Truputį piktai apie Londono „lietuvynus“ 

Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Visada maniau, kad kai žmogus emigruoja, jis turi stengtis kiek galima labiau prisitaikyti prie vietinės aplinkos. Deja, stebėdama lietuvius Londone nusiviliu jais, nes šie, didžiuodamiesi, jog lietuvių čia yra labai daug, spjauna į britiškas tradicijas ir pradeda kurti "lietuvynus".

Būdama Olandijoje žiūrėdavau į kartu vaikščiojančius ispanų studentus ir vis stebėdavausi, kodėl jie laikosi kartu ir nepriima užsieniečių į savo ratą? Juk vienas iš tikslų studijų užsienyje ir yra išmokti ar patobulinti naują kalbą bei susipažinti su kuo daugiau įvairių tautybių žmonių. Bet tik ne jiems. Jie būdavo kartu, čiauškėdavo ispaniškai ir buvo susikūrę mažą Ispaniją. Pasirodo, kad lietuviai studentai Londone daro tą patį. Kiek man teko girdėti pasakojimų, dauguma lietuvių universitetuose stengiasi laikytis kartu - gyvena kartu, perka maistą kartu, skalbia rūbus kartu, važiuoja atostogauti kartu ar rengia vakarėlius irgi kartu. Ir kokia nelaimė, jei netyčia pasipainioja kas nors, su kuo reikia angliškai kalbėti! Iškart lietuviai nulenda į kampus, piktai žiūri į įsibrovėlį, bado pirštais ir laukia, kada jis išeis. Aš suprantu, kad kalbėjimo lietuviškai yra pasiilgstama, ir pati to pasiilgdavau, bet kodėl tada reikia ignoruoti visus aplinkinius? Pabaigę studijas tie patys lietuviai liūdi, kad nieko nepažįsta, sunku jiems čia gyventi, neturi darbo ir reikia grįžti atgal į Lietuvą.

Štai Olandijos emigrantai kitokie nei Londono. Nors jie irgi būna nepatenkinti, kad mažai lietuvių gyvena aplinkui, bent atrodo, kad jie stengiasi palaikyti ryšius su vietiniais. Vienas svarbiausių renginių, kuriame man teko dalyvauti, praėjusio lapkričio pabaigoje vykęs LT.ART.NL. Antrus metus vykstančioje šventėje pasirodė lietuviai muzikantai, buvo eksponuojama fotografės Marijos Kavaliauskaitės darbų paroda bei dalinamas lietuviškas maistas. Vienas iš entuziastingiausių renginio organizatorių buvo olandas, kuris niekada nebuvo lankęsis Lietuvoje, bet pažįsta daug lietuvių, yra išklausęs daug pasakojimų ir tiesiog susižavėjęs ja. Renginyje buvo daug kitataučių ir jei prie lietuvių prieidavo vienas kitas užsienietis, labai greitai visi „persijungdavo“ į anglų ar olandų kalbą, kad galėtų laisvai bendrauti.

Kažkodėl tokio scenarijaus nematau Londone, nes čia lietuviai yra laimingi, kad pavyko sukurti "lietuvyną". Ir tik klausai kalbas, kad čia jaučiasi kaip Lietuvoje, nes štai gatvės gale, name su raudonomis durimis gyvena telšiškis, už kampo namas rudomis durimis su gyventojais alytiškiais, o name priešais - kaunietis, klaipėdietis ir moteris iš Ignalinos. Ir džiaugiasi, kad trijose gatvėse gyvena daugiau lietuvių, nei namuose yra langų, o visas rajonas- vienas didžiausių "lietuvynų". Bet tai dar ne viskas. Juk visai čia pat yra lietuviška maisto parduotuvė, o šalia jos - lietuviška kirpykla. Aname banke dirba lietuvis, kuris tik lietuvius ir aptarnauja, o mokyklose tik per pamokas reikia kalbėti angliškai, nes koridoriuose girdėsi lietuvių kalbą. Na ir žinoma, daugelis turi lietuvišką televiziją. Ir galiausiai sako man, kad jaučiasi, lyg Lietuvoje gyventų, tik kad darbe kartais reikia angliškai pakalbėti. Ir kad ir kaip mylėtų Lietuvą, į ją grįžti nenori, nes ten viskas yra blogai. O čia, Londono lietuvyne, gyvenimas yra kitoks, geresnis.

Ir vis girdžiu, kad skundžiasi visi, jog lietuvių čia nemėgsta. O tai kaip mėgti, kai visos žinios yra gaunamos iš laikraščių, kuriuose tik ir rašo, kur kas ką nupjovė? Ir nežino tada britai apie lietuvių sporto pasiekimus Londone ar apie menininkus. O nežino, nes lietuviai patys artyn nieko neprisileidžia.

Vilniuje vis dar pasitaiko atvejų, kai parduotuvėje rusiškai užkalbina kokia bobutė ir pyksta, kai lietuviškai atsakai, kad nesupranti, ko ji nori, nes nekalbi rusiškai. Tada atklausai tiradą, kad kaip gali būti lietuvis, gyventi Vilniuje ir nekalbėti rusiškai. Kad tik nebūtų, kad ir Londone kai kuriuose rajonuose atsiras piktučių žmonių, kurie nebus patenkinti, kad kas nors šalia nekalba lietuviškai.

Ir paaiškinkit man kvailai, iš kur toks noras visiems laikytis kartu ir okupuoti ištisus Londono rajonus? Jei jau atvykai į kitą šalį, tai būk mielas malonus ir prisitaikyk prie jos, o ne tikėkis, kad ji prisitaikys prie tavęs, nes ne jai tavęs, tau jos reikia.

Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Visada maniau, kad kai žmogus emigruoja, jis turi stengtis kiek galima labiau prisitaikyti prie vietinės aplinkos. Deja, stebėdama lietuvius Londone nusiviliu jais, nes šie, didžiuodamiesi, jog lietuvių čia yra labai daug, spjauna į britiškas tradicijas ir pradeda kurti "lietuvynus".

Būdama Olandijoje žiūrėdavau į kartu vaikščiojančius ispanų studentus ir vis stebėdavausi, kodėl jie laikosi kartu ir nepriima užsieniečių į savo ratą? Juk vienas iš tikslų studijų užsienyje ir yra išmokti ar patobulinti naują kalbą bei susipažinti su kuo daugiau įvairių tautybių žmonių. Bet tik ne jiems. Jie būdavo kartu, čiauškėdavo ispaniškai ir buvo susikūrę mažą Ispaniją. Pasirodo, kad lietuviai studentai Londone daro tą patį. Kiek man teko girdėti pasakojimų, dauguma lietuvių universitetuose stengiasi laikytis kartu - gyvena kartu, perka maistą kartu, skalbia rūbus kartu, važiuoja atostogauti kartu ar rengia vakarėlius irgi kartu. Ir kokia nelaimė, jei netyčia pasipainioja kas nors, su kuo reikia angliškai kalbėti! Iškart lietuviai nulenda į kampus, piktai žiūri į įsibrovėlį, bado pirštais ir laukia, kada jis išeis. Aš suprantu, kad kalbėjimo lietuviškai yra pasiilgstama, ir pati to pasiilgdavau, bet kodėl tada reikia ignoruoti visus aplinkinius? Pabaigę studijas tie patys lietuviai liūdi, kad nieko nepažįsta, sunku jiems čia gyventi, neturi darbo ir reikia grįžti atgal į Lietuvą.

Štai Olandijos emigrantai kitokie nei Londono. Nors jie irgi būna nepatenkinti, kad mažai lietuvių gyvena aplinkui, bent atrodo, kad jie stengiasi palaikyti ryšius su vietiniais. Vienas svarbiausių renginių, kuriame man teko dalyvauti, praėjusio lapkričio pabaigoje vykęs LT.ART.NL. Antrus metus vykstančioje šventėje pasirodė lietuviai muzikantai, buvo eksponuojama fotografės Marijos Kavaliauskaitės darbų paroda bei dalinamas lietuviškas maistas. Vienas iš entuziastingiausių renginio organizatorių buvo olandas, kuris niekada nebuvo lankęsis Lietuvoje, bet pažįsta daug lietuvių, yra išklausęs daug pasakojimų ir tiesiog susižavėjęs ja. Renginyje buvo daug kitataučių ir jei prie lietuvių prieidavo vienas kitas užsienietis, labai greitai visi „persijungdavo“ į anglų ar olandų kalbą, kad galėtų laisvai bendrauti.

Kažkodėl tokio scenarijaus nematau Londone, nes čia lietuviai yra laimingi, kad pavyko sukurti "lietuvyną". Ir tik klausai kalbas, kad čia jaučiasi kaip Lietuvoje, nes štai gatvės gale, name su raudonomis durimis gyvena telšiškis, už kampo namas rudomis durimis su gyventojais alytiškiais, o name priešais - kaunietis, klaipėdietis ir moteris iš Ignalinos. Ir džiaugiasi, kad trijose gatvėse gyvena daugiau lietuvių, nei namuose yra langų, o visas rajonas- vienas didžiausių "lietuvynų". Bet tai dar ne viskas. Juk visai čia pat yra lietuviška maisto parduotuvė, o šalia jos - lietuviška kirpykla. Aname banke dirba lietuvis, kuris tik lietuvius ir aptarnauja, o mokyklose tik per pamokas reikia kalbėti angliškai, nes koridoriuose girdėsi lietuvių kalbą. Na ir žinoma, daugelis turi lietuvišką televiziją. Ir galiausiai sako man, kad jaučiasi, lyg Lietuvoje gyventų, tik kad darbe kartais reikia angliškai pakalbėti. Ir kad ir kaip mylėtų Lietuvą, į ją grįžti nenori, nes ten viskas yra blogai. O čia, Londono lietuvyne, gyvenimas yra kitoks, geresnis.

Ir vis girdžiu, kad skundžiasi visi, jog lietuvių čia nemėgsta. O tai kaip mėgti, kai visos žinios yra gaunamos iš laikraščių, kuriuose tik ir rašo, kur kas ką nupjovė? Ir nežino tada britai apie lietuvių sporto pasiekimus Londone ar apie menininkus. O nežino, nes lietuviai patys artyn nieko neprisileidžia.

Vilniuje vis dar pasitaiko atvejų, kai parduotuvėje rusiškai užkalbina kokia bobutė ir pyksta, kai lietuviškai atsakai, kad nesupranti, ko ji nori, nes nekalbi rusiškai. Tada atklausai tiradą, kad kaip gali būti lietuvis, gyventi Vilniuje ir nekalbėti rusiškai. Kad tik nebūtų, kad ir Londone kai kuriuose rajonuose atsiras piktučių žmonių, kurie nebus patenkinti, kad kas nors šalia nekalba lietuviškai.

Ir paaiškinkit man kvailai, iš kur toks noras visiems laikytis kartu ir okupuoti ištisus Londono rajonus? Jei jau atvykai į kitą šalį, tai būk mielas malonus ir prisitaikyk prie jos, o ne tikėkis, kad ji prisitaikys prie tavęs, nes ne jai tavęs, tau jos reikia.

 (Komentarų: 90)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: