikelis ridena baranką ir senis ateina su šnapso bačka, kai baltas arklys palei langą vaidenas - žinok, kad Kalėdos jau lanko tave!“

Gal kai kam tai atrodo juokinga, bet aš tokį sveikinimą gavusi suprasčiau kaip raginimą įsirašyti į anoniminių alkoholikų gretas.

Arba štai toks bobiškai sentimentalus, ašarą spaudžiantis ketureilis:
“Kai baltas angelas Tau ranką tiesia, imi tikėt, kad greit aušra nušvis... Ir gruodžio ilgesys ne amžinas - atėjo Kalėdų džiaugsmas ir nauja viltis.”

Ir dar vienas – pamokantis, skirtas nesusipratėliams:
“Išmokim atleisti, išmokim pamilti, ant angelo sparno į dangų pakilti. Uždekim širdyse Kalėdų žvakelę, tegul ji apšviečia kiekvieną kertelę.”

Ir tapo aišku - kad ir kiek stengčiausi, galvočiau ir prakaituočiau, nieko panašaus sukurti man nepavyks, kad bergždžiai švaistau laiką į štampuotus linkėjimus bandydama atsakyti tegu neįmantriais, bet iš širdies plaukiančiais žodžiais, kad galbūt kaip visi turėčiau apsimesti nieko nesuprantanti ir žaisti tą patį žaidimą.

Bet kam išvis tada vargintis rašyti sveikinimą? Kam raityti skolintas banalybes, jei nesugebi rasti nei vieno konkrečiam adresatui skirto tegu ir paprasto, bet nuoširdaus žodžio? Kam visa ta pompastika, kurioje nėra nei lašelio tikro jausmo?

Taigi, iš anksto dėkoju - sau skirtus sveikinimus jau perskaičiau internete. Tuos pačius siunčiu ir jums.

“Eglė, sniegas ir lemputės, kalakutas ir šakutės, tortas, žvakės, skrandžio bėdos - visa tai yra Kalėdos.”

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 17)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: