Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojas Kęstutis atsiuntė savo pamąstymus apie įvykius Ukrainoje. Ką manai apie tai tu?

Susitikimo vietos pakeisti negalima

Žygis į rytus. Kokius? Tolimus, artimus ar tiesiog į rytus, nes vakaruose nebėra ką auklėti, o po Jugoslavijos ir vietos neliko manevrams. Rytai kas kita. Ten daug norinčių ir nenorinčių (pastarieji nesvarbu) vakarietiškos demokratijos ir neaprėpiami plotai manevrams. Tai tada pirmyn į rytus. Naujas kryžiaus žygis vardan ... ką jūs. Šiukštu. Kryžiaus žygiai jau seniai praeityje ir dabartiniai demokratijos karžygiai nenoriai juos prisimena, nes žygiai buvo skausmingi, dažnai nesėkmingi, o kryžius buvo tik priedanga. Na, bet tada buvo kiti laikai - valdovai vieną galvojo, kitą sakė, o trečią darė. Jokios demokratijos. Dabar viskas pagrįsta, viskas aišku. Aiški programa, partnerystė ir nežymios aukos vardan draugystės iki pat galo. Kokio galo? Nesvarbu, ateinančios kartos išsiaiškins, nes mūsų epocha dar ne antikvariatas ir galime drąsiai žygiuoti.

Artimuose rytuose nesiseka nuo pat Kristaus gimimo. Kaip tik ten besiveržia, piktuoju ar gražiuoju, tie užsispyrėliai vis tiek lankstosi veidu į rytus , o užpakaliu į vakarus. Nenori jie nei senosios kryžiaus civilizacijos papročių, nei dabartinės demokratijos. Lindo kol galiausiai nagus atsimušė ir tada persimetė į visai artimus rytus. O ir kam tiek toli lėkti, kai tiesiai po nosimi daug neartų dirvonų. Vienas ūsorius čia pat už sienos. Kitas vyras iš stuomens ir liemens už jo pasislėpęs, na o už jų- mažas galiūnas su tuščiu demokratijos krepšiu. Pats į jį nieko nededa, kaimynams neleidžia, o į norą ką nors įmesti, atsainiai ranka numoja. Mažas tas valdovas, bet neįkandamas. Na bent kol kas, nes su tokiu kvailu užsispyrimu ir iki jo prisikas, bet, neduok dieve, mums sulaukti to laiko. Baisu pagalvoti kas bus, kai Rusijoje valdžią paims šimtai neaiškios pakraipos demokratų ir pradės dalinti ją į atskiras gubernijas, skirstyti žmones į buvusius, esamus, būsimus, ketvirčiuoti tuos, kas ne su jais, kol galiausiai visa tai išsilies į dar vieną pilietinį karą. Ar mums to reikia? O gal vakarai to siekia? Skaldyk ir valdyk. Tačiau reikėtų apsidairyti aplink ir pamatysime, kad paskutiniu metu skaldyti sekasi gerai, o valdyti ne kaip. Na, bet kol Maskvoje sėdi ''tėtušis caras'' su savo valdoma demokratija, galime būti ramūs- šalis nepradės skaidytis ir tarpusavyje kariauti, o vardan tos ramybės palinkėkime jam ilgai gyventi, valdyti ir nekiškim ten savo nagų.

Rusija- ne koks artimųjų rytų aūlas, bombomis neužmėtys, bet keršyti jos draugams už savo nesėkmingus žygius reikia. Už Vietnamą su kaupu atsiskaitė Afganistane (dabar patys įklimpo), už Kaukazą- Jugoslavams, už Gruziją- šiaurės Afrikai, na o už Siriją- Ukrainai. Nesvarbu kiek ten norinčių, kiek nenorinčių tos demokratijos, svarbu kanadiečių ledo ritulininkų principu, daug negalvojus mesti ''šaibą'' prie priešininko vartų ir ten po to kautis. Sunku pasakyti, kaip baigsis ta demokratijos kova prie Rusijos vartų, kas iš to išloš jei pavyks nuversti teisėtai išrinktą prezidentą ir pasukti ją veidu į vakarus, o užpakaliu į rytus. Jei pavyks apsukti Ukrainą, vakarai, be abejo, išloš. Vien tas saldus žodis „atkeršijom“ kai kam labai paglostys savimeilę. Ką iš to gaus Ukrainos tauta (Maidanas tai ne visa Ukraina), nesunku nuspėti. Pirmiausia tai keletui metų nestabilią valdžią ir neramumus skirtingose barikadų pusėse, o be viso to- ekonomikos stagnaciją.

Ką gali pasiūlyti Kijevas vakarams? Pigios anglies ir pigios darbo jėgos, nes didžioji dalis pramonės pritaikyta rytų rinkai. Vakarams ji nereikalinga, o rusai nebenorės jos. Vakarams be milijoninių pagalbai skirtų lėšų iš mūsų visų kišenės, moralinio pasitenkinimo, bus ir šiokios tokios ekonominės naudos. Panaudos seną, labai gudrios tautos gudrybę panaudotą prieš TSRS. Duos kreditą, už tą kreditą lieps pirkti Europos prekes, mokės kaip už pirmą rūšį, gaus trečią, na o po to dešimtmečius atidavinės skolą ir mokės palūkanas. Gudri tauta taip sovietams mandarinus įpiršo, bet čia, manau, vien mandarinais neapsiribos. Kai po kiek tai laiko sandėliai prisipildys vakarams nereikalingų ukrainietiškų prekių, žmonės gaus europines dujų, maisto, paslaugų kainas, o skolų kilpa pradės stipriai smaugti, beliks sušukti visiems gerai žinoma frazę „susitikimo vietos pakeisti negalima'', eime į Maidaną. Tik kas tada ateis?

Prieš rengiant tokius skubotus demokratijos žygius į tą regioną, reikėtų kartais prisiminti, ko labai nenorima, ir nesėkmingus kryžiaus žygius. Palyginus su daugiamete žmonijos istorija visai neseniai, tik prieš 615 metų, Europa, oficialiai paskelbusi kryžiaus žygį, pasitikėdama savo jėgomis ir teisumu, atkeliavo į ta regioną, o jungtinėms karinėms pajėgoms vadovavo mūsų didysis Vytautas. Pametęs visą savo armiją, tik eiklaus žirgo dėka, sugebėjo gyvas pasprukti. Tiesa, bėgti teko ne nuo ukrainiečių, bet ir tada dėl tų žemių varžėsi vakarai su rytais. Čia tik nedidelis istorinis faktelis, kaip alegorija dabartinei vakarų užsienio politikai rytų kryptimi. O kur dar ten siautėjusi Auksinė Orda, švedai prie Poltavos, Bonapartas, Wilhelmas, Adolfas. Nė vienam nepavyko įsitvirtinti tose žemėse, įdiegti savo gyvenimo normų ar pakeisti žmonių mentalitetą. Ukraina, Baltarusija, Rusija ir artimieji rytai išliko tokie, kokius juos sukūrė ponas dievas. Juk ne viskas, kas tinka mums, tinka jiems ir priešingai.

Gal leiskime rytams patiems nuspręsti, kokio jie nori prezidento, tikėjimo, santvarkos ir į ką jiems būti atsisukus veidu, o į ką užpakaliu. Kartais ramus užpakalis geriau už rėkiantį ir pykčio perkreiptą veidą, todėl nereikia paėmus už sprando per prievartą jo sukti, kad netektų viską metus bėgti, kaip bėgo ir dar šiais laikais bėga didieji valdovai.

Kęstutis Grubliauskas