Vytautas Kraujalis

Šį antradienį Londone viešėjo europarlamentaras, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderis profesorius Vytautas Landsbergis. Iškart po parlamento rūmuose įvykusio susitikimo su Britanijos politikais V. Landsbergis nuvyko į Oksfordo ir Kembridžo klube organizacijos „The European Atlantic Group“ organizuotą vakarienę – debatus.

Čia kelioms dešimtims garbingų svečių, tarp kurių buvo ir Britanijos šešėlinis Tarptautinės prekybos bei vystymosi ministras, kelių šalių ambasadoriai, V. Landsbergis buvo prilygintas tokioms XX amžiaus asmenybėms kaip Nelsonas Mandela, Motina Teresė ar Margaret Tečer. Po vakarienės Sąjūdžio vadovas su klubo nariais pasidalino mintimis apie Lietuvos nepriklausomybę ir agresyvų Rusijos elgesį Rytų Europoje bei visame pasaulyje. Kalbėdamas, V. Landsbergis trumpai prisiminė kruvinus sausio įvykius Vilniuje, ne kartą minėjo Lietuvos okupacijos aplinkybes Antrojo Pasaulinio karo metais, vardijo pavyzdžius iš dabar Rusijos vykdomos hegemoniškosios politikos: jos paramą Iranui, pavojingą elgesį Gruzijos atžvilgiu.

Po renginio kalbėdamas su Anglija.lt politikas apgailestavo, kad politinę nepriklausomybę iškovojusi Lietuva vis dar nelaisva iš vidaus.

- Savo kalbose dažnai kalbate apie Rusiją ir jos keliamą pavojų ne tik Lietuvai, bet ir Europai, visam pasauliui. Tad Jūsų manymu kokia gi, šiandien Lietuvai yra reali grėsmė iš Rusijos?

Reali grėsmė, kad Lietuva vis labiau supanašės su Rusija. Tada (Sąjūdžio laikais) Lietuva norėjo atitolti nuo Rusijos ir sukurti save kitokią, o dabar kaip ir yra pasiklydusi. Labai daug žmonių Lietuvoje gėrisi prastais iš Rusijos ateinančiais dalykais. Linkę niekinti savo šalį, savo kultūrą ir ne dėl kokio nors vakarietiško kosmopolitizmo, bet dėl Rusiško pigaus pramoginio meno įtakos, kuris dažnai net ir atvažiuoja į Lietuvą specialiai su tikslu dar pašiepti lietuvybę, lietuviškumą, lietuvius. O lietuviai nejaučia savigarbos - jiems patinka, kad iš jų tyčiojasi. Tai labai liūdna.

- Praėjo 20 metų nuo Sąjūdžio susikūrimo. Ar Lietuva įvykdė savo siekimą tapti nepriklausoma ne tik politiškai, bet ir iš vidaus?

Šita antra pusė nėra įgyvendinta.

- O kuo tai gresia Lietuvai?

Dabar Lietuva yra labai įtakojama svetimos arba buvusios ideologijos bei mąstysenos, vertybinės sistemos, kuri buvo primityvi, materialistinė. Ta mąstysena ir išlieka. Pasikeičia režimas, pasikeičia struktūra, bet mąstysena yra sunkiai keičiamas dalykas. Tam reikia labai nuoseklaus darbo - valstybės struktūros tą turėtų planuoti ir dėti daug pastangų. Tačiau Lietuvos valstybės vidaus politiką lėmė tie, kuriems nesvetima senoji laikysena ir mąstysena. Tai buvo jų vertybinės sistemos, ideologijos, tad kodėl jie turi stengtis jas slopinti ar pakeisti? Štai kur yra mūsų nelaimė. Nelaimė, kad Lietuva stagnuoja dvasiškai.

- Tad galbūt Lietuvoje reikėtų antrojo Sąjūdžio?

Galima sakyti „reikėtų“, bet kas iš to, kad sakysi, jog reikėtų. Jis vien dėl to neatsiras. Reikėtų palaikyti, jei jis pradėtų rastis. O tada reikėtų eiti visiems ir drąsinti vieniems kitus. Kas nors galėtų mėginti inicijuoti, bet tai nereiškia, kad jis ir atsiras dėl to. Turi pribręsti. Žinoma, kas tai yra „pribręsti“ - obuolys gali prinokti, gali ir supūti.

- Teoriškai, jei atsirastų politinės valios, to užsibrėžusių žmonių ir pakeltų Sąjūdį, kokie tuomet galėtų būti jo tikslai šiandieninėje Lietuvoje ir kokios pagrindinės užduotys?

Matote, čia viskas labai hipotetiška. Jeigu sąjūdis atsirastų, jis turėtų savo tikslus, kurie galėtų būti pagarba žmogui, negailestinga kova su žmogų niekinančia biurokratija ir visais tarybų valdžios reliktais, kai valdžia yra atskirai ir aukščiau, o žmogus yra niekas. Šitie dalykai Lietuvoje vėl yra atsiradę. Yra blogai teisingumo sistemoje.

- Kaip pasikeitė Lietuva po Sąjūdžio susikūrimo praėjus 20 metų? Ar į tokią Lietuvą vedė Sąjūdis?

Na Sąjūdis niekur nenuvedė Lietuvos. Jei Sąjūdis būtų vedęs Lietuvą, tai ji būtų kitur, negu yra šiandien. Bet Sąjūdis vedė Lietuvą iki nepriklausomybės ir po to, kai Sąjūdis iš dalies formavo Vyriausybę ir jos politiką, bet Vyriausybė jau tada buvo koalicinė ir buvusieji komunistai ten turėjo didelę įtaką. Administracija buvo likusi jų rankose arba jų įtakoje. Taigi Lietuvoje buvo labai gili dvivaldystė. Ir sakyti apie tą laikotarpį, kad nuo 1992 iki 1994 metų Sąjūdis vadovavo, nebūtų teisinga. Aišku, Sąjūdis įtakojo - dėjo pastangas išlaikyti Lietuvos nepriklausomą, europietišką, humanišką kryptį. Tačiau tuomet susidūrėme su vis stiprėjančiu revanšizmu.

- Sąjūdžio laikais turėjote ne tik nepriklausomybės siekį, bet ir šalies ateities viziją. Kur jūsų akimis šiandien yra Lietuva? Ar tuomet Sąjūdžio iškelti tikslai pasiteisino ir buvo įgyvendinti?

Matot, ką reiškia pasiteisino? Tikslai negali pasiteisinti. Arba jie pasiekti, arba ne. Ir jeigu jie pasiekti, tai tuomet gali klausti pats savęs, ar tai išėjo į gera. Bet jeigu jie buvo tik nubrėžti ir pasiūlyti, o liko nepasiekti žmonėms suabejojus ir pabalsavus už kitą politinę jėgą, atsimetus nuo Sąjūdžio pasiūlyto kelio, tai nėra reikalo apie tai ir diskutuoti - ar tai tie tikslai, ar tai tie rezultatai ir ar Sąjūdis dėl to kaltas?

- Dabar vyksta jubiliejiniai Sąjūdžio renginiai, tad kodėl gi esate ne Lietuvoje?

Todėl, kad čia dalyvauti jau buvau pažadėjęs. Lietuvoje niekas manęs iš anksto nekvietė ir neprašė ką nors ypatingo veikti šiandien, niekam nebuvau pasižadėjęs. Tad aš atvažiavau čia, kur manęs nori. O Lietuvoje aš buvau ir Sąjūdžio suvažiavime ir nežinau, ką aš šiandien būčiau nuveikęs, o čia aš gal ką nors ir nuveikiau.