Andrius Mamontovas Londono klube „Paisa“ buvo lauktas dar gegužės pradžioje. Ar pamenate, kodėl jis neatvažiavo? Turbūt spėjote pamiršti, jog atvykti į Londoną dainininkui sutrukdė vulkanas, uždengęs dangų pelenais ir nutraukęs lėktuvų skrydžius visai savaitei.

Dar prieš koncertą įsmukusi į nedidelį kambariuką, kur dainininkas laukė pasirodymo, juokais pasiteiravau, kuo tą vulkaną jis taip užsirūstino, jog šis sutrukdė suplanuotą koncertą. „Labai įdomus ženklas. Pirmajai reklamai, kuri buvo išplatinta, atsiunčiau nuotrauką darytą prie to vulkano, nes pernai vasarą su šeima lankiausi Islandijoj ir nusifotografavau prie jo. Kai perkėlėm koncertą į birželio 12, rengėjai reklamai paprašė kitos nuotraukos, kad ne prie vulkano būtų.“

Nežinia, ar ši gudrybė padėjo, tačiau praeitą šeštadienio vakarą jokiam vulkanui nepavyko užkirsti kelio vulkaniškam Mamontovo talento proveržiui „Paisa“ klube. Jo dainas susirinkusieji priėmė su ne mažiau vulkaniška aistra. Buvo matyti, kad klausytojai mintinai moka bemaž visas atliekamas dainas ir solinis atlikimas ne sykį peraugdavo į chorinį dainavimą. Su nuostaba žvalgiausi ir į dvidešimtmečius, ir į keturiasdešimtmečius – dvi visiškai skirtingas kartas, vienu balsu traukiančias „o meile, tu mane nugalėjai“ ar „laužo šviesa ugnyje, guodžia ramina mane“ ir daug kitų.

„Turbūt fanas būsi?“ – užkalbinau vieną arčiau stovėjusį. „Mamontovas ir aš tais pačiais metais gimę, su jo dainomis mano jaunystė suaugus,“ – sakė vardo tiksliai nebepamenu Tadas, Tomas ar Titas. – „Mes su kompanija iš Vakarų Londono atvažiavom, niekaip negalėjom to koncerto praleisti“.
Bemaž visus klausytojus buvo apėmęs vos ne euforinis džiugesys.
„Kaip jūs čia laikotės?“ – klausė Mamontovas koncerto pradžioje.
„Tavęs pasiilgom, Andriau“ – atsiliepė sausakimša klubo salė.

Zita Čepaitė

Platesnį reportažą skaitykite naujausiame „Infozonos“ numeryje