Uždirba daug, bet vis tiek ruošiasi emigruoti: pinigai – ne vienintelė priežastis 

Dirba kas antrą dieną mylimą darbą, „į rankas“ gauna 1700 eurų, bet vis tiek ruošiasi emigruoti.

Skamba lyg akibrokštas, tačiau kirpėja dirbanti Rasa atvira: Lietuvoje jai per šalta, be to norisi naujovių. „Rutina, reikia kažką keisti“, – sako pragyvenimu čia nesiskundžianti, tačiau didžiajai gyvenimo kelionei jau taupanti moteris.

„Į Tenerifę, – šypsodamasi atskleidžia, lyg mintyse pajutusi vulkaninės Ispanijos salos aistrą. – Dėl to, kad tai, galima sakyti, vienintelė Europos sala – miestas, kur visą laiką, visus metus šilta. Mes žiūrėjome, rinkomės tarp Kretos ir Tenerifės, bet, nuoširdžiai pasakius, Kretoje gyvenantys lietuviai yra vyresni, o Tenerifėje turime ir pažįstamų, ir ta publika lietuvių kitokia – daug jaunų žmonių, šeimų, turbūt įdomesni žmonės nei kokioje Anglijoje.“

Kartu su vyru ir mokyklinio amžiaus atžala besiruošianti emigruoti Rasa tvirtai pareiškia, kad jiems visai nebaisu palikti gerai apmokamus darbus, susikurtą saugų gyvenimą, nebaisu netgi tai, kad atlyginimai Tenerifėje nėra dideli, ir prireiks laiko, kol pora pasieks bent Lietuvoje turėtą atlygį.

„Į Tenerifę žmonės važiuoja, kurie moka kalbas, turi verslus, finansų, minčių, yra veiklūs, nes užsidirbti pinigų ten sunkiai galima. Suprantame, kad mūsų finansinė padėtis smuktels žemyn. Tiksliai nežinau, bet kaip mačiau Tenerifės lietuvių grupėje, apytiksliai vidutinė alga apie 800 eurų „į rankas“, bet butų nuoma yra brangesnė. Pragyvenimo lygis panašus kaip Lietuvoje, komunaliniai apie 50 eurų per mėnesį, maisto kainos panašios kaip Lietuvoje“, – panašumus ir skirtumus vardija ji.

Paskelbė savotiškas lenktynes

Kad galėtų ramiai emigruoti, pora nusprendė susitaupyti. Rasa užsibrėžė ambicingą tikslą – sutaupyti 5000 eurų per 10 mėnesių. Lygiai tokią pačią sumą turi surinkti ir jos vyras, taigi pora vienas kitam paskelbė savotiškas lenktynes.

„Ne ne, ne lenktynės, aš žiūriu savęs ir man tikrai neįdomu, kaip ten pas jį reikalai, – kvatojasi Rasa. Vis dėlto ji priduria, kad nesvarbu, kokiu būdu bus sutaupyti pinigai, kiekvienas gali pasirinkti sau palankų būdą ir surinkti reikiamą sumą kad ir per paskutinį mėnesį, svarbu – rezultatas – 10 tūkst. eurų mėnesio gale bendroje taupyklėje.

„Sugalvojome, kad sausio mėnesį jau norime emigruoti į Tenerifę, bet suprantame, kad niekas mūsų ten nelaukia baisiai, todėl reikia turėti pinigų, kad bent pusei metų galėtume butą išsinuomot. Pradėjome taupyti prieš kokius 2 mėnesius. Sistema tokia: mano pajamos pakankamai nemažos, apie 1700 eurų per mėnesį, bet moku komunalinius mokesčius ir daugiausia aš perku maistą namie 4 asmenims. Tai visi komunaliniai su visais telefonais kainuoja apie 300 eurų.

Kas antrą dieną gaunu algą ir visada skirtingai, pavyzdžiui, vieną dieną 100 eurų, kitą – 50 eurų, dar kitą – 200 eurų. Turiu dvi sąskaitas. 80 proc. gautų dienos pinigų persikeliu į vieną kortelę ir jų negaliu liesti iki mėnesio pabaigos – mokesčių mokėjimo. Kai susimoku – perkeliu likusių sumą į kitą kortelę, kur ji yra neliečiama. Taigi piniginėje turiu 20 proc. uždirbto uždarbio dviem dienom. Stengiuosi grynų pinigų turėti apie 20 eurų“, – apie savo taupymo sistemą pasakoja Rasa.

