Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Kai dar su mokykla važiavome į Londoną, miestas buvo pasipuošęs London 2012 vėliavėlėmis. Nepamenu, ar tada dar tik buvo renkamas miestas 2012-ųjų Olimpiadai, ar Londonas jau džiaugėsi juo tapęs. Tada net negalvojau, kad po septynių metų matysiu žaidynes gyvai. Trys dienos- trys skirtingos rungtys.

Manęs visi klausinėjo, ar eisiu į Olimpines žaidynes. Neisiu, sakydavau. Patvirtinimą, kad galėsiu atlikinėti praktiką Londone gavau tik gegužės viduryje, todėl visiems sakiau, kad jau per vėlu ieškoti bilietų ir taip toliau. O iš tikrųjų net nelabai ir galvojau apie žaidynes. Tiesą sakant net pamiršusi apie jas buvau. Ir šiaip nelabai domiuosi sportu. Man patinka futbolas, to ir užtenka.

Prasidėjus Olimpiadai kiekviename pokalbyje su draugais turėdavau pasakoti kaip atrodo Olimpinis Londonas – ar daug žmonių atvažiavo, kokie renginiai vyksta, ar mačiau sportininką, ar pakilo kainos, ar buvau Olimpiniame miestelyje, ar daug problemų man kelia Olimpiada, kokia yra TA Olimpinė dvasia ir taip be galo. O aš tvarkingai ir atsakau – atvažiavo daug, renginiai visokie, mačiau sportininkų ir jiems aiškinau, kaip į Westfieldą nuvažiuoti, dėl kainų nežinau, neįleidžia be bilieto į miestelį, problemų man nekyla, nes gyvenu ne Olimpiados rajone ir ne centre, nežinau TOS dvasios.

Taip ir gyvenau aš su Olimpiada. Ramiai pasižiūrėdavau lietuvių rungtis, apkeikdavau tuos, kurie medalius iš mūsų atimdavo, ir džiaugdavausi laimėjimais. Mano vienintelis gyvas prisilietimas prie žaidynių buvo Olimpinės ugnies palydėjimas per miestą. Bet tiek man ir užteko.

Tada kaip tyčia įvyko bilietų skandalas ir vos tik pamačiusi, kad pardavime atsirado bilietų, pasijaučiau tikra visų sporto šakų fanė, nes man reikėjo gauti tą vienintelį bilietą. Iš tikrųjų ne vieną, o du. Mano brolis planavo mane aplankyti. Kadangi per paskutinius metus su juo labai mažai bendravau, o jam dar ir sunkūs metai mokykloje buvo, juk šiemet ją baigė, tai norėjosi jo apsilankymą Londone padaryti kuo įsimintinesnį. Ir tam Olimpiada puikiai tiko.

Ir tiktai dėl brolio su Olimpiada praleidau daug daugiau laiko nei planavau praleisti – tai buvo trijų dienų gyvas žaidynių vakarėlis.

Penktadienio samurajų kovos

Taigi sugaudžiau pigius bilietus sau ir broliui į futbolą. Kova dėl bronzos vyko Kardife. Kaip jau minėjau, futbolą mėgstu, todėl man tai nebuvo ėjimas į Olimpiadą vien dėl paties fakto. Tyliai tikėjausi, kad matysiu žaidžiančią Ispaniją, nors tai tikriausiai buvo prasčiausia komanda. Tada nusprendžiau, jog noriu pamatyti Britanijos futbolininkus. Jie irgi iškrito. O liko kas liko – Japonija ir Pietų Korėja. Abi šalys nekėlė jokių emocijų, todėl labai sunku buvo net apsispręsti, už ką sirgti. Liepiau broliui tai padaryti. Buvom už japonus. Jie pralošė. O rungtynės buvo gražios, kažkuriuo metu pagalvojau, jog tai yra samurajų kovos, nors net nežinau, ar tokių yra Pietų Korėjoje.

Niekada dar gyvai nestebėjau žaidimo, kur būtų šiek tiek dzin kas nugalės. Ir ne tik man vienai, bet didžiajai daliai žiūrovų. Tarp sirgalių buvo samurajų, buvo nindzių, buvo keistų talismanų, plevėsavo daug Japonijos ir Korėjos vėliavų, pasitaikė ir vėliavų šalių nesusijusių su renginiu. Tačiau atrodė, jog tie, kurie nėra japonai ar korėjiečiai, buvo tiesiog už futbolą. Įmušė įvartį Pietų Korėja – visi ošia. Atsirado geras šansas Japonijai išlyginti rezultatą – visi vėl ošia. Niekada anksčiau nepagalvodavau, kad Olimpiada yra sporto šventė, o ne vien šalių kovos. Dar tada galvojau apie sportininkus. Ką būtent jie galvoja, kai laimi ir kai groja jų šalies himnas. Ar džiaugiasi už save, ar už savo šalį, juk tuo metu jie ambasadoriais būna. O ką tada galvoja nepriklausomi atletai?

Na ir labiausiai varginanti kelionės į Kardifą dalis – taip viskas susidėliojo, kad reikėjo laukti autobuso į Londoną iki ryto. Nors Kardifas gražus miestas – man patinka visi miestai, kurie turi vandens – naktinėjimai ten nebuvo patys smagiausi. Prisižiūrėjom velsiškų klubinių madų, sušalome, porą kartų apsipykome ir galiausiai jau stovėdami eilėje į autobusą prisiklausėme „bl*et na**ui“ lietuviškų raginimų autobusui greičiau pajudėti.

Šeštadienio dvasia

Iš Kardifo grįžome namo apie devintą ryto. Dešimtą ėjome miegoti. O atsikėlę tiesiu taikymu keliavome žiūrėti moterų greitojo ėjimo varžybų. Čia jau ir lietuvės turėjo dalyvauti – pagaliau bus už ką nuoširdžiai sirgti.

Atėjome valanda per anksti, bet ir tai sunkokai radome vietą, iš kurios aš galėčiau ką nors įžiūrėti. Broliui tai ką, jis aukštas, virš kitų galvų mato. Tikriausiai stovėjome ne pačioje geriausioje trasos dalyje, bet man tiko – buvome „ant posūkio“ Green parke.

Ir šita rungtis, skirtingai nei futbolas, man atrodė daug Olimpiškesnė. Žiūrovai turėjo savo favoritus, todėl jie ėjimą priėmė asmeniškai. Ir man buvo labai gražu žiūrėti, kai pro šalį einant pulkui moterų, į kiekvieną atskirai kreipėsi dešimtys žmonių, plevėsuodami savo šalių vėliavomis, šaukdami moterų vardus, savo nacionaline kalba girdami jas ir skatindami nepasiduoti, eiti pirmyn. Arba kaip ispanai, stovėdami skirtingose gatvės pusėse, vienas kitą gyrė už gerą palaikymą, diskutavo apie ėjime dalyvaujančias moteris ir dainavo dainas. Arba matyti, kaip prasilenkdami pro šalį brazilai vienas kitą sveikina.

Dar visai neseniai kažkur internetinėje erdvėje pamačiau mintį, jog į žaidynes reikia leisti profesionalus sportininkus ir vieną paprastą žmogų tam, kad visi pamatytume, jog atrodo ir patys prasčiausi sportininkai yra dešimtis kartų geresni už daugumą teisiančiųjų. Žiūrėdami varžybas mes matome visus tokius pat profesionalus, tačiau tik palyginus su eilinių žmogumi suprastume, kiek daug sportininkai yra padarę iš savo kūno. Kažkaip būtent žiūrėdama tą ėjimą prisiminiau šią mintį. Ypatingai tada, kai per garsiakalbius kalbėjo apie tai, kokios yra ėjimo taisyklės, už kokį kojos pakreipimą gausi baudą ir t.t. Atrodo, kad toks paprastas, gal net šiek tiek kvailas sportas, o pabandyk tu taip suvaikščioti. Dar man draugas pasakojo, kad greitąjį ėjimą nori išbraukti iš Olimpinių užduočių sąrašo. Na, jei tai ir padarys, bent būsiu pamačiusi gyvai, kas tai buvo.

Iš tikrųjų per visą Olimpiados laiką, nejutau TOS dvasios, iki kol po ėjimo nepatekome į BT London Live Hyde parke. Norint patekti į renginio teritoriją, kaip ir visur kitur, esi prakratomas apsaugos. Prie apsaugos patikrinimo vartų yra iškabinti keli televizoriai. Kiekvienas jų rodo tai, ką ir vienas iš keturių didžiųjų ekranų. Kaip tik tuo metu, kai mes ten stovėjome, vyko vyrų 5000 metrų bėgimo finalas. Ten bėgo ir britas. Likus paskutinėm bėgimo sekundėm ir pirmaujant britui, visa minia žiūrėjo į ekranus, šokinėjo ir skubino jį. Kiti, ką tik praėję patikrą, bėgo prie artimiausio ekrano, kad tik galėtų ten pamatyti finišą. Kai britas pirmas kirto liniją, atrodė, kad kiekvienas asmeniškai gavo po medalį, nes taip nuoširdžiai jie džiaugėsi. Ir atrodė tokie laimingi, tokie mylintys savo šalį. Ir pasakyk tu man, kad nėra patenkinti britai žaidynėmis – mojuoja visi Team GB vėliavėlėmis, sako kiekvienam praeinančiam pro šalį, kad jie tai Team GB palaiko, ir fotografuodamiesi vis atkiša žandus, ant kurių Britanijos vėliava nupiešta. Štai taip jie myli ją.

Sekmadienio pabaiga

Jau ryte supratau, kad diena bus sudėtinga dėl žmonių masių. Niekada dar nemačiau sekmadienio rytą apie pusę 11 tiek daug žmonių savo metro stotyje. O kai atvažiavome į Waterloo patekome į dar didesnį skruzdėlyną. Ir visi traukė ta pačia kryptimi – stebėti maratono. Jis prasidėjo 11 valandą, mes kaip tik tada ir atėjome prie trasos. Žmonės tada net keliomis eilėmis prie apsauginių tvorų buvo sustoję, įlipę į medžius, užsikorę ant tvorų, monumentų ir atsineštų kopėtėlių, kad tik geriau viską matytų. Tai ir žiūrėjome mes šiek tiek per galvas kaip vyrai bėga. O kiek vaizdų buvo!

Bėgdami maratone vyrai labai į viską reaguoja. Buvo ten vienas labai modeliškas vyrukas. Lakstė jis sau galvą į šonus kraipydamas, šypsojosi, o kartais lyg ir pamodavo ranka. Deja, viso maratono neįveikė. Kitas vyrukas žudančiais žvilgsniais apdovanodavo kiekvieną, kuris jo vardą šaukdavo, ragindamas nepasiduoti. Per greitąjį ėjimą moterys matydavo tik kelią prieš save. Tiktais per paskutinį ratą, kai jau buvo žinoma aukso medalio nugalėtoja ir vietos, ar būsi 15ta ar 23čia tikriausiai skirtumo didelio nebedarė, kai kurios moterys reaguodavo į jas palaikančius žmones ranka pamodamos ar galvą palenkdamos. Todėl ir keista, kaip tie vyrukai į kairę ir dešinę savo emocijas žarstė.

Dar labai gražus dalykas buvo žiūrovų mišrainė. Ne tik tautinė, bet ir gyvenimo būdo. Stovi moterytė su raudonpadžiais batais, mojuoja Britanijos vėliavėle, o šalia pankė violetine galva tą patį daro, ir bendrauja jos, nors atrodo, kad iš skirtingų pasaulių būtų. Matėsi čia ir vyrų kostiumuotų, ir hipių, vienas kitas metalistas pasitaikydavo, vienuoliai ir dar daug kitų. Labai gražu stebėti, kaip visus suvienija tas pats dalykas.

Na ir mažo Olimpinio maratono pabaiga – uždarymo ceremonija Victoria parke. Ten britai džiaugėsi išgirstomis panegirikomis, kartu su atlikėjais dainavo, plojo Hariui, išpažino meilę Keitei, nenorėjo, kad būtų užgesinta Olimpinė ugnis ir plojo katutėmis matydami fejerverkus. Visaip kaip didžiavosi londoniečiai žaidynėmis.
Dabar, kai viskas baigėsi, suprantu tuos, kurie važinėja į kiekvienas žaidynes – tikrai yra ko. Nežinau, ar dar kada nors gyvenime atsitiks taip, kad būsiu šalia ar Olimpiados viduje, tačiau žinau, kad nuo šiol Londonas man yra Olimpinis miestas. Ir kad ir kada atvažiuočiau čia, man matysis Venlokai ir Madeviliai