Emigrantai – prarasta tautos dalis, sumažėjęs darbingų gyventojų skaičius, nesukurta vertė, nesumokėti mokesčiai... Kodėl matome tik neigiamą pusę? Juk išvykstantieji paprastai neatsižada tautos ir tėvynės, o tik ieško platesnių horizontų, didesnių galimybių. Iš svetur dažnas sugrįžta turtingesnis, tolerantiškesnis, drąsesnis ir įgijęs daugiau patirties. Gyventojų judėjimas yra neišvengiamas šiuolaikiniame pasaulyje, tik svarbu, kad visada būtų tų, sugrįžtančiųjų. Jų bus mažiau, jei nepasikeis neigiamas šalyje vyraujantis fonas. O kategoriškas, vienpusis požiūris tikrai nepadės jo pakeisti.

Naujos galimybės ne tik individui, bet ir šaliai
Garsūs politikų šūksniai apie tai, kad reikia sudaryti Lietuvoje tokias sąlygas, jog niekas nenorėtų išvykti iš gimtinės, skamba panašiai kaip kalbos apie šviesų rytojų, kurio neabejotinai turėjo sulaukti kiekvienas sovietiniais laikais gyvenęs žmogus. Iš esmės neteisinga emigraciją sieti tik su ekonominėmis sąlygomis ir ignoruoti individo teisę laisvai pasirinkti, kur gyventi.

"Esu įsitikinęs, kad pagrindinė emigravimo priežastis yra ne ekonominė, o socialinė. Tai yra aplinka, kuri verčia žmogų jaustis bejėgiu, negalinčiu nieko pakeisti. Žiniasklaida prie to prisideda, nes skleidžia žinią, kad viskas yra blogai. Žmogus bet kur gali susirasti darbą, pragyventi, jis dažniausiai išvyksta ne vien dėl pinigų, o dėl negatyvumo, bejėgiškumo, pasyvumo jausmo tvyrančio aplinkoje“, – sako viešosios įstaigos „Geros valios projektai“ įkūrėjas Tadas Langaitis. Jis yra vienas tų, kurie didžiąją metų dalį praleidžia ne Lietuvoje, nors oficialiai yra mūsų šalies gyventojas ir mokesčių mokėtojas.

Šis socialinius projektus vykdantis verslininkas pabrėžia judėjimo svarbą ir jo naudą. „Gyvename globaliame pasaulyje. Tam, kad jame būtume konkurencingi ir kūrybingi, mums reikia žinoti, kas vyksta. Mažai žmonių tuo domisi natūraliai, tik išvažiavę ir su tuo susidūrę ima apie tai mąstyti. Tai padeda tapti tolerantiškesniam. Taip gimsta suvokimas, kad pasaulis yra įvairus, kad esi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio dalis, – sako T. Langaitis. – Neužtenka vien savo šalyje sukurti vidinį produktą vienas kitam. Svarbu, kad sukurtume tai, kas būtų įdomu pasauliui. Nuo to priklauso Lietuvos produktyvumas, gyvenimo gerovė ateityje.“

Judėjimas yra neišvengiamas, bet turėtų būti valdomas
„Lietuva apskritai negali klestėti be emigracijos, be apsikeitimo su likusiu pasauliu, – teigia Klaudijus Maniokas, viešosios įstaigos Europos socialinių, teisinių ir ekonominių projektų vadovas. – Pagaliau kiekvienas žmogus sprendžia pats. Tai nebūtinai visada sutampa su visuomenės interesu. Individo pasirinkimo teisė yra jo esminė teisė, jis gali ja naudotis, ir tai daro. Tokios teisės ribojimas jau būtų fundamentalaus vertybinio pasirinkimo apribojimas.“

„Išvažiavęs įgauni platesnės ir įvairesnės darbo patirties ir susikuri finansinį kapitalą. Dažnam čia to padaryti nepavyksta, nes rinka yra per maža. Tokie verslininkai, turintys tarptautinės patirties, sugrįžę į savo gimtinę, sukuria darbo vietas ir dažnai kuria produktus ne tik savo šaliai, bet ir pasauliui. Tai yra vertybė. Lietuvoje žinau aibę tokių verslininkų“, – sako T. Langaitis, kuris siūlo pamatyti emigracijos suteikiamas galimybes ir naudą.

Tačiau kodėl taip nenoriai keičiame verkšlenantį toną, skaičiuodami praradimus, užuot atsigręžę į kitą pusę ir pasižiūrėję, ką iš to laimime? Emigracijos vertinimas, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo K. Manioko, priklauso nuo to, iš kokios perspektyvos žiūrima – ilgalaikės ar trumpalaikės. Neatmesdamas neigiamų aspektų, tokių kaip nesukurta vertė, nesumokėti mokesčiai, Lietuvoje palikti vaikai, jis pripažįsta, kad ir šiame itin juodomis spalvomis tapomame emigracijos paveiksle galima surasti ir šviesesnių aspektų.

„Emigracija neabejotinai turi teigiamų pusių. Jos yra susijusios su naujomis galimybėmis Lietuvos žmonėms. Pirmiausia jie apskritai gali išgyventi, įgyti naujų įgūdžių ir patirties. Šios galimybės vis didėja. Pavyzdžiui, nuo sausio 1 d. galima legaliai dirbti Vokietijoje, – sako K. Maniokas. – Lietuva globalioje visuomenėje, ekonomikoje negali likti uždara. Judėjimas yra natūrali dimensija, jį net reikėtų tam tikra prasme skatinti. Tačiau judėjimas turi būti valdomas, nes, jei dalis išvykusiųjų negrįžta, tada padaroma neatstatoma žala valstybei.“