Sulaužyti parduotų lietuvaičių likimai - Anglija.lt
 

Sulaužyti parduotų lietuvaičių likimai 

Praeitų metų gruodį britų laikraščiuose mirgėjo istorija apie pačiame Londono centre parduotą lietuvaitę. Už 3 000 svarų albanų kilmės prekeiviai žmonėmis bandė įsigyti norimą „prekę“ – tąkart merginai pasisekė, grupuotė buvo suimta. Nors tikslios statistikos surinkti neįmanoma, tačiau akivaizdu, jog atsivėrus sienoms su Europos Sąjungos šalimis, naivių merginų, parduotų į Didžiąją Britaniją, skaičius vis auga. Tačiau net ir iš prekeivių nagų ištrūkusios, jos per daug nesidžiaugia – pašlijusi fizinė sveikata, emocinis išsekimas, sudužusios viltys ir migloje skendinti ateitis – niūrus paveikslas, kurį prieš save pamato grįžusios į tėvynę.

Padėti atsistoti ant kojų Lietuvoje padeda nevyriausybinė organizacija „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“. Prieš kelias savaites vykusiuose „Metų moters“ apdovanojimuose daugiau nei 13 metų centrui vadovaujanti Ona Gustienė buvo apdovanota nominacijoje „Metų nematomas darbas“. Apie opią problemą kalbamės su „nematomą“, bet reikšmingą darbą dirbančia moterimi.

Ar egzistuoja kokie nors duomenys, kiek žmonių iš Lietuvos parduodama į Britaniją ar kitas šalis?
Ne. Net jei paklaustumėte, ar yra tiksli statistika, kiek Lietuvoje yra dingusių be žinios, jos taip pat nebus. Kodėl? Todėl, kad sienos atdaros, žmonės važiuoja be jokios registracijos ir netgi būna, kad dingsta žmogus, bet paieška niekur nepaskelbta, nes nėra kam paskelbti. O kiek nukenčia, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje – tokių skaičių mes niekada negausime. Bet turime netiesioginę statistiką. Pavyzdžiui, pernai Londone buvo darytas policijos reidas, kurio metu išaiškinta šešiasdešimt nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis. Net penkiolika jų buvo iš Lietuvos. Ši statistika jau daug ką sako.

Kaip tai galima paaiškinti?
Niekaip! Aš jau metų metus suku galvą, kodėl tiek daug iš Lietuvos. Prieš kokius šešerius metus daugiausia nukentėjusiųjų buvo Vokietijoje. Kodėl Vokietija? Paaiškinti galima taip – ten žmonės nuolat važiuodavo pirkti dėvėtų automobilių. Važiuodavo du–trys vairuotojai autobusiuku ir įsisodindavo tris–keturias merginas, kurias parduodavo pažįstamiems užsieniečiams, daugiausia turkams ir albanams. Ir dabar daug vežama į Vokietiją, bet vis daugiau ir į Angliją, Airiją, Ispaniją.

Kaip lietuvės įtraukiamos į prekybą žmonėmis?
Įvairiai, bet dažniausiai kaltas patiklumas. Ne per seniausiai buvo atvejis su keletu merginų, kurioms jauni, išvaizdūs, važinėjantys prabangiais automobiliais, labai draugiški ir malonūs vyrukai pasiūlė savo kompaniją. Jie padraugavo, kažkur nuvažiavo, kitą vakarą vėl susitiko ir sako, važiuojame į Londoną – ten praleisime savaitgalį. Jos pagalvojo, o kodėl ne? Verbavimo būdai yra labai įvairūs. Dažniausiai ieškoma patiklių merginų, netgi nevengiama truputėlį atsilikusio mąstymo, su psichine negalia – pirkėjams reikia tik kūno, nereikia intelekto, nereikia žinių ar mąstymo. Be to, sutrikusios mąstysenos merginos yra lengviau prikalbinamos ar įbauginamos.

Ar tiesa, kad aukos dažniausiai būna jaunos, net nepilnametės?
Taip, yra tokia statistika, kad apie 20 procentų būna iki 18 metų. Oficialiai, nepilnametei keliaujant į užsienį, reikia tėvų sutikimo, bet išvežti galima lengvai. Vieną mūsų merginą buvo bandoma išvežti 16-os metų, nors net paso neturėjo. Ji nugrimuojama – makiažas gali labai pasendinti. Padaromas fiktyvus pasas, kuriame ji jau turi 18 metų ir tada su ja gali važiuoti, kur nori... Niekas jų, žinoma, negrobia. Dažniausiai jas prišnekina. Čia apie jaunikles. Yra kita grupė, kurios pačios susigundo pinigais. Pavyzdžiui, moteris viena augina vaikelį, tokių vienišų mamų yra labai nemažai. Kaip tai moteriai pragyventi ir kokia perspektyva čia? Vaikelį išlaikyti reikia, buto dažniausiai nebūna, specialybės nėra. Jos labai lengvai užkimba ant bet kokio pasiūlymo.

Išeitų, kad šios moterys žino, kur važiuoja?
Būna, kad žino, būna, kad ne. Bet čia yra skirtumas: jeigu žino, kad dirbs prostitute, tai dar nereiškia, kad ji žino, jog bus parduota. Dirbti prostitute ar būti parduotai yra du skirtingi dalykai. Daug kur, pavyzdžiui, Vokietijoje, prostitucija yra legalizuota. Mergina mano, kad dirbs prostitute, pateks į viešuosius namus, mokės už savo kambarį ir gaus iš klientų pinigus. Bet taip anaiptol nebūna, nes jos, atvažiavusios į kitas valstybes, nežino įstatymų ir patenka į sąvadautojų kontroliuojamus viešnamius, kurie dažniausiai įsikūrę butuose. Pinigus iš klientų paima sąvadautojas, duoda kažkiek maistui, drabužiams ir neleidžia niekur išeiti. Ji profilaktiškai kartą per savaitę yra mušama, kad būtų paklusnesnė. Sąvadautojui ji turi atidirbti „skolą“. Neatidirbai šitam skolos – tave parduoda kitam, vėl turi atidirbinėti ir tas skolų atidirbinėjimas nesibaigia metų metais.

Minėjote „džentelmenus“, kurie tarpininkauja parduodant merginas. Kas dar organizuoja šį „verslą“ ir kaip paaiškinti, kodėl jie tai daro?
Ne tik vaikinai tai daro, tai būna ir pusseserės, ir geros draugės ar tetos. Vieną merginą brolis pardavinėjo, jį spaudė skolos ir taip nusprendė atsilyginti. Mano galva, tai yra mūsų susvetimėjimo rezultatas, vartotojiškos kultūros, pinigo iškėlimas vietoj Dievo. Kito paaiškinimo aš neturiu.

Ar į spąstus papuola dažniausiai iš nepasiturinčių šeimų kilusios merginos?
Būna įvairiai. Žodis „nepasiturinti“ dar nieko nesako, sakyčiau, kad jos kilusios iš tų šeimų, kuriose vaikystėje nepatyrė meilės. Pasiturinti ar ne, yra reliatyvus dalykas. Svarbu ne kiek tu turi, svarbu, kiek tu nori turėti ir kuo pasitenkinsi. Mūsų vartotojiška kultūra skatina, kad reikia vis daugiau ir daugiau. Ir žiniasklaida turi įtakos, pažiūrėkite į žurnalų viršelius – merginos ten visos blizga, žiba, žiniasklaida nuteikia, kad tu turi būti graži ir seksuali. Ką tai sako mergaitei, kuriai yra penkiolika metų?

Papasakokite vieną iš neseniai įvykusių istorijų, kai mergina buvo išvežta į Didžiąją Britaniją.
Buvo viena mergaitė, kurią išvežė tie, kurie prekiavo ne tik žmonėmis, bet ir narkotikais, ginklais. Jie vežė siuntą ginklų, o kaip priedangą pasiėmė keletą merginų. Grupuotė buvo sugauta operacijos metu, merginos pasakė, kas jos, ir atsidūrė policijoje. Iš tiesų, nesvarbu, kur merginos būna išvežamos. Visos išvežamos merginos yra prigąsdinamos, jos bijo policijos, įteigiama, kad policija yra korumpuota, sakoma, kad nebandytų kreiptis į policiją – atseit policija yra kartu su jais. Prekeiviai žmonėmis net pasiskolina policijos uniformą. Paprašo ko nors, kad ateitų į viešnamį, ir pasako: va, mūsų draugas iš policijos atėjo, net nebandyk skųstis – policija su mumis išvien. Reikėtų žinoti, kad taip nėra. Žinau labai daug atvejų, kai Anglijos policija padėjo į sekso vergiją pakliuvusiom lietuvėm. Policija užsienyje visada reikia pasitikėti, ir Lietuvoje reikia pasitikėti, nors mūsų šalyje yra taip, kad šaukštas deguto visą bačką medaus sugadina.

Ką patartumėte merginoms, kurioms siūlomas darbas, bet jos abejoja, ar nepaklius į spąstus? Kaip jos, pavyzdžiui, gali nepasitikėti savo giminėmis, kurie siūlo viliojančias perspektyvas užsienyje?
Nieko neimti už gryną pinigą, reikia visada pasitikrinti, „apsidrausti“. Jeigu siūlo kažkokį konkretų darbą – reikia paprašyti darbdavio kontaktų, darbo sutarties. Darbdavys turi turėti buveinę – būtina sužinoti jos adresą, telefonus. Svarbiausia niekada neatiduoti paso, pasidaryti kopiją ir, jeigu prašo paso, duoti ją. Su giminėmis sutarti kažkokį slaptažodį, kurį pasakius telefonu, reikštų, kad ištiko bėda. Reikia žinoti, kad tokių atvejų būna ir kaip reikia elgtis. Atvykusių merginų klausiame, nejaugi tu negirdėjai, kad taip būna? O ji sako: „girdėjau, bet galvojau, kad man taip nebus.“

Kokią pagalbą teikiate savo prieglaudoje?
Pradėkime nuo to, kad pas mus patenka sužlugdytas žmogus, kuris dažnai netiki savo ateitimi, netiki, kad kažkas gali padėti. Tą pasitikėjimą joms reikia įdiegti, o tai yra labai sunku. Reikia įtikinti, kad ji ne tokia bloga, kaip mano. Ir valstybės požiūris į tas merginas turi būti teigiamas, kol kas jis yra neigiamas, tai rodo ir tas faktas, kad mūsų veiklos valstybė nefinansuoja. Be to, teikiame visokeriopą pagalbą – psichologinę, moralinę, medicininę, apgyvendinimą, padedame susitvarkyti dokumentus. Kai jau pati nori stotis ant kojų, yra specialybių apmokymai, kad jos integruotųsi ir galėtų dirbti, reikia ir skatinti ją dirbti. Tai yra ilgų metų darbas.

Ar dirbti tokį darbą nėra psichologiškai sunku?
Labai sunku. Prie nelaimių neįmanoma priprasti, bet mes ir esame čia, kad kažką darytume. Pavyzdžiui, šiandien buvau Seime – esame numatę didelę prevencinę kampaniją su pedagogais, kad skleistų informaciją. Jeigu bent vienas žmogus sužino ir apsisaugoja – tai jau neblogai. Reikia, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ir nemanytų, jog tai kažkur vyksta, bet tik ne Lietuvoje.

Ana Vengrovskaja

Praeitų metų gruodį britų laikraščiuose mirgėjo istorija apie pačiame Londono centre parduotą lietuvaitę. Už 3 000 svarų albanų kilmės prekeiviai žmonėmis bandė įsigyti norimą „prekę“ – tąkart merginai pasisekė, grupuotė buvo suimta. Nors tikslios statistikos surinkti neįmanoma, tačiau akivaizdu, jog atsivėrus sienoms su Europos Sąjungos šalimis, naivių merginų, parduotų į Didžiąją Britaniją, skaičius vis auga. Tačiau net ir iš prekeivių nagų ištrūkusios, jos per daug nesidžiaugia – pašlijusi fizinė sveikata, emocinis išsekimas, sudužusios viltys ir migloje skendinti ateitis – niūrus paveikslas, kurį prieš save pamato grįžusios į tėvynę.

Padėti atsistoti ant kojų Lietuvoje padeda nevyriausybinė organizacija „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“. Prieš kelias savaites vykusiuose „Metų moters“ apdovanojimuose daugiau nei 13 metų centrui vadovaujanti Ona Gustienė buvo apdovanota nominacijoje „Metų nematomas darbas“. Apie opią problemą kalbamės su „nematomą“, bet reikšmingą darbą dirbančia moterimi.

Ar egzistuoja kokie nors duomenys, kiek žmonių iš Lietuvos parduodama į Britaniją ar kitas šalis?
Ne. Net jei paklaustumėte, ar yra tiksli statistika, kiek Lietuvoje yra dingusių be žinios, jos taip pat nebus. Kodėl? Todėl, kad sienos atdaros, žmonės važiuoja be jokios registracijos ir netgi būna, kad dingsta žmogus, bet paieška niekur nepaskelbta, nes nėra kam paskelbti. O kiek nukenčia, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje – tokių skaičių mes niekada negausime. Bet turime netiesioginę statistiką. Pavyzdžiui, pernai Londone buvo darytas policijos reidas, kurio metu išaiškinta šešiasdešimt nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis. Net penkiolika jų buvo iš Lietuvos. Ši statistika jau daug ką sako.

Kaip tai galima paaiškinti?
Niekaip! Aš jau metų metus suku galvą, kodėl tiek daug iš Lietuvos. Prieš kokius šešerius metus daugiausia nukentėjusiųjų buvo Vokietijoje. Kodėl Vokietija? Paaiškinti galima taip – ten žmonės nuolat važiuodavo pirkti dėvėtų automobilių. Važiuodavo du–trys vairuotojai autobusiuku ir įsisodindavo tris–keturias merginas, kurias parduodavo pažįstamiems užsieniečiams, daugiausia turkams ir albanams. Ir dabar daug vežama į Vokietiją, bet vis daugiau ir į Angliją, Airiją, Ispaniją.

Kaip lietuvės įtraukiamos į prekybą žmonėmis?
Įvairiai, bet dažniausiai kaltas patiklumas. Ne per seniausiai buvo atvejis su keletu merginų, kurioms jauni, išvaizdūs, važinėjantys prabangiais automobiliais, labai draugiški ir malonūs vyrukai pasiūlė savo kompaniją. Jie padraugavo, kažkur nuvažiavo, kitą vakarą vėl susitiko ir sako, važiuojame į Londoną – ten praleisime savaitgalį. Jos pagalvojo, o kodėl ne? Verbavimo būdai yra labai įvairūs. Dažniausiai ieškoma patiklių merginų, netgi nevengiama truputėlį atsilikusio mąstymo, su psichine negalia – pirkėjams reikia tik kūno, nereikia intelekto, nereikia žinių ar mąstymo. Be to, sutrikusios mąstysenos merginos yra lengviau prikalbinamos ar įbauginamos.

Ar tiesa, kad aukos dažniausiai būna jaunos, net nepilnametės?
Taip, yra tokia statistika, kad apie 20 procentų būna iki 18 metų. Oficialiai, nepilnametei keliaujant į užsienį, reikia tėvų sutikimo, bet išvežti galima lengvai. Vieną mūsų merginą buvo bandoma išvežti 16-os metų, nors net paso neturėjo. Ji nugrimuojama – makiažas gali labai pasendinti. Padaromas fiktyvus pasas, kuriame ji jau turi 18 metų ir tada su ja gali važiuoti, kur nori... Niekas jų, žinoma, negrobia. Dažniausiai jas prišnekina. Čia apie jaunikles. Yra kita grupė, kurios pačios susigundo pinigais. Pavyzdžiui, moteris viena augina vaikelį, tokių vienišų mamų yra labai nemažai. Kaip tai moteriai pragyventi ir kokia perspektyva čia? Vaikelį išlaikyti reikia, buto dažniausiai nebūna, specialybės nėra. Jos labai lengvai užkimba ant bet kokio pasiūlymo.

Išeitų, kad šios moterys žino, kur važiuoja?
Būna, kad žino, būna, kad ne. Bet čia yra skirtumas: jeigu žino, kad dirbs prostitute, tai dar nereiškia, kad ji žino, jog bus parduota. Dirbti prostitute ar būti parduotai yra du skirtingi dalykai. Daug kur, pavyzdžiui, Vokietijoje, prostitucija yra legalizuota. Mergina mano, kad dirbs prostitute, pateks į viešuosius namus, mokės už savo kambarį ir gaus iš klientų pinigus. Bet taip anaiptol nebūna, nes jos, atvažiavusios į kitas valstybes, nežino įstatymų ir patenka į sąvadautojų kontroliuojamus viešnamius, kurie dažniausiai įsikūrę butuose. Pinigus iš klientų paima sąvadautojas, duoda kažkiek maistui, drabužiams ir neleidžia niekur išeiti. Ji profilaktiškai kartą per savaitę yra mušama, kad būtų paklusnesnė. Sąvadautojui ji turi atidirbti „skolą“. Neatidirbai šitam skolos – tave parduoda kitam, vėl turi atidirbinėti ir tas skolų atidirbinėjimas nesibaigia metų metais.

Minėjote „džentelmenus“, kurie tarpininkauja parduodant merginas. Kas dar organizuoja šį „verslą“ ir kaip paaiškinti, kodėl jie tai daro?
Ne tik vaikinai tai daro, tai būna ir pusseserės, ir geros draugės ar tetos. Vieną merginą brolis pardavinėjo, jį spaudė skolos ir taip nusprendė atsilyginti. Mano galva, tai yra mūsų susvetimėjimo rezultatas, vartotojiškos kultūros, pinigo iškėlimas vietoj Dievo. Kito paaiškinimo aš neturiu.

Ar į spąstus papuola dažniausiai iš nepasiturinčių šeimų kilusios merginos?
Būna įvairiai. Žodis „nepasiturinti“ dar nieko nesako, sakyčiau, kad jos kilusios iš tų šeimų, kuriose vaikystėje nepatyrė meilės. Pasiturinti ar ne, yra reliatyvus dalykas. Svarbu ne kiek tu turi, svarbu, kiek tu nori turėti ir kuo pasitenkinsi. Mūsų vartotojiška kultūra skatina, kad reikia vis daugiau ir daugiau. Ir žiniasklaida turi įtakos, pažiūrėkite į žurnalų viršelius – merginos ten visos blizga, žiba, žiniasklaida nuteikia, kad tu turi būti graži ir seksuali. Ką tai sako mergaitei, kuriai yra penkiolika metų?

Papasakokite vieną iš neseniai įvykusių istorijų, kai mergina buvo išvežta į Didžiąją Britaniją.
Buvo viena mergaitė, kurią išvežė tie, kurie prekiavo ne tik žmonėmis, bet ir narkotikais, ginklais. Jie vežė siuntą ginklų, o kaip priedangą pasiėmė keletą merginų. Grupuotė buvo sugauta operacijos metu, merginos pasakė, kas jos, ir atsidūrė policijoje. Iš tiesų, nesvarbu, kur merginos būna išvežamos. Visos išvežamos merginos yra prigąsdinamos, jos bijo policijos, įteigiama, kad policija yra korumpuota, sakoma, kad nebandytų kreiptis į policiją – atseit policija yra kartu su jais. Prekeiviai žmonėmis net pasiskolina policijos uniformą. Paprašo ko nors, kad ateitų į viešnamį, ir pasako: va, mūsų draugas iš policijos atėjo, net nebandyk skųstis – policija su mumis išvien. Reikėtų žinoti, kad taip nėra. Žinau labai daug atvejų, kai Anglijos policija padėjo į sekso vergiją pakliuvusiom lietuvėm. Policija užsienyje visada reikia pasitikėti, ir Lietuvoje reikia pasitikėti, nors mūsų šalyje yra taip, kad šaukštas deguto visą bačką medaus sugadina.

Ką patartumėte merginoms, kurioms siūlomas darbas, bet jos abejoja, ar nepaklius į spąstus? Kaip jos, pavyzdžiui, gali nepasitikėti savo giminėmis, kurie siūlo viliojančias perspektyvas užsienyje?
Nieko neimti už gryną pinigą, reikia visada pasitikrinti, „apsidrausti“. Jeigu siūlo kažkokį konkretų darbą – reikia paprašyti darbdavio kontaktų, darbo sutarties. Darbdavys turi turėti buveinę – būtina sužinoti jos adresą, telefonus. Svarbiausia niekada neatiduoti paso, pasidaryti kopiją ir, jeigu prašo paso, duoti ją. Su giminėmis sutarti kažkokį slaptažodį, kurį pasakius telefonu, reikštų, kad ištiko bėda. Reikia žinoti, kad tokių atvejų būna ir kaip reikia elgtis. Atvykusių merginų klausiame, nejaugi tu negirdėjai, kad taip būna? O ji sako: „girdėjau, bet galvojau, kad man taip nebus.“

Kokią pagalbą teikiate savo prieglaudoje?
Pradėkime nuo to, kad pas mus patenka sužlugdytas žmogus, kuris dažnai netiki savo ateitimi, netiki, kad kažkas gali padėti. Tą pasitikėjimą joms reikia įdiegti, o tai yra labai sunku. Reikia įtikinti, kad ji ne tokia bloga, kaip mano. Ir valstybės požiūris į tas merginas turi būti teigiamas, kol kas jis yra neigiamas, tai rodo ir tas faktas, kad mūsų veiklos valstybė nefinansuoja. Be to, teikiame visokeriopą pagalbą – psichologinę, moralinę, medicininę, apgyvendinimą, padedame susitvarkyti dokumentus. Kai jau pati nori stotis ant kojų, yra specialybių apmokymai, kad jos integruotųsi ir galėtų dirbti, reikia ir skatinti ją dirbti. Tai yra ilgų metų darbas.

Ar dirbti tokį darbą nėra psichologiškai sunku?
Labai sunku. Prie nelaimių neįmanoma priprasti, bet mes ir esame čia, kad kažką darytume. Pavyzdžiui, šiandien buvau Seime – esame numatę didelę prevencinę kampaniją su pedagogais, kad skleistų informaciją. Jeigu bent vienas žmogus sužino ir apsisaugoja – tai jau neblogai. Reikia, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ir nemanytų, jog tai kažkur vyksta, bet tik ne Lietuvoje.

Ana Vengrovskaja

 (Komentarų: 13)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: