Nuo vaikystės prisimenu mano bendraamžiai laukdavo Kalėdų, o aš Velykų. Man nerūpėjo Kalėdų Senio menkaverčiai niekučiai, rūpėjo tikroji dovana, kurią kasmet kiekvienas gauname – pavasaris, saulė, žaluma, žiedai, gamtos prisikėlimas. Be to, labai mėgau marginti kiaušinius, ir kaime tai buvo vienintelė tikrai vertinama vizualinio meno rūšis visa kita priskiriant teplionėms. Tačiau margučių dažymo tradicija sparčiai nyksta (gal jau laikas sudarinėti lietuviškų tradicijų, kurias suėdė globalizacija, sąrašą), o vištų kiaušinius keičia šokoladiniai kiaušinio formos šleikštėsiai.

Tie šokoladiniai kiaušiniai ir visa jų palyda – zuikučiai, vištos ir viščiukai, karvytės ir kiti tuščiaviduriai į spalvotą blizgutį suvynioti gyvūnėliai neįtikėtinai sparčiai užkariavo Anglijos lietuvių velykinių vaišių stalus. O prasčiokėlį, vašku pamargintą ar žolytėmis paspalvintą vištkiaušį ne taip dažnai beišvysi. Jie liko nebent sveikinimų atvirukuose ar margučių nuotraukose Velykų dieną užplūstančiuose visą internetą – ne išimtis ir anglija.lt.

Tačiau man Velykos be tradicinių margučių – ne šventė. Ir kiekvienais metais kur begyvenčiau stengiuosi bent vieną kiaušinį pati savo rankomis numarginti. Smagu žinoti, kad senųjų ritualų nepamiršau.

Mano teta buvo savotiška modernistė, tad ir velykinių kiaušinių marginimui pasitelkdavo kitokias technikas, negu svogūnų lukštų nuoviras ir vaškas. Visų jos eksperimentų neatsimenu, bet vienas įstrigo - kai velykinį stalą ji papuošė ryškiai dryžuotais margučiais. Jie blizgėjo, bet ir smirdėjo, ir ta smarvė drauge su pro lukštą prasisunkusiais raudonais, violetiniais ir rožiniais atspalviais buvo įsigėrusi į kiaušinio baltymą. Mat, puoštis mėgusi mano teta kiaušinius sumanė nutepti nagų laku.

Gal tai, o gal manyje kažkada įsiveisęs ir su amžiumi besidauginantis konservatyvizmo virusas atgrasė mane nuo bet kokių modernumų, ypač jei jie taikomi margučiams. Taigi, kaip priklauso pagal tradiciją, maždaug nuo Trijų Karalių imu ruoštis Velykoms, t.y. kaupti svogūnų lukštus. Daugiau lukštų, tirštesnis nuoviras, intensyvesnė spalva. Ir ne tik. Kiekvieną kartą, kai svogūno lukštą įmetu į tam skirtą dėžutę, pajuntu, kad aukoju Velykoms po mažą trupinį savo minčių ir dėmesio.

Svogūnų lukštų rinkimas – ilgiausiai trunkanti, bet lengviausia tradicijos dalis. Dėl kitų reikia stipriai pasistengti.

Kadangi mano gimtinėje įprasta margučius išrašyti vašku, tai manau visi, kas bent kartą tai bandė daryti Anglijoje, mane supras ir atjaus. Tai beveik kova už išlikimą. Pirmiausia – kur nusipirkti vaško? Kur gauti paprastą, bet visgi labai specifinę margučių dažymo įrangą? Juk nei vaškas, nei kiaušinių marginimo adatėlės prekybos centrų pasiūlų gausoje neegzistuoja.

Kažkaip išsiaiškinau, kad rusų cerkvėje Kensingtone būna tikro bičių vaško žvakučių. Įsigijau porą ir atrodė visos kliūtys įveiktos, tereikia ramų vakarą atsisėsti prie ugnies ir kaip vaikystėje karštu vašku ant kiaušinio šonų braižyti saulutes ir žvaigždutes. Ir tada supratau, kad tam ramiam braižymui reikia daug daugiau, negu užsispyrimo išlaikyti tradiciją. Reikia tam tikros kombinacijos, tam tikrų tarpusavyje susijusių dalykų. Reikia tradicinės šeimos (neturiu), reikia normalios krosnies ilgą laiką palaikančios kiaušinių marginimui reikalingą šilumą (deja, tik dujos, kurias įjungus vaškas įkaista iki degimo, o išjungus tuoj pat atvėsta), reikia, kad niekas netrukdytų (neįmanoma turint mobilų telefoną). Kadangi tikiu, kad jei ties pirma kliūtim nesustoji, kitos pasitraukia pačios, nepasidaviau ir šį kartą. Prasidėjo žūtbūtinė kova už tradicijas.

Rezultatas – trys kiaušiniai su šiokiu tokiu vaško pėdsaku bei nenutrinamu Tesco antspaudu ant lukšto, pora stipriau spustelėjus suknežentų ir įkaitusiame vaške nuplikinti pirštų galai. Viskas baigėsi tuo, kad nuo svylančio vaško virtuvėje prisirinko tiek dūmų, kad ėmė žviegti priešgaisrinė signalizacija, ir supratau, jog kova pralaimėta.

Jaučiu, kad kitais metais kiaušinių marginimo kančioms nebesiryšiu. Galiu pasiguosti nebent tuo, kad kaip įmanydama stengiausi išvengti šokoladinių kiaušinių invazijos, bet viskas turi savo ribas. Tradicijos irgi. Sveiki sulaukę šokoladinių Velykų!

Zita Čepaitė