Jaunimui masiškai plūstant uždarbiauti į užsienį, daugėja ir nelegaliai darbą užsienyje siūlančių agentūrų. Jų auksinės žuvelės – patiklūs klientai, agentūros pažadus priimantys už gryną pinigą.

Ant apgavikų jauko užkibo ir iš Graikijos grįžusi 23 m. studentė Katerina Š. Dabar ji prisipažįsta, kad į Rodo salą nuvyko pagauta euforijos. Mergina svajojo apie barmenės darbą šiltos jūros pakrantėje, o agentūros „Konceta“ pasiūlymas skambėjo pasakiškai. Įmonės konsultantė studentei pasakojo, kad ji dirbs penkių žvaigždučių viešbutyje, gyvens viešbučio kambaryje, dirbs aštuonias valandas per dieną, o už apgyvendinimą ir maistą nieko nemokės.

Darbdavys nepasitiko
Užliūliuota gražiomis kalbomis mergina neatkreipė dėmesio į keistą bendrovės politiką klientų atžvilgiu. Į agentūros paslaugas įėjo tik skambutis darbdaviui į užsienį, o suplanuoti visą kelionę ir apsirūpinti bilietais mergina turėjo savarankiškai. Už tai, kad agentūra telefonu susitarė su darbdaviu ją priimti, Katerina paklojo 400 litų.

Nesklandumai prasidėjo jau oro uoste. Į Graikiją atskridusios merginos niekas nepasitiko, tad iki viešbučio teko važiuoti pačiai.

„Kai atvykau į Graikiją, tikėjausi, kad mane kas nors pasitiks, bet tokio asmens nebuvo. Oro uoste buvau supanikavusi, mėginau susisiekti su savo įmonės atstove, tačiau jinai neatsiliepė. Teko pačiai ieškotis alternatyvų. Paėmiau taksi ir nuvykau iki darbovietės. Taksi kaina buvo apie šimtą eurų, nes atstumas nuo oro uosto iki Kiotari miestelio, kuriame turėjau dirbti, pakankamai didelis“, - nemaloniais prisiminimais dalijosi mergina.

Į darbą – autostopu
Tačiau nemalonumai oro uoste, anot Katerinos, tebuvo ledkalnio viršūnė. Pažaduose apie patogų apgyvendinimą viešbučio teritorijoje nebuvo nė kruopelytės tiesos. Mergina kartu su dviem merginomis buvo apgyvendinta ankštame apleisto pastato kambarėlyje. Pastatas stovėjo už penkių kilometrų nuo darbo vietos.

„Namas, kuriame gyvenau buvo vadinamas viešbučiu, tačiau iš esmės tai viešbutis, kuriuo niekas nesirūpino daugybę metų. Pusantro mėnesio neturėjome karšto vandens, pusantros savaitės neturėjome elektros, tačiau niekam tai nerūpėjo“, - pasakojo Vilniaus universitete psichologiją studijuojanti panelė.

Su skaudžia tikrove kurortiniame Graikijos miestelyje Katerina susidurdavo kasdien. Net iki darbo ji privalėjo nusigauti savarankiškai ir niekam nerūpėjo, kad kasdienis važinėjimas autostopu gali būti pavojingas.

„Kiekvieną dieną mes turėjome „tranzuoti“ iki darbo ir iš darbo „tranzuoti“ iki namų. Išvažiuoti su viešbučio automobiliu galima buvo tik dvyliktą-pirmą valandą nakties. Tai neįsipaišydavo į mano darbo grafiką“, - piktinosi ji.

Vietoj darbo – studentiška praktika
Nepaisant visų merginą užpuolusių negandų, ji nė neįtarė, kad šalyje dirba nelegaliai. Apie tai, kad dirbdama Graikijoje, ji pažeidžia įstatymus, Katerina sužinojo atsitiktinai.

„Aš sužinojau, kad dirbu nelegalų darbą tą dieną, kai į mūsų viešbutį buvo atvykusi Mokesčių inspekcija. Atsakingas už mūsų darbą asmuo mums pasakė nešdintis“, - pasakojo Katerina. Anot merginos, tik tada jai toptelėjo mintis, kad kažkas yra ne taip.

„Vėliau sužinojau, kad dirbu pagal sutartį, kuri leidžia mano darbdaviams nemokėti mokesčių valstybei. Aš buvau įdarbinta kaip studentė (kaip ir kiti darbuotojai, kurie net nebuvo studentai) ir tie pinigai, kuriuos gaudavau kas mėnesį buvo laikomi stipendija, skirta padengti mano minimalioms išlaidoms“, - kalbėjo su darbdavių gudrybėmis susidūrusi panelė. Jai teko sukąsti dantis ir likti dirbti viešbutyje. Mergina už kelionę į Graikiją sumokėjo daugiau kaip 1 tūkst. litų, o dalį pinigų pasiskolino.

Pasak Katerinos, ji per mėnesį uždirbdavo 410 eurų: „Tai labai maži pinigai. Anglų kalbos nemokantys graikai gaudavo 3-4 kartus daugiau. Namo nieko neparsivežiau, tačiau kelionės išlaidas iš esmės pavyko padengti. Išvada, kad dirbti taip, kaip dirbau aš, absoliučiai neapsimoka“.

Mergina bare plušėjo šešias dienas per savaitę, nuo 10 iki 18, tačiau dirbti tekdavo ir ilgiau. Tiesa, mergina pažymėjo, kad Lietuvoje taip pat neretai tenka dirbti viršvalandžius.

Už nelegalų darbuotoją – bauda iki 20 tūkst. litų
Katerina dėl skaudžios patirties Graikijoje visų pirma kaltina save. „Turėjau numatyti tokią galimybę, kad dirbsiu nelegalų darbą, atidžiau įvertinti pasirašytas sutartis, daugiau sužinoti apie agentūras“, - sakė ji bei pridūrė, kad norėtų vėl grįžti į Graikiją, kuri jai paliko neišdildomą įspūdį.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistas Marius Petrauskas žmogui, sužinojusiam, kad užsienyje dirbs nelegaliai, pataria kreiptis į užsienio valstybės kompetentingas institucijas (policiją, nelegalų darbą kontroliuojančias institucijas) priklausomai nuo problemos pobūdžio. Arba kreiptis į Lietuvos diplomatines atstovybes užsienyje.

Įmonės, nelegaliai užsienyje įdarbinančios Lietuvos piliečius yra baudžiamos pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. „Nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų, o jei darbdavys jau buvo baustas už nelegalų įdarbinimą – už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų“, - dėstė M. Petrauskas.

Problema – daugiasluoksnė
SADM Ryšių su visuomene skyriaus atstovo teigimu, nelegalų darbą užsienyje siūlančių agentūrų problema yra daugiasluoksnė.

„Būtų lengvabūdiška sakyti, jog užtektų vien geresnio policijos, valstybinės darbo inspekcijos ar kitos institucijos darbo. Kad ir kokias teisines kliūtis sukurtume, sukčiai galėtų atrasti nišą ir apeiti įstatymą ir problema liktų. Svarbiausia, kad žmonės žinotų, ko jie privalo ir gali reikalauti iš agentūrų, kreiptųsi į teisėsaugą ir suprastų, jog įdarbinimo agentūros nėra vienintelis būdas susirasti darbą užsienyje“, - mano M. Petrauskas.

Specialistas žmones paragino atsakingiau pasirašinėti dokumentus, kadangi tokiais atvejais sutartys yra civilinės ir atsakomybė tenka pačiam asmeniui, aklai nepasitikėti agentūrų, darbuotojų pažadais, ir savo įtarimus praneštų policijai. „Juk situacija yra tokia, jog kol bus patiklių, naivių ir netgi, galima sakyti, tingių žmonių, tol bus tokių, kurie norės jais pasinaudoti ir apgauti“, - sakė M. Petrauskas.

„Nesakome, jog visos tarpininkavimo įdarbinant veikla užsiimančios agentūros, yra linkusios žmones apgauti ir išsiųsti vergauti į užsienį. Taip tikrai nėra. Visgi norime priminti būti budriais ir aklai nepasitikėti, kas yra sakoma, tuo labiau, kad yra ir kitų alternatyvų: darbą užsienyje padės susirasti bei su gyvenimo ir kitomis sąlygomis jus supažindins EURES konsultantai, jei norite darbo ieškoti jau nuvykę į šalį, galite kreiptis į tos šalies įdarbinimo tarnybas“, - pabrėžė SADM atstovas.

SADM patarimai nusprendusiems pasinaudoti agentūrų paslaugomis

• Kol nepatikrinsite, nepasitikėkite įmonėmis, kurios skelbia tik telefoną arba el. pašto adresą.

• Būtinai skaitykite visas sutartis, nepasirašinėkite jų „iš klausos“. Tai ne šiaip formalumas, o juridinis dokumentas!

• Nepasirašinėkite sutarčių, kuriose neaiškiai aprašyti įsipareigojimai, arba žodžiu pasakojama ir žadama viena, o sutartyje kas kita

• Jei toks faktas jau įvyko, reikia kreiptis į teismą arba į darbo santykius kontroliuojančias institucijas.

• Vykstant į užsienį bet kokiu atveju reikia pasidomėti, kokios institucijos toje šalyje užsiima darbo santykių priežiūra, turėti jų adresus, telefonų numerius, kad žinotumėte, kur ir kaip kreiptis esant reikalui.

• Darykite sutarčių ir asmens dokumentų kopijas, turėkite jas su savimi.

• Nedirbkite be darbo sutarčių, neatiduokite asmens dokumentų įtartiniems asmenims.

• Iš anksto pasidomėkite, gal užsienyje jau dirba jūsų pažįstami patikimi žmonės, susisiekite su jais; ypač tai reikalinga, jei keliaujate nemokėdami vietos kalbos. Atsiminkite, kad geriau yra nepatekti į bėdą, atsakingai ir atidžiai tikrinant pasirašomus dokumentus, ruošiantis vykti dirbti į kitą šalį, renkant informaciją, negu paskui ieškoti būdų, kaip iš jos išsisukti.