Tėvynė nepasitinka emigrantų išskėstomis rankomis - Anglija.lt
 

Tėvynė nepasitinka emigrantų išskėstomis rankomis 

Emigracija – sudėtingas reiškinys, su kuriuo susiduria vis daugiau išeivių. Bandant pabėgti nuo įvairių užklupusių problemų ar ieškant geresnio gyvenimo svetur, emigrantui tenka išgyventi gana sunkų adaptavimosi laikotarpį. Tačiau po kelerių metų emigravimo sunku būna pritapti ir sugrįžus atgal į tėvynę.

Apie problemas adaptuojantis kitoje šalyje ir bandant pritapti grįžus į gimtinę, kalbamės su buvusiais emigrantais: vilniečiu Juliumi Minkevičiumi ir Toma Zujūte bei psichologu Gediminu Navaičiu.

„Emigracija neišvengiama kiekvienoje šalyje. Lietuva – taip pat ne išimtis. Dažniausiai emigrantai bando pabėgti nuo pabodusios kasdienybės ar juos prislėgusių problemų. Deja, ne visada tai būna gera išeitis, nes vėliau ne vienam išvykėliui sunku pritapti savo šalyje, jei užsienyje praleidžia daugiau laiko“, – sakė G. Navaitis.

Beveik ketverius metus pragyvenęs Londone, Julius teigė, kad emigrantams adaptuotis tenka du kartus: „Išvykus svetur reikia pritapti kitoje šalyje, o tai ne visiems pavyksta, nes reikia pažinti kitos šalies kultūrą, jos žmones, išmokti kalbą ir kitus dalykus. Reikia prisitaikyti visiškai mums nepažįstamoje, neįprastoje aplinkoje. Po kelerių metų sugrįžus į gimtinę tenka vėl tarsi nugalėti save, nes reikia naujai prisitaikyti prie gana įprastų dalykų. Pasikeičia ne tik tavo, bet ir kitų žmonių požiūris į tave.“

Neretai pasitaiko atvejų, kai į gimtinę sugrįžę emigrantai sunkiai pritampa tėvynėje ir prašo psichologų pagalbos. Dažniausiai į medikus kreipiasi iš užsienio sugrįžusios šeimos, nes jų vaikai sunkiai pritampa mokykloje, o jei tėvai kelerius metus praleido atskirai nuo savo vaikų, jie neberanda bendros kalbos ir šeimyniško ryšio. Reemigrantai teigia, kad jie į užsienį išvyksta, tikėdamiesi didesnės socialinės gerovės, bet tik vėliau supranta, kad už tai sumokėjo per didelę kainą.

„Vaikai atitolsta nuo tėvų, jei kelerius metus juos globoja giminaičiai, draugai. Pasitaiko atvejų, kad jaunesnės atžalos visai nepripažįsta tėvų, nes nuo jų atitolsta ir labiau pamilsta globėjus, bet džiaugiasi tėvų siunčiamais pinigais. Manau, kad ne vienai motinai ar tėvui būna sunku susigrąžinti prarastą ryšį su vaiku, nors į užsienį dažnai tėvai išvyksta tik dėl mažųjų gerovės“, – tikino G. Navaitis.

Trejus metus Bostone su savo atžalomis praleidusi Toma teigė, kad emigravimas į svetimą šalį jos vaikams buvo didelė trauma: „Išsivežiau juos kartu, nes nenorėjau palikti vienų. Tai buvo gera proga jiems išmokti užsienio kalbos, priprasti bendrauti su kitataučiais ir gyventi visai kitokį gyvenimą nei Lietuvoje. Iš pradžių jiems buvo sunku, bet vėliau pritapo ir jautėsi laisvai, nevaržomai. Pasibaigus mano darbo sutarčiai, nusprendžiau grįžti namo. Taip dar kartą traumavau savo vaikus, nes jie negalėjo susikalbėti su draugais, buvo pripratę prie kitokios mokymo sistemos ir dar daugelio kitų dalykų.“

Psichologo tikinimu, tokie reiškiniai yra visiškai paaiškinami, nes vaikas svetur praleidžia gana nemažą dalį savo gyvenimo: „Jei suaugęs užsienyje gyvena penkerius metus, jam tai nėra itin didelis laiko tarpas, bet jei išvyksta šešerių metų vaikas, jis ten praleidžia beveik pusę savo gyvenimo. Dėl to į gimtinę sugrįžusios atžalos patiria nemenką stresą.“

Kartais emigrantai, susikūrę geresnę ateitį – nusipirkę butą, automobilį ir kitus reikiamus dalykus – nebežino, ką daryti toliau. G. Navaitis teigia, kad dažnai žmonės turi išmokti naujai pažinti save: „Išvykę svetur jie dirba, norėdami sutaupyti kuo daugiau pinigų ir įsigyti išsvajotą turtą. Bet įgyvendinę savo troškimus, jie nebežino, ką daryti toliau, nes yra viskuo materialiai apsirūpinę ir tarsi nebeturi dėl ko važiuoti svetur ir dirbti. Gimtinėje jiems vėl būna sunku pritapti, nes dažnai tenka keisti darbo sritį ir visko mokytis iš naujo.“

Emigracija – sudėtingas reiškinys, su kuriuo susiduria vis daugiau išeivių. Bandant pabėgti nuo įvairių užklupusių problemų ar ieškant geresnio gyvenimo svetur, emigrantui tenka išgyventi gana sunkų adaptavimosi laikotarpį. Tačiau po kelerių metų emigravimo sunku būna pritapti ir sugrįžus atgal į tėvynę.

Apie problemas adaptuojantis kitoje šalyje ir bandant pritapti grįžus į gimtinę, kalbamės su buvusiais emigrantais: vilniečiu Juliumi Minkevičiumi ir Toma Zujūte bei psichologu Gediminu Navaičiu.

„Emigracija neišvengiama kiekvienoje šalyje. Lietuva – taip pat ne išimtis. Dažniausiai emigrantai bando pabėgti nuo pabodusios kasdienybės ar juos prislėgusių problemų. Deja, ne visada tai būna gera išeitis, nes vėliau ne vienam išvykėliui sunku pritapti savo šalyje, jei užsienyje praleidžia daugiau laiko“, – sakė G. Navaitis.

Beveik ketverius metus pragyvenęs Londone, Julius teigė, kad emigrantams adaptuotis tenka du kartus: „Išvykus svetur reikia pritapti kitoje šalyje, o tai ne visiems pavyksta, nes reikia pažinti kitos šalies kultūrą, jos žmones, išmokti kalbą ir kitus dalykus. Reikia prisitaikyti visiškai mums nepažįstamoje, neįprastoje aplinkoje. Po kelerių metų sugrįžus į gimtinę tenka vėl tarsi nugalėti save, nes reikia naujai prisitaikyti prie gana įprastų dalykų. Pasikeičia ne tik tavo, bet ir kitų žmonių požiūris į tave.“

Neretai pasitaiko atvejų, kai į gimtinę sugrįžę emigrantai sunkiai pritampa tėvynėje ir prašo psichologų pagalbos. Dažniausiai į medikus kreipiasi iš užsienio sugrįžusios šeimos, nes jų vaikai sunkiai pritampa mokykloje, o jei tėvai kelerius metus praleido atskirai nuo savo vaikų, jie neberanda bendros kalbos ir šeimyniško ryšio. Reemigrantai teigia, kad jie į užsienį išvyksta, tikėdamiesi didesnės socialinės gerovės, bet tik vėliau supranta, kad už tai sumokėjo per didelę kainą.

„Vaikai atitolsta nuo tėvų, jei kelerius metus juos globoja giminaičiai, draugai. Pasitaiko atvejų, kad jaunesnės atžalos visai nepripažįsta tėvų, nes nuo jų atitolsta ir labiau pamilsta globėjus, bet džiaugiasi tėvų siunčiamais pinigais. Manau, kad ne vienai motinai ar tėvui būna sunku susigrąžinti prarastą ryšį su vaiku, nors į užsienį dažnai tėvai išvyksta tik dėl mažųjų gerovės“, – tikino G. Navaitis.

Trejus metus Bostone su savo atžalomis praleidusi Toma teigė, kad emigravimas į svetimą šalį jos vaikams buvo didelė trauma: „Išsivežiau juos kartu, nes nenorėjau palikti vienų. Tai buvo gera proga jiems išmokti užsienio kalbos, priprasti bendrauti su kitataučiais ir gyventi visai kitokį gyvenimą nei Lietuvoje. Iš pradžių jiems buvo sunku, bet vėliau pritapo ir jautėsi laisvai, nevaržomai. Pasibaigus mano darbo sutarčiai, nusprendžiau grįžti namo. Taip dar kartą traumavau savo vaikus, nes jie negalėjo susikalbėti su draugais, buvo pripratę prie kitokios mokymo sistemos ir dar daugelio kitų dalykų.“

Psichologo tikinimu, tokie reiškiniai yra visiškai paaiškinami, nes vaikas svetur praleidžia gana nemažą dalį savo gyvenimo: „Jei suaugęs užsienyje gyvena penkerius metus, jam tai nėra itin didelis laiko tarpas, bet jei išvyksta šešerių metų vaikas, jis ten praleidžia beveik pusę savo gyvenimo. Dėl to į gimtinę sugrįžusios atžalos patiria nemenką stresą.“

Kartais emigrantai, susikūrę geresnę ateitį – nusipirkę butą, automobilį ir kitus reikiamus dalykus – nebežino, ką daryti toliau. G. Navaitis teigia, kad dažnai žmonės turi išmokti naujai pažinti save: „Išvykę svetur jie dirba, norėdami sutaupyti kuo daugiau pinigų ir įsigyti išsvajotą turtą. Bet įgyvendinę savo troškimus, jie nebežino, ką daryti toliau, nes yra viskuo materialiai apsirūpinę ir tarsi nebeturi dėl ko važiuoti svetur ir dirbti. Gimtinėje jiems vėl būna sunku pritapti, nes dažnai tenka keisti darbo sritį ir visko mokytis iš naujo.“

 (Komentarų: 26)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: