Sverdamas daugiau nei 190 kilogramų, Stevas Fisheris negalėdavo praeiti pro paradines namo duris, mat nuolat užkliūdavo, jas beveik išversdamas su visa stakta.
Vaikiną nuolat apnikdavo depresija, kai jis pasižiūrėdavo į savo išpampusį kūną veidrodyje. Kūnas įkalino jį namuose ir, būdamas 25 metų, Stevas dar nebuvo mylėjęsis su moterimi.

Bet praėjusių metų Vasarį Stevo gyvenimas pasikeitė: jis ne tik atsikratė daugiau nei 114 kilogramų, bet ir savo nekaltybės. Be to, vaikinas dabar žada prisijungti prie karinio jūrų laivyno įgulos.

„Kai pirmą kartą pasilikau dviese su moterimi, buvau persigandęs. Juk aš neturėjau jokios seksualinės patirties, - sakė Stevas. - Labai nerimavau, ką partnerė pamanys apie mano nekaltybę.Mes dar buvome poroje pasimatymų su ja po to, bet viską apsunkina tai, kad aš ruošiuosi į karinę tarnybą.“

Stevas visą savo gyvenimą kovojo su priklausomybe maistui. Vaikystėje jis buvo didžiausias iš savo draugų, tad labai kompleksuodavo dėl savo svorio. „Mano brolis galėdavo valgyti lygiai tiek pat, kiek ir aš, bet visada išlikdavo lieknas, o aš tuo metu auginau vis didesnį pilvą. Tai atrodė taip neteisinga, - pasakojo jis. - Mokykloje aš jau svėriau daugiau nei 93 kilogramus, bet turėjau daug draugų, tad pavyko išvengti patyčių.“

„Sulaukęs 19 svėriau daugiau nei 156 kilogramus. Tėvai liepė liautis tiek daug valgyti, bet kuo blogiau jaučiausi, tuo daugiau valgydavau. Išbandžiau galybę dietų, bet negalėdavau ilgai jų laikytis“, – sakė Stevas.

Stevas visada būdavo kompanijos juokdariu, bet tai nereiškė, kad draugams juokiantis, laimingas buvo ir jis. Didžiausias vaikino galvos skausmas buvo moterys: kaip su jomis susipažinti ir kaip su jomis elgtis: „Būdavau kompanijos dėmesio centre iki tol, kol vaikinai imdavo flirtuot su moterimis. Tada man likdavo tik nudelbti akis ir spoksoti į savo alaus bokalą. Žinoma, draugai klausdavo, ar man viskas gerai, o aš tik išspausdavau šypseną ir atsakydavau, kad puikiai. Slapčia žinojau, kad jei užkalbinčiau merginą, ji nuo manęs tiesiog nusisuktų. Manau, kad draugai žinojo, kad nesu laimingas, bet vaikinai tarpusavyje apie tai nekalba.“

Norėdamas numalšinti liūdesį, jis įniko į greito maisto užkandinių patiekalus: Stevo pusryčiai būdavo didelė porcija bulvių fri ir mėsainiai su dviem litrais coca-colos. Pietų racioną sudarydavo panašus, tik didesnis „lauknešėlis“.

Stevas suprato, kad svoris trukdo gyventi taip, kaip jis norėtų gyventi: „Sulaukęs 20 metų taip kompleksavau dėl svorio, kad beveik nustojau lankytis baruose. Atsiprašydavau, kad turiu daug darbo ir likdavau namie „kimšti“ nesveiko maisto. Netgi nustojau svajoti apie tai, kad kada nors turėsiu merginą. Visada norėjau tarnauti kariniame jūrų laivyne, bet net kalbos negalėjo būti, kad jie priimtų tokį storulį kaip aš“.

Praėjusių metų vasarį Stevas pažiūrėjo į veidrodį ir nusprendė, kad jam laikas pasikeisti: „Nugalėjau savo išdidumą ir užsirašiau į sporto klubą. Iš pradžių jaučiausi labai nejaukiai, nes šalia sporto fanatikų aš atrodžiau baisiai - buvau storiausias žmogus sporto klube“.

Po sporto klubo vaikinas ėmė valgyti ne įprastą sau kebabo rinkinį, o daržovių salotas su vištiena. Tai davė rezultatų - per savaitę Stevas numetė daugiau nei 6,5 kilogramo. „Negalėjau tuo patikėti. Greitai ėmiau sporto klubą lankyti šešis kartus per savaitę po dvi valandas ir dar keturias dienas per savaitę bėgiodavau. Kai numečiau daugiau nei 30 kilogramų, pasijutau kitu žmogumi. Kiti taip pat prieidavo ir sakydavo, kad atrodau nuostabiai. Net mano mama manęs nepažino, kai po ilgo laiko įžengiau į jos namus“.

Numetęs dar 87,5 kilogramo, Stevas išdrįso užpildyti prašymą įstoti į karinį jūrų laivyną. Kai vaikinas išlaikė fizinio pasirengimo testą ir gavo teigiamą atsakymą - nepatikėjo savo akimis: „Maniau, kad įvyko klaida“.
„Viskas, kas iš pradžių atrodo neįmanoma, yra pasiekiama. Negaliu sulaukti, kol pamatysiu, kaip pasisuks mano naujas gyvenimas“, - sakė Stevas.