Nenuspėjama ir klastinga liga – skrandžio vėžys – Giedriui Važgauskui buvo nustatyta praeitą pavasarį. Beveik metai jis nuolat varsto ligoninių duris. "Infozonai" vyras teigia, kad jam pasisekė, jog liga buvo diagnozuota ne Lietuvoje, o Anglijoje.

Londone jau penkerius metus su šeima gyvenančio Giedriaus ir jo žmonos Ligitos rūpesčiai šiuo metu daugiausia susiję su sveikatos būkle. Dar prieš metus į retkarčiais kamuojančius skrandžio skausmus keturiasdešimtmetis vyras mojo ranka.

“Su tais skrandžio skausmais taip būna - paskauda ar subloguoji, bet nekreipi dėmesio. Tačiau kai pradėjo su krauju vemti, tada jau nuvažiavo į ligoninę, padarė tyrimus, pastatė lašelinę”, – prisimena Giedriaus žmona, slauganti vyrą nuo pat ligos pradžios. Iki tol ji nebuvo susidūrusi su Anglijos ligoninėmis, tad ją nustebino priežiūra ir dėmesys pacientui. Moteris sakė pastaruoju metu nemažai skaičiusi, kad Anglijoje gyvenantys lietuviai labai peikia Britanijos medikus. “Aš nežinau, visko pasitaiko, bet kad taip masiškai skundžiasi, keista. Mūsų su vyru patirtis visiškai kitokia, nė vieno blogo žodžio negalime pasakyti“, - teigia Ligita.

Gyventi liko metai

Ligita sakė, kad jau skrandžio tyrimo metu ją nustebino dėmesys pacientui. “Net zondas į skrandį įvedamas pacientą užmigdžius, kad jis nepatirtų nemalonių pojūčių.

Mano mama skrandžiu serga Lietuvoje, tai ji pasakojo, kad jai ašaros byra, kol tą žarną praryja”, - sakė Ligita.

Atlikus tyrimą ir aprimus skausmams vyras su žmona išvyko namo.
“Kažkaip mes neapsižiūrėjome ir gydytojams davėme blogą telefono numerį. Tačiau jau anksčiau turėjau inkstų priepuolį ir buvau užsiregistravęs pasikonsultuoti dėl inkstų, todėl kai paskirtu laiku nuėjau pas specialistus, ten jau buvo atėjusi žinia iš skrandžio ligų skyriaus. Sako, mes jums skambinome, negalime prisiskambinti, mes jau turime jūsų diagnozę. Pasakė – įtariame, kad vėžys, ir davė siuntimą daryti laporoskopiją”, – pasakoja Giedrius.

Galiausiai atėjo diena, kai visa šeima nuvyko į ligoninę sužinoti diagnozės.
“Gydytoja mus pasitinka, pasisodina ir pradeda aiškinti – va, čia ir čia jau yra metastazės. Klausiame – tai ką, operuoti? Ne, sako, operuoti jau per vėlu. Ir aš tiesiai šviesiai prie vaiko paklausiau, tai kiek man liko gyventi? Susižvalgė visi, gydytoja ir sako - metai. Tada kažkaip pagalvojau – dieve mano, metai...”, – savo jausmus sužinojus diagnozę atskleidžia Giedrius.

Lietuvoje siūlytų laukti mirties

Universitetinėje Šv. Bartolomėjaus klinikoje besigydantis Giedrius angliška sveikatos apsaugos sistema labai patenkintas. Jis sako, kad po to, kai buvo paskirtas gydymas ir pasijuto geriau, abu su žmona nutarė vykti į Lietuvą ir pasikonsultuoti su lietuviais gydytojais.

“Jie pažiūrėjo visus Anglijoje darytus gydytojų įrašus, sako, džiaukitės, kad gyvenate Britanijoje, kad gaunate tokį gydymą… Lietuvoje viskas normuota - tiek vaistų, tiek kraujo galima skirti, nes viskas kainuoja. Būtume gyvenę Lietuvoje, ta liga irgi būtų ir jau nežinau, ar Lietuvoje bebūtume gyvenę”, – sako Ligita.
Moteris prisimena šių metų sausio mėnesį ištikusią krizę, kai Giedriui jau buvo prireikę morfijaus. “Jei taip būtų buvę Lietuvoje, sakytų, važiuokite namo ir laukite mirties, arba gydymas 50 tūkst. būtų kainavęs. Vieni vaistai kainuoja 1000 svarų, Lietuvoje jie būtų per brangūs”, – teigia sunkiai sergantį vyrą ištikimai slauganti žmona.

Labiausiai čia stebina ir džiugina tai, kad medicinos personalas neima kyšių, kurie Lietuvoje yra tapę bene neatskiriama gydymosi dalimi.

“Kartą nunešiau personalui dovanų - gėlių, tai buvo baisiausiai nustebę. O Lietuvoje - pats iš patirties žinau - be pinigų nieko nepadarysi. Parodai tik pinigus ir gydytojų kišenės pačios atsidaro”, – sako vyras.

Dalyvauja tyrimuose

Vėžius sergantis lietuvis sako, kad ligos eiga čia stebima nuosekliai – nuolat atliekami tyrimai, kurie parodo, kaip organizmas reaguoja į gydymą. Pastaruoju metu liga jau persimetė į kaulų čiulpus. Po ilgų svarstymų gydytojai nusprendė dar skirti aštuoniolika chemoterapijos seansų. Lygia greta nuolat tiriamas kraujas ir prireikus atliekami kraujo perpylimai.

Giedrius sutiko, kad jam būtų taikomi patys naujausi, dar eksperimentiniai gydymo būdai. “Be to, dalyvauju tyrimuose, nes Kembridžo universitetas tiria paveldėjimo įtaką, o mano giminėje tėvelis nuo vėžio mirė, tėvo brolis, senelis, tai kraują jiems siunčia, anketas pildau… Jie bando išrasti vaistus nuo skrandžio vėžio, nes kol kas jų nėra. Ligos eiga priklauso nuo žmogaus stiprybės, gydytojų požiūrio ir organizmo reakcijos”, – sako vyras.

Gauna pašalpas

Nuo to laiko, kai buvo diagnozuota liga, nei Giedrius, nei Ligita nedirba: vyras gauna neįgalumo pašalpą, o žmona - rūpybos pašalpą.

“Kur kreiptis, kaip gauti tas pašalpas mums paaiškino ligoninėje. Net išvardijo visas pašalpas, kurios mums priklauso. Ir viską buvo galima sutvarkyti laiškais, nereikėjo niekur vaikščioti ar eilėse stovėti. Nusiunti reikalingus popierius, užpildai anketas ir viskas”, – sako visą laiką sergančiam vyrui skirianti moteris.
Ji priduria, kad labai svarbu būti susitvarkius visus reikalingus dokumentus. “Žinoma, kad turi būti čia dirbęs, nes jeigu ką tik atvažiavęs, aišku, pašalpų negausi. Visur pildant dokumentus klausia, kiek laiko čia gyveni, žiūri, kiek mokesčių sumokėta”, – sako Ligita, iki vyro ligos dirbusi viešbučio ūkio reikalų vadybininke.

Lietuvoje psichologijos specialybę įgijusi moteris turėjo atsisakyti planų čia išklausyti psichologijos kursus, kad galėtų gauti geresnį darbą ir panaudoti savo specialybės žinias.

Džiaugiasi gyvenimu

“Liga džiaugtis gyvenimu netrukdo. Būna blogos dienos, tada, aišku, pas gydytojus, po ligonines, bet šiaip tiesiog gyvename normalų gyvenimą”, – sako Ligita ir Giedrius Važgauskai.

Giedrius sako, kad psichologiškai jam sunku buvo būtent tada, kai sužinojo diagnozę, bet vėliau apsiprato. “Niekada nežinai, kaip gyvenimas gali susiklostyti, ir kažkaip be jokio piktumo priimi viską, kas nutiko. Vyksta kova ta prasme, jog darai viską, kad įveiktum ligą, bet psichologiškai jaučiuosi labai ramus”, – sako Giedrius.

- Gal ligoninėje duoda patarimų, kaip gyventi su tokia liga?

-Mums ligoninėje siūlė psichologės paslaugas, sakė, jei reikia, gali ir į namus ateiti. Sakau – aš pati psichologė, turiu psichologinį išsilavinimą ir pati esu labai stipri, mane palaužti būtų sunku. Be to, abu gerokai gyvenimas grūdino, tai neištyžtam ir dabar, - paaiškina Ligita.

Visgi moteris pripažįsta, kad stiprybės reikia labai daug. “Mano draugės sako – jeigu man taip būtų, aš išprotėčiau. Tačiau kas iš to - tada visi nuleistume rankas…”, - pasakoja vyrui su liga kovoti padedanti moteris.

“Nesiruošiu iš čia dar išeiti - vaikas, žmona, kurių nesinori palikti, daug ką reikia nuveikti, dar ne visą Ispaniją pamatėme”, – optimizmo nestokoja Giedrius.

Zita Čepaitė