Moteris atskleidžia, kad dėl taupymo teko gerokai susiveržti diržus: „Pavyzdžiui, šiandien sumokėjau mokesčius ir turiu 2 eurus kišenėje, tai žinau, kad niekur neisiu, nieko nepirksiu. Iš esmės „nusiimu“ savo poreikius, šiandien mano laisvalaikis bus pasivaikščiojimas, o tai nieko nekainuoja. Kitą dieną, kai neturėsiu mokėti jokių mokesčių, atsidėsiu kažkiek pinigų ir jau galėsiu su šeima nueiti kur pavakarieniauti.“

Atsisakė alkoholio, vakarėlių

„Visiškai atsisakėme alkoholio. Aišku, ta mintis buvo ne tiek dėl taupymo, bet paskui suvedėme galus, kad taupymo atžvilgiu – labai susitaupo, nes jei per mėnesį du kartus išeini į miestą – 150 eurų tikrai išleidi, juk reikia taksi, kainuoja įėjimai į klubus ir t. t. Dabar jeigu einame į vakarėlį, važiuojame su automobiliu pirmyn ir atgal“, – sako ji.

Pasikeitė ir jos apsipirkimo įpročiai: „Eidama į parduotuvę visą laiką turiu produktų sąrašą, kuriuos naudojame kasdien, nes kai susiplanuoji savaitei maistą, bet atsikeli trečiadienį ir sakai: „Nenoriu, ką susigalvojau“, ir eini nusipirkti kažką papildomai, gaunasi nereikalingas produktų išmetimas. Be to, perkame ne tiek daug mėsos, neperkame jokių nesąmoningų dalykų kaip sūriukai, vytintos mėsytės, daugiau gaminame namie. Jeigu einame į restoraną tai vieną – du kartus per mėnesį, bet gal į kažkokį geresnį, kad nebūtų gaila, nes jei nueini šiaip – sumoki daug, o gauni tikrai neypatingą maistą. Pradėjome labai gailėti pinigų.“

Rasa atskleidžia, kad parduotuvėse daug dažniau akis nukrypsta ties siūlomomis akcijomis, nors produktų, kurių galiojimo laikas eina į pabaigą, – šiukštu neperka.

Šiuo laikotarpiu moteriai tikras atradimas buvo dėvėtų drabužių parduotuvės, kur randa ne tik pigių, bet ir originalių rūbų.

Šiuo laikotarpiu moteriai tikras atradimas buvo dėvėtų drabužių parduotuvės, kur randa ne tik pigių, bet ir originalių rūbų.

„Visiškai atsisakėme prekybos centrų, perkame tik parduotuvėse arba humankėse, kur gali gerą rūbą nusipirkti. Kartais nusiperkame gerą rūbą ir einame pas siuvėją pasitvarkyti. Pradėjome perdažinėti visus rūbus. Nusiperki tekstilės dažų, ir iš to seno rūbo, kuris jau būtų nurašytas, pasidarome naują rūbą. Arba turi kokius marškinukus, nusikerpi apykaklę, ir gaunasi kitokie marškinukai“, – dalinasi idėjomis.

Visgi ji atskleidžia, kad toks gyvenimas pradėjo truputį varginti, kartais atrodo, kad nieko negali sau leisti, nors ir anksčiau gyveno panašiai: „Na negaliu pasakyti, kad tiek „užsispaudus“, bet turbūt nuo mažumės esu labai taupus žmogus, ir, tarkime, daugelis šeimos kelionių yra iš namo sutaupytų pinigų, nes man patinka jų turėti. Mano idėja vis laiką turėti 1000 eurų, jei kas nors“, – sako ji.

Dirbtų kad ir padavėja

Nors iki numatytos kelionės datos dar liko 8 mėnesiai, Rasa neslepia džiaugsmo – apie 2000 eurų jau pavyko sutaupyti.

Paklausta, kaip sekasi jos vyrui, Rasa garsiai nusikvatoja: „Nelabai taupo, – juokiasi. – Mes kaip ir turime bendrus pinigus, kaip ir atskirus, į bendrą krepšelį nesumetame, bet jų ir nesidaliname. Aš į jo kapšą nežiūriu. Mes susitarėme, kad iki metų pabaigos turime turėti po 5000 eurų, tai juos surinkti galima kad ir paskutinį mėnesį. Aš juokiausi, kad jau beveik galiu važiuoti, nes per du mėnesius surinkau 2000 eurų.“

Moteris pabrėžia: svarbiausia norintiems sutaupyti turėti kuo mažiau grynų pinigų su savimi – tuomet tikrai išleisite daug mažiau.

Šeima jau sudarė ir preliminarų planą, ką veiks nuvykę į Tenerifę. „Mūsų mintis – nuvažiuoti ir kokius du mėnesius nieko neveikti, pažiūrėti, kokios mintys kyla, stebėti, kas vyksta rinkoje, kol pamatysime, ko jiems reikia. Gal ir variantas atsidaryti savo grožio saloną, bet ne pirmenybinis. Mes nebijome darbo, bent aš žiūriu į darbą kaip į darbą, todėl jei nesiseks, galiu ir padavėja padirbti kažkurį laiką, neturiu komplekso“, – sako ji.

Tokių emigrantų – vienetai

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė išgirdusi apie tokį planuojamos emigracijos atvejį juokėsi: „Klimato nepakeisi. Jeigu žmogui reikia šilumos – jis gali emigruoti, ir viskas.“

Tačiau ji pridūrė, kad visada yra daugiau priežasčių nei viena, todėl nereikia žvelgti paviršutiniškai.

„Matote, naujas dalykas, kuris atsirado, anksčiau jo nebuvo, žmonės emigruoja, nes čia negali užsidrirbti pensijai. Jie socialinį saugumą jaučia ir į ateitį. Ji uždirba 1700 eurų kaip kirpėja, bet nežinau, kaip ji užsidirba, ar turi patentą ir viskas yra legaliai, visus mokesčius užsimoka, sodrą ir pan. arba, irgi galimas daiktas, kad pinigų daug turi, bet socialinio saugumo neturi. Tai labai sunku komentuoti.“

Vis dėlto A. Sipavičienė sako, kad dėl tokių emigrantų jaudintis tikrai nereikėtų, be to, jų nėra daug.

„Čia yra pavieniai dalykai. Negaliu sakyti, kad tai yra visiškai vienetai, bet tai nėra, kas sudaro didžiąją masę. Didžiąją masę vis viena sudaro ekonominiai emigrantai ir tie, kurie jaučiasi socialiai nesaugūs. Aš manau, kad jaudintis reikia dėl to, kai žmonės nenori emigruoti, bet yra priversti. Kai neranda darbo, už gaunamą atlyginimą negali išgyventi, todėl, kad universitetai čia blogi, o ten geresni. Ypatingai jaučiasi socialinis nesaugumas, socialinės teisybės nebuvimas. Supranti, kad vieniems – viskas galima, kitiems – ne. Reikia tai keisti.“

Ji prognozuoja, kad dauguma tokių emigrantų, išvykstančių ne dėl ekonominių priežasčių, gali sugrįžti, o dėl nedidelės dalies nesugrįžtančių – nevertėtų nerimauti.

„Emigracija nėra blogai. Emigracija kaip galimybė pamatyti, kaip galimybė užimti tokias pareigas, kokių tu Lietuvoje negalėtum užimti, kaip galimybė dirbti su profesionalais, su kokias Lietuvoje negali dirbti, nes mes esame maža šalis, – yra labai gerai.

Tai pamatymas pasaulio, pasisėmimas patirties, kitokios darbo kultūros, mokslo ir pan. Tokia emigracija yra, bus ir ji privalo būti. Emigracija, kuri yra kaip išgyvenimo strategija, kad tu turi išvykti tam, kad tu išgyventum – tai yra blogai, ir aš šitą visada sakau. Kitas dalykas – blogai, jei emigracija yra vienpusė, kai išvyksta ir nebegrįžta. Tai rodo simptomą, kad Lietuvoje kažkas netvarkoje“, – sako A. Sipavičienė.

Justina Ilkevičiūtė

Anglija.lt

Dirba kas antrą dieną mylimą darbą, „į rankas“ gauna 1700 eurų, bet vis tiek ruošiasi emigruoti.

Skamba lyg akibrokštas, tačiau kirpėja dirbanti Rasa atvira: Lietuvoje jai per šalta, be to norisi naujovių. „Rutina, reikia kažką keisti“, – sako pragyvenimu čia nesiskundžianti, tačiau didžiajai gyvenimo kelionei jau taupanti moteris.

„Į Tenerifę, – šypsodamasi atskleidžia, lyg mintyse pajutusi vulkaninės Ispanijos salos aistrą. – Dėl to, kad tai, galima sakyti, vienintelė Europos sala – miestas, kur visą laiką, visus metus šilta. Mes žiūrėjome, rinkomės tarp Kretos ir Tenerifės, bet, nuoširdžiai pasakius, Kretoje gyvenantys lietuviai yra vyresni, o Tenerifėje turime ir pažįstamų, ir ta publika lietuvių kitokia – daug jaunų žmonių, šeimų, turbūt įdomesni žmonės nei kokioje Anglijoje.“

Kartu su vyru ir mokyklinio amžiaus atžala besiruošianti emigruoti Rasa tvirtai pareiškia, kad jiems visai nebaisu palikti gerai apmokamus darbus, susikurtą saugų gyvenimą, nebaisu netgi tai, kad atlyginimai Tenerifėje nėra dideli, ir prireiks laiko, kol pora pasieks bent Lietuvoje turėtą atlygį.

„Į Tenerifę žmonės važiuoja, kurie moka kalbas, turi verslus, finansų, minčių, yra veiklūs, nes užsidirbti pinigų ten sunkiai galima. Suprantame, kad mūsų finansinė padėtis smuktels žemyn. Tiksliai nežinau, bet kaip mačiau Tenerifės lietuvių grupėje, apytiksliai vidutinė alga apie 800 eurų „į rankas“, bet butų nuoma yra brangesnė. Pragyvenimo lygis panašus kaip Lietuvoje, komunaliniai apie 50 eurų per mėnesį, maisto kainos panašios kaip Lietuvoje“, – panašumus ir skirtumus vardija ji.

Paskelbė savotiškas lenktynes

Kad galėtų ramiai emigruoti, pora nusprendė susitaupyti. Rasa užsibrėžė ambicingą tikslą – sutaupyti 5000 eurų per 10 mėnesių. Lygiai tokią pačią sumą turi surinkti ir jos vyras, taigi pora vienas kitam paskelbė savotiškas lenktynes.

„Ne ne, ne lenktynės, aš žiūriu savęs ir man tikrai neįdomu, kaip ten pas jį reikalai, – kvatojasi Rasa. Vis dėlto ji priduria, kad nesvarbu, kokiu būdu bus sutaupyti pinigai, kiekvienas gali pasirinkti sau palankų būdą ir surinkti reikiamą sumą kad ir per paskutinį mėnesį, svarbu – rezultatas – 10 tūkst. eurų mėnesio gale bendroje taupyklėje.

„Sugalvojome, kad sausio mėnesį jau norime emigruoti į Tenerifę, bet suprantame, kad niekas mūsų ten nelaukia baisiai, todėl reikia turėti pinigų, kad bent pusei metų galėtume butą išsinuomot. Pradėjome taupyti prieš kokius 2 mėnesius. Sistema tokia: mano pajamos pakankamai nemažos, apie 1700 eurų per mėnesį, bet moku komunalinius mokesčius ir daugiausia aš perku maistą namie 4 asmenims. Tai visi komunaliniai su visais telefonais kainuoja apie 300 eurų.

Kas antrą dieną gaunu algą ir visada skirtingai, pavyzdžiui, vieną dieną 100 eurų, kitą – 50 eurų, dar kitą – 200 eurų. Turiu dvi sąskaitas. 80 proc. gautų dienos pinigų persikeliu į vieną kortelę ir jų negaliu liesti iki mėnesio pabaigos – mokesčių mokėjimo. Kai susimoku – perkeliu likusių sumą į kitą kortelę, kur ji yra neliečiama. Taigi piniginėje turiu 20 proc. uždirbto uždarbio dviem dienom. Stengiuosi grynų pinigų turėti apie 20 eurų“, – apie savo taupymo sistemą pasakoja Rasa.

Moteris atskleidžia, kad dėl taupymo teko gerokai susiveržti diržus: „Pavyzdžiui, šiandien sumokėjau mokesčius ir turiu 2 eurus kišenėje, tai žinau, kad niekur neisiu, nieko nepirksiu. Iš esmės „nusiimu“ savo poreikius, šiandien mano laisvalaikis bus pasivaikščiojimas, o tai nieko nekainuoja. Kitą dieną, kai neturėsiu mokėti jokių mokesčių, atsidėsiu kažkiek pinigų ir jau galėsiu su šeima nueiti kur pavakarieniauti.“

Atsisakė alkoholio, vakarėlių

„Visiškai atsisakėme alkoholio. Aišku, ta mintis buvo ne tiek dėl taupymo, bet paskui suvedėme galus, kad taupymo atžvilgiu – labai susitaupo, nes jei per mėnesį du kartus išeini į miestą – 150 eurų tikrai išleidi, juk reikia taksi, kainuoja įėjimai į klubus ir t. t. Dabar jeigu einame į vakarėlį, važiuojame su automobiliu pirmyn ir atgal“, – sako ji.

Pasikeitė ir jos apsipirkimo įpročiai: „Eidama į parduotuvę visą laiką turiu produktų sąrašą, kuriuos naudojame kasdien, nes kai susiplanuoji savaitei maistą, bet atsikeli trečiadienį ir sakai: „Nenoriu, ką susigalvojau“, ir eini nusipirkti kažką papildomai, gaunasi nereikalingas produktų išmetimas. Be to, perkame ne tiek daug mėsos, neperkame jokių nesąmoningų dalykų kaip sūriukai, vytintos mėsytės, daugiau gaminame namie. Jeigu einame į restoraną tai vieną – du kartus per mėnesį, bet gal į kažkokį geresnį, kad nebūtų gaila, nes jei nueini šiaip – sumoki daug, o gauni tikrai neypatingą maistą. Pradėjome labai gailėti pinigų.“

Rasa atskleidžia, kad parduotuvėse daug dažniau akis nukrypsta ties siūlomomis akcijomis, nors produktų, kurių galiojimo laikas eina į pabaigą, – šiukštu neperka.

Šiuo laikotarpiu moteriai tikras atradimas buvo dėvėtų drabužių parduotuvės, kur randa ne tik pigių, bet ir originalių rūbų.

Šiuo laikotarpiu moteriai tikras atradimas buvo dėvėtų drabužių parduotuvės, kur randa ne tik pigių, bet ir originalių rūbų.

„Visiškai atsisakėme prekybos centrų, perkame tik parduotuvėse arba humankėse, kur gali gerą rūbą nusipirkti. Kartais nusiperkame gerą rūbą ir einame pas siuvėją pasitvarkyti. Pradėjome perdažinėti visus rūbus. Nusiperki tekstilės dažų, ir iš to seno rūbo, kuris jau būtų nurašytas, pasidarome naują rūbą. Arba turi kokius marškinukus, nusikerpi apykaklę, ir gaunasi kitokie marškinukai“, – dalinasi idėjomis.

Visgi ji atskleidžia, kad toks gyvenimas pradėjo truputį varginti, kartais atrodo, kad nieko negali sau leisti, nors ir anksčiau gyveno panašiai: „Na negaliu pasakyti, kad tiek „užsispaudus“, bet turbūt nuo mažumės esu labai taupus žmogus, ir, tarkime, daugelis šeimos kelionių yra iš namo sutaupytų pinigų, nes man patinka jų turėti. Mano idėja vis laiką turėti 1000 eurų, jei kas nors“, – sako ji.

Dirbtų kad ir padavėja

Nors iki numatytos kelionės datos dar liko 8 mėnesiai, Rasa neslepia džiaugsmo – apie 2000 eurų jau pavyko sutaupyti.

Paklausta, kaip sekasi jos vyrui, Rasa garsiai nusikvatoja: „Nelabai taupo, – juokiasi. – Mes kaip ir turime bendrus pinigus, kaip ir atskirus, į bendrą krepšelį nesumetame, bet jų ir nesidaliname. Aš į jo kapšą nežiūriu. Mes susitarėme, kad iki metų pabaigos turime turėti po 5000 eurų, tai juos surinkti galima kad ir paskutinį mėnesį. Aš juokiausi, kad jau beveik galiu važiuoti, nes per du mėnesius surinkau 2000 eurų.“

Moteris pabrėžia: svarbiausia norintiems sutaupyti turėti kuo mažiau grynų pinigų su savimi – tuomet tikrai išleisite daug mažiau.

Šeima jau sudarė ir preliminarų planą, ką veiks nuvykę į Tenerifę. „Mūsų mintis – nuvažiuoti ir kokius du mėnesius nieko neveikti, pažiūrėti, kokios mintys kyla, stebėti, kas vyksta rinkoje, kol pamatysime, ko jiems reikia. Gal ir variantas atsidaryti savo grožio saloną, bet ne pirmenybinis. Mes nebijome darbo, bent aš žiūriu į darbą kaip į darbą, todėl jei nesiseks, galiu ir padavėja padirbti kažkurį laiką, neturiu komplekso“, – sako ji.

Tokių emigrantų – vienetai

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė išgirdusi apie tokį planuojamos emigracijos atvejį juokėsi: „Klimato nepakeisi. Jeigu žmogui reikia šilumos – jis gali emigruoti, ir viskas.“

Tačiau ji pridūrė, kad visada yra daugiau priežasčių nei viena, todėl nereikia žvelgti paviršutiniškai.

„Matote, naujas dalykas, kuris atsirado, anksčiau jo nebuvo, žmonės emigruoja, nes čia negali užsidrirbti pensijai. Jie socialinį saugumą jaučia ir į ateitį. Ji uždirba 1700 eurų kaip kirpėja, bet nežinau, kaip ji užsidirba, ar turi patentą ir viskas yra legaliai, visus mokesčius užsimoka, sodrą ir pan. arba, irgi galimas daiktas, kad pinigų daug turi, bet socialinio saugumo neturi. Tai labai sunku komentuoti.“

Vis dėlto A. Sipavičienė sako, kad dėl tokių emigrantų jaudintis tikrai nereikėtų, be to, jų nėra daug.

„Čia yra pavieniai dalykai. Negaliu sakyti, kad tai yra visiškai vienetai, bet tai nėra, kas sudaro didžiąją masę. Didžiąją masę vis viena sudaro ekonominiai emigrantai ir tie, kurie jaučiasi socialiai nesaugūs. Aš manau, kad jaudintis reikia dėl to, kai žmonės nenori emigruoti, bet yra priversti. Kai neranda darbo, už gaunamą atlyginimą negali išgyventi, todėl, kad universitetai čia blogi, o ten geresni. Ypatingai jaučiasi socialinis nesaugumas, socialinės teisybės nebuvimas. Supranti, kad vieniems – viskas galima, kitiems – ne. Reikia tai keisti.“

Ji prognozuoja, kad dauguma tokių emigrantų, išvykstančių ne dėl ekonominių priežasčių, gali sugrįžti, o dėl nedidelės dalies nesugrįžtančių – nevertėtų nerimauti.

„Emigracija nėra blogai. Emigracija kaip galimybė pamatyti, kaip galimybė užimti tokias pareigas, kokių tu Lietuvoje negalėtum užimti, kaip galimybė dirbti su profesionalais, su kokias Lietuvoje negali dirbti, nes mes esame maža šalis, – yra labai gerai.

Tai pamatymas pasaulio, pasisėmimas patirties, kitokios darbo kultūros, mokslo ir pan. Tokia emigracija yra, bus ir ji privalo būti. Emigracija, kuri yra kaip išgyvenimo strategija, kad tu turi išvykti tam, kad tu išgyventum – tai yra blogai, ir aš šitą visada sakau. Kitas dalykas – blogai, jei emigracija yra vienpusė, kai išvyksta ir nebegrįžta. Tai rodo simptomą, kad Lietuvoje kažkas netvarkoje“, – sako A. Sipavičienė.

Justina Ilkevičiūtė

 (Komentarų: 0)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: