„The Guardian“: lietuvių pamėgtą Wisbechą valdo baimė ir pyktis 

Labai dažnai dėl krizės poveikio Didžiosios Britanijos Cambridgeshire'o grafystėje esančiam Wisbechui, kuriame gyvena didelė lietuvių bendruomenė, kaltinami imigrantai, nors iš tiesų sunkiu ekonominiu metu būtent jie padėjo atgaivinti miesto centrą. Britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistas pasidomėjo, kaip lietuviams gyvenasi šiame mieste.

Pirmas tautietis, su kuriuo bendravo žurnalistas, buvo savo vardo nenorėjęs skelbti lietuvis, kuris Wisbeche gyvena jau beveik aštuonerius metus. „Jo anglų kalba vis dar prastoka. Jo veido oda išduoda, kad jis ilgai būna lauke. Po akimi matosi mėlynė. Jis papasakojo, kad praėjusią naktį praleido prieglaudoje benamiams. Šiandien jis atėjo į vietinį centrą „Rosmini Centre“ patarimo ir maisto“, – rašo straipsnio autorius.

Anot lietuvio, kai jis tik atvyko į Wisbechą, darbo buvo daug: iš pradžių jis dirbo laukuose ir skynė narcizus. Už dėžę narcizų, kurioje būdavo šimtas ryšulėlių, mokėdavo pusšešto svaro. Kartais tiek pavykdavo surinkti per pusvalandį. Lietuvis gyveno su drauge name, kuriuo dalijosi su kitais žmonėmis, ir siuntė pinigų savo dukrai į Lietuvą. Vėliau dirbo fabrikuose. Taip ir gyveno, kol prieš pusmetį jį sumušė tautiečiai ir sulaužė jam keturis šonkaulius.

„Jie buvo girti“, – sakė lietuvis. Nežinodamas, kad jam priklauso pašalpos, vyras gyveno iš draugų pagalbos. Vėliau jis išsiskyrė su savo drauge ir gyvenimas ėmė ristis žemyn. Jis jau beveik priprato prie poreikio kasdien ieškoti vietos nakvynės namuose.

Anot lietuvio, nuo tada, kai per pirmus metus, kuomet Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, į Britaniją atvyko daugybė lietuvių ir kitų rytų europiečių, viskas labai pasikeitė. Padėtis pablogėjo. „Daug kas pasikeitė. Dabar yra mažiau darbo. Atvyksta daugybė naujų žmonių. Jie išlaiko anglų kalbos testus, tuomet agentūros turi pasirinkimą“, – pasakojo lietuvis.

„The Guardian“ žurnalisto paklaustas, ar nenorėtų grįžti į Lietuvą, vyras atsakė: „Neturiu ko veikti Lietuvoje. Norėčiau pasilikti čia.“

Kaip rašo žurnalistas, vos tik atvykus į Wisbechą, netikrumas nebelieka tik abstrakti sąvoka. Jis taip pat nebėra tik su atlyginimu ir darbu susijęs dalykas. Netikrumas įsismelkia į žmonių, šeimų santykius ir paveikia tokius jautrius dalykus, kaip tapatybė. Kartais netikrumas pasireiškia baime, pykčiu ir neapykanta, kuri liejasi socialiniuose tinkluose, o kartais ir realiame gyvenime.

Nuo tada, kai 2004 metais prie ES prisijungė Lietuva, Latvija, Estija ir kitos Rytų Europos šalys, Wisbecho gyventojų skaičius padidėjo iki 30 tūkst., ir manoma, kad maždaug trečdalį jų sudaro imigrantai iš Rytų Europos.

Kaip ir kaimyniniame Bostone, dauguma atvykėlių dirba žemės ūkio arba maisto perdirbimo srityse, kuriose mokamas bazinis atlyginimas. Vietos agentūros dažnai reklamuoja darbus „4 dienas dirbi, 4 ilsiesi“, o taip pat darbdaviai dažnai naudojasi vadinamais „nulinių valandų“ kontraktais. Labai dažnai nelegalūs įdarbintojai išnaudoja atvykėlius iš Rytų Europos, kurie jau ir taip priversti gyventi susigrūdę tautiečių pernuomuotose būstuose. Be to, kaip teigiama, klesti nelegali prekyba alkoholiu ir cigaretėmis.

Baltijos šalių atstovai neretai „sužiba“ ir kriminalų puslapiuose. Pastaraisiais metais skelbiama apie įtampą tarp lietuvių ir latvių, penkias rytų europiečių žmogžudystes bei veikiančią tariamą „Baltijos šalių atstovų mafiją.“

Nemažai vietos gyventojų britų sako, kad mažas darbo užmokestis tiesiog neleidžia tam, kas turi šeimą išmaitinti ir būsto paskolą mokėti, dirbti imigrantų dirbamo darbo. Štai kodėl „Burger King“ atidarymas Wisbeche laikomas tokiu dideliu įvykiu, nes, kaip manoma, bent kiek britų galės įsidarbinti.

Tačiau Wisbeche pastebimi ir tam tikros integracijos ženklai. Jei ne tarp suaugusiųjų, tai bent jau tarp vaikų. Deja, nemažai suaugusiųjų vis dar gyvena skirtingose barikadų pusėse. O ir jų vaikai patiria skriaudą.

Kaip pasakojo viena „Rosmini Centre“ darbuotojų 29 metų Oksana Strasevičienė, atvykusį iš Elektrėnų, daug vietinių su imigrantais elgiasi šiurkščiai. „Labai daug žmonių yra šiurkštūs. Jie nepatenkinti dėl to, kaip viskas yra. Manau, kad Wisbechas tampa mažąja Lietuva r Latvija ar kažkuo panašiu“, – sakė Oksana.

Moteris teigė asmeniškai patyrusi vietinių nemalonę. „Jie tikrai plūsta mūsų vaikus ir tai yra blogiausia“, – pasakojo lietuvė. Tačiau ji taip pat pripažįsta, kad iš dalies dėl vietinių britų nuomonės apie imigrantus kalti ir jie patys.

„Kai kurie jų tikrai nervina. Jie specialiai atsisako dirbti. Jie žino, kad dirbdami tik 24 valandas per savaitę dar gaus lengvatų, – sakė lietuvė, kurios teigimu, taip masto apie 25 proc. imigrantų. – Nenoriu pasakyti, kad mūsų žmonės yra blogi. Bet dalis jų tokie yra“.

Todėl ji nesistebi, kad vietiniai nemėgsta imigrantų. „Esu girdėjus „Imigrantai, varykit namo“. Jie tikrai yra išplūdę mūsų vaikus ir tai yra blogiausias dalykas. Dažnai įvairių dalykų vyksta parke. Vietiniai vaikai mėgina nustumti mūsiškius nuo sūpynių. Jie mano, kad jų vaikai yra privilegijuoti, nes yra anglai. Tai tikrai liūdna“, – pasakojo Oksana.

„Kai kurie jų sako, kad atimame iš jų darbą. Manęs tai iš tikrųjų nejaudina, nes manau, kad kai kurie anglai yra tinginiai“, – sakė lietuvė. Paklausta, ar turi anglų draugų, ji atsakė: „Ne“. Ar, jos nuomone, iš esmės vietiniai ir imigrantai Wisbeche gyvena atskirus gyvenimus, po ilgos pauzės ji konstatavo: „Labai labai sunku atsakyti į šį klausimą. Norėčiau turėtų draugų anglų, bet juk negaliu vaikščioti ir sakyti „Draugauk su manim“. Aplink mus daugiausia yra lenkai ir lietuviai“.

www.anglija.lt

Anglija.lt naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti be raštiško "Anglija.lt Ltd." sutikimo draudžiama.

Labai dažnai dėl krizės poveikio Didžiosios Britanijos Cambridgeshire'o grafystėje esančiam Wisbechui, kuriame gyvena didelė lietuvių bendruomenė, kaltinami imigrantai, nors iš tiesų sunkiu ekonominiu metu būtent jie padėjo atgaivinti miesto centrą. Britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistas pasidomėjo, kaip lietuviams gyvenasi šiame mieste.

Pirmas tautietis, su kuriuo bendravo žurnalistas, buvo savo vardo nenorėjęs skelbti lietuvis, kuris Wisbeche gyvena jau beveik aštuonerius metus. „Jo anglų kalba vis dar prastoka. Jo veido oda išduoda, kad jis ilgai būna lauke. Po akimi matosi mėlynė. Jis papasakojo, kad praėjusią naktį praleido prieglaudoje benamiams. Šiandien jis atėjo į vietinį centrą „Rosmini Centre“ patarimo ir maisto“, – rašo straipsnio autorius.

Anot lietuvio, kai jis tik atvyko į Wisbechą, darbo buvo daug: iš pradžių jis dirbo laukuose ir skynė narcizus. Už dėžę narcizų, kurioje būdavo šimtas ryšulėlių, mokėdavo pusšešto svaro. Kartais tiek pavykdavo surinkti per pusvalandį. Lietuvis gyveno su drauge name, kuriuo dalijosi su kitais žmonėmis, ir siuntė pinigų savo dukrai į Lietuvą. Vėliau dirbo fabrikuose. Taip ir gyveno, kol prieš pusmetį jį sumušė tautiečiai ir sulaužė jam keturis šonkaulius.

„Jie buvo girti“, – sakė lietuvis. Nežinodamas, kad jam priklauso pašalpos, vyras gyveno iš draugų pagalbos. Vėliau jis išsiskyrė su savo drauge ir gyvenimas ėmė ristis žemyn. Jis jau beveik priprato prie poreikio kasdien ieškoti vietos nakvynės namuose.

Anot lietuvio, nuo tada, kai per pirmus metus, kuomet Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, į Britaniją atvyko daugybė lietuvių ir kitų rytų europiečių, viskas labai pasikeitė. Padėtis pablogėjo. „Daug kas pasikeitė. Dabar yra mažiau darbo. Atvyksta daugybė naujų žmonių. Jie išlaiko anglų kalbos testus, tuomet agentūros turi pasirinkimą“, – pasakojo lietuvis.

„The Guardian“ žurnalisto paklaustas, ar nenorėtų grįžti į Lietuvą, vyras atsakė: „Neturiu ko veikti Lietuvoje. Norėčiau pasilikti čia.“

Kaip rašo žurnalistas, vos tik atvykus į Wisbechą, netikrumas nebelieka tik abstrakti sąvoka. Jis taip pat nebėra tik su atlyginimu ir darbu susijęs dalykas. Netikrumas įsismelkia į žmonių, šeimų santykius ir paveikia tokius jautrius dalykus, kaip tapatybė. Kartais netikrumas pasireiškia baime, pykčiu ir neapykanta, kuri liejasi socialiniuose tinkluose, o kartais ir realiame gyvenime.

Nuo tada, kai 2004 metais prie ES prisijungė Lietuva, Latvija, Estija ir kitos Rytų Europos šalys, Wisbecho gyventojų skaičius padidėjo iki 30 tūkst., ir manoma, kad maždaug trečdalį jų sudaro imigrantai iš Rytų Europos.

Kaip ir kaimyniniame Bostone, dauguma atvykėlių dirba žemės ūkio arba maisto perdirbimo srityse, kuriose mokamas bazinis atlyginimas. Vietos agentūros dažnai reklamuoja darbus „4 dienas dirbi, 4 ilsiesi“, o taip pat darbdaviai dažnai naudojasi vadinamais „nulinių valandų“ kontraktais. Labai dažnai nelegalūs įdarbintojai išnaudoja atvykėlius iš Rytų Europos, kurie jau ir taip priversti gyventi susigrūdę tautiečių pernuomuotose būstuose. Be to, kaip teigiama, klesti nelegali prekyba alkoholiu ir cigaretėmis.

Baltijos šalių atstovai neretai „sužiba“ ir kriminalų puslapiuose. Pastaraisiais metais skelbiama apie įtampą tarp lietuvių ir latvių, penkias rytų europiečių žmogžudystes bei veikiančią tariamą „Baltijos šalių atstovų mafiją.“

Nemažai vietos gyventojų britų sako, kad mažas darbo užmokestis tiesiog neleidžia tam, kas turi šeimą išmaitinti ir būsto paskolą mokėti, dirbti imigrantų dirbamo darbo. Štai kodėl „Burger King“ atidarymas Wisbeche laikomas tokiu dideliu įvykiu, nes, kaip manoma, bent kiek britų galės įsidarbinti.

Tačiau Wisbeche pastebimi ir tam tikros integracijos ženklai. Jei ne tarp suaugusiųjų, tai bent jau tarp vaikų. Deja, nemažai suaugusiųjų vis dar gyvena skirtingose barikadų pusėse. O ir jų vaikai patiria skriaudą.

Kaip pasakojo viena „Rosmini Centre“ darbuotojų 29 metų Oksana Strasevičienė, atvykusį iš Elektrėnų, daug vietinių su imigrantais elgiasi šiurkščiai. „Labai daug žmonių yra šiurkštūs. Jie nepatenkinti dėl to, kaip viskas yra. Manau, kad Wisbechas tampa mažąja Lietuva r Latvija ar kažkuo panašiu“, – sakė Oksana.

Moteris teigė asmeniškai patyrusi vietinių nemalonę. „Jie tikrai plūsta mūsų vaikus ir tai yra blogiausia“, – pasakojo lietuvė. Tačiau ji taip pat pripažįsta, kad iš dalies dėl vietinių britų nuomonės apie imigrantus kalti ir jie patys.

„Kai kurie jų tikrai nervina. Jie specialiai atsisako dirbti. Jie žino, kad dirbdami tik 24 valandas per savaitę dar gaus lengvatų, – sakė lietuvė, kurios teigimu, taip masto apie 25 proc. imigrantų. – Nenoriu pasakyti, kad mūsų žmonės yra blogi. Bet dalis jų tokie yra“.

Todėl ji nesistebi, kad vietiniai nemėgsta imigrantų. „Esu girdėjus „Imigrantai, varykit namo“. Jie tikrai yra išplūdę mūsų vaikus ir tai yra blogiausias dalykas. Dažnai įvairių dalykų vyksta parke. Vietiniai vaikai mėgina nustumti mūsiškius nuo sūpynių. Jie mano, kad jų vaikai yra privilegijuoti, nes yra anglai. Tai tikrai liūdna“, – pasakojo Oksana.

„Kai kurie jų sako, kad atimame iš jų darbą. Manęs tai iš tikrųjų nejaudina, nes manau, kad kai kurie anglai yra tinginiai“, – sakė lietuvė. Paklausta, ar turi anglų draugų, ji atsakė: „Ne“. Ar, jos nuomone, iš esmės vietiniai ir imigrantai Wisbeche gyvena atskirus gyvenimus, po ilgos pauzės ji konstatavo: „Labai labai sunku atsakyti į šį klausimą. Norėčiau turėtų draugų anglų, bet juk negaliu vaikščioti ir sakyti „Draugauk su manim“. Aplink mus daugiausia yra lenkai ir lietuviai“.

 (Komentarų: 14)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: