Tik nereikia mūsų gąsdinti! 

Vykdama į Lietuvą dažniau negu įprasta panaršiau lietuviškuose internetiniuose puslapiuose. Norėjau sužinoti ne tik kokie orai, rūpėjo, kas čia vyksta, kokia atmosfera. Paskaičiusi rimtų žmonių būgštavimus apie minios diktatą bei maišto nuotaikas nustebau ir nejuokais išsigandau. Siaubas! Bus kaip pernai vasarą Londone, kai siautėjantys jaunuoliai daužė vitrinas, plėšė, grobė ir degino. Nejau nuolankieji lietuviai tapo tokie pat aršūs, kaip graikai, britai ar ispanai?

Bet neišsigąskite. Visi, kas atostogas susiruošėte praleisti Lietuvoj, būkit ramūs, jokiais bruzdėjimais čia net nekvepia, o vienintelis triukšmautojas, kurį teko matyti – girtutėlis vyras Kalvarijų turguje, kurį keli prekybininkai griebę už parankių tuoj išvilko iš turgaus teritorijos. Visur kitur snaudulinga vidurvasario ramybė. Net gėjai į paradus nesiveržia.

Kaip čia yra? Ar aš tokia nepastabi, kad nematau maištininkų ir riaušininkų, nors dėl jų sunerimo net pats buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, neminint kitų žemesnio rango būgštautojų? Ar visgi problema ne mano nepastabume, o paprasčiausiai patys būgštautojai visokias pamėkles įsivaizduodami patys baidosi ir kitus gąsdina? Matyt Lietuvoj atsirado nauja mada, panaši į mano vaikystėje pamėgtus žaidimus, kai patamsyje vieni kitiems baisuokliškas pasakas pasakodavome ir būdavom taip įsigąsdinę, kad kam nors staiga riktelėjus, visi, net pats pasakotojas, sustingdavome iš siaubo.

Tam, kad baisuokliškos pasakos turėtų poveikį, reikia mažiausiai dviejų dalykų – prietemos ir gąsdintojo. Panašu, kad Lietuvos visuomenė jau panardinta į gilius patamsius, nes kur pažvelgsi, ten paslaptis, ir ko paklausi – to negausi. Net iš pačios Prezidentės, sušaukusios spaudos konferenciją, kurios metu vienais atvejais ji atrodė kaip stropi mokinukė, kartojanti gerai išmoktus atsakymus, kitais - kaip klasę valdanti griežta sovietinė pedagogė, kuri neatsakinėja į “durnus” klausimus. Po tokios spaudos konferencijos Anglijos žurnalistai būtų iki smulkmenos išanalizavę jos kūno kalbą, atskleidžiančią Prezidentės pasimetimą tarp klusnaus nuolankumo prieš vienus ir demonstratyvaus valdingumo prieš kitus.

Tas demonstratyvus valdingumas kartais balansuoja ties bauginimo riba. Nors pagrindinis baugintojas toli gražu ne Prezidentė, tegu ir pasiduodanti pagundai kartais pagąsdinti sunkumais, neramumais ar nauja krizės banga. Bet gąsdintojų ir baimės įvarinėtojų gretos sparčiai gausėja. Vieni elitizmo dvasios apimti ima aiškinti, kokia blogybė yra minia, prikeldami naujam gyvenimui maždaug prieš šimtmetį numarintas idėjas. Kiti prisimena Rusijos ranką ir ima badyti pirštais į neva Rusijai tarnaujančius. Dar kiti pagąsdinimui ištraukia siaubo pasakas apie Lietuvą apleisiančius Vakarų verslininkus, jeigu darbo žmonės ims protestais kovoti dėl savo teisių.

Keista ar dėsninga, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių kenčiančių nuo minios baimės sindromo? Keista ar dėsninga, jos tąja baime susirgo būtent tie, kuriuos toji vadinamoji minia ir atvedė į valdžią? Kai prieš daugiau kaip 20 metų minia sukilo, ją smerkė ir niekino tie, kas tuo metu buvo valdžioje – komunistinė nomenklatūra. Kas smerkia minią dabar? Valdžią turinčiųjų elitas. Nejaugi istorijos ratas taip greitai apsisuko?

Atsimenu Sąjūdžio laikais net ant kasos aparatų parduotuvėse puikuodavosi lipdukai – tik nereikia mūsų gąsdinti. Jeigu jau ratas apsisuko ir susiformavo nauja minios bijančiųjų klasė, tai ko gero lygia greta ima formuotis ir grupė tų, kurie dar nepamiršo, ką reiškia gąsdinimai ir kaip neišsigąsti.

Zita Čepaitė

Vykdama į Lietuvą dažniau negu įprasta panaršiau lietuviškuose internetiniuose puslapiuose. Norėjau sužinoti ne tik kokie orai, rūpėjo, kas čia vyksta, kokia atmosfera. Paskaičiusi rimtų žmonių būgštavimus apie minios diktatą bei maišto nuotaikas nustebau ir nejuokais išsigandau. Siaubas! Bus kaip pernai vasarą Londone, kai siautėjantys jaunuoliai daužė vitrinas, plėšė, grobė ir degino. Nejau nuolankieji lietuviai tapo tokie pat aršūs, kaip graikai, britai ar ispanai?

Bet neišsigąskite. Visi, kas atostogas susiruošėte praleisti Lietuvoj, būkit ramūs, jokiais bruzdėjimais čia net nekvepia, o vienintelis triukšmautojas, kurį teko matyti – girtutėlis vyras Kalvarijų turguje, kurį keli prekybininkai griebę už parankių tuoj išvilko iš turgaus teritorijos. Visur kitur snaudulinga vidurvasario ramybė. Net gėjai į paradus nesiveržia.

Kaip čia yra? Ar aš tokia nepastabi, kad nematau maištininkų ir riaušininkų, nors dėl jų sunerimo net pats buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, neminint kitų žemesnio rango būgštautojų? Ar visgi problema ne mano nepastabume, o paprasčiausiai patys būgštautojai visokias pamėkles įsivaizduodami patys baidosi ir kitus gąsdina? Matyt Lietuvoj atsirado nauja mada, panaši į mano vaikystėje pamėgtus žaidimus, kai patamsyje vieni kitiems baisuokliškas pasakas pasakodavome ir būdavom taip įsigąsdinę, kad kam nors staiga riktelėjus, visi, net pats pasakotojas, sustingdavome iš siaubo.

Tam, kad baisuokliškos pasakos turėtų poveikį, reikia mažiausiai dviejų dalykų – prietemos ir gąsdintojo. Panašu, kad Lietuvos visuomenė jau panardinta į gilius patamsius, nes kur pažvelgsi, ten paslaptis, ir ko paklausi – to negausi. Net iš pačios Prezidentės, sušaukusios spaudos konferenciją, kurios metu vienais atvejais ji atrodė kaip stropi mokinukė, kartojanti gerai išmoktus atsakymus, kitais - kaip klasę valdanti griežta sovietinė pedagogė, kuri neatsakinėja į “durnus” klausimus. Po tokios spaudos konferencijos Anglijos žurnalistai būtų iki smulkmenos išanalizavę jos kūno kalbą, atskleidžiančią Prezidentės pasimetimą tarp klusnaus nuolankumo prieš vienus ir demonstratyvaus valdingumo prieš kitus.

Tas demonstratyvus valdingumas kartais balansuoja ties bauginimo riba. Nors pagrindinis baugintojas toli gražu ne Prezidentė, tegu ir pasiduodanti pagundai kartais pagąsdinti sunkumais, neramumais ar nauja krizės banga. Bet gąsdintojų ir baimės įvarinėtojų gretos sparčiai gausėja. Vieni elitizmo dvasios apimti ima aiškinti, kokia blogybė yra minia, prikeldami naujam gyvenimui maždaug prieš šimtmetį numarintas idėjas. Kiti prisimena Rusijos ranką ir ima badyti pirštais į neva Rusijai tarnaujančius. Dar kiti pagąsdinimui ištraukia siaubo pasakas apie Lietuvą apleisiančius Vakarų verslininkus, jeigu darbo žmonės ims protestais kovoti dėl savo teisių.

Keista ar dėsninga, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių kenčiančių nuo minios baimės sindromo? Keista ar dėsninga, jos tąja baime susirgo būtent tie, kuriuos toji vadinamoji minia ir atvedė į valdžią? Kai prieš daugiau kaip 20 metų minia sukilo, ją smerkė ir niekino tie, kas tuo metu buvo valdžioje – komunistinė nomenklatūra. Kas smerkia minią dabar? Valdžią turinčiųjų elitas. Nejaugi istorijos ratas taip greitai apsisuko?

Atsimenu Sąjūdžio laikais net ant kasos aparatų parduotuvėse puikuodavosi lipdukai – tik nereikia mūsų gąsdinti. Jeigu jau ratas apsisuko ir susiformavo nauja minios bijančiųjų klasė, tai ko gero lygia greta ima formuotis ir grupė tų, kurie dar nepamiršo, ką reiškia gąsdinimai ir kaip neišsigąsti.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 10)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: