Vaikų „atiminėjimas“ Norvegijoje – ką sako kita pusė  

Žmonių kalbos apie Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) savivaliavimą gerokai perdėtos, tvirtina Norvegijos vaikų teisių apsaugos darbuotojai.

Praėjusią savaitę Osle įvyko seminaras apie lietuviams labai rūpimus dalykus – Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbą. Lietuvoje sklinda panika – kalbama apie be pagrindo atiminėjamus vaikus iš emigrantų, tačiau šios kalbos prasilenkia su realybe, teigė VTAT darbuotojos. Seminaro metu buvo proga išklausyti kitos pusės informaciją ir sužinoti, kaipgi iš tikrųjų dirba VTAT.

Tarnybos atstovės pasakojo apie savo darbą ir apie tai, jog nuolatos tenka atlaikyti kritiką ir puolimą, nes tikros informacijos apie vieną ar kitą atvejį pateikti negalima - darbuotojai yra saistomi labai griežtų konfidencialumo įsipareigojimų. Jei tarnybai tenka paimti vaiką iš šeimos, tėvai reaguoja audringai, kitataučiai daug ką supranta ir vertina klaidingai, papasakoja žiniasklaidai savo versijas, kurių VTAT darbuotojai komentuoti negali.

Prieš 60 metų mušdavo

Norvegija yra bene vienintelė šalis pasaulyje, kur vaikų teisės yra ginamos labai griežtai. Vaiko teisių apsaugos įstatymas šioje šalyje buvo priimtas prieš 60 metų (1953 m.), taigi jau auga trečia karta, kuomet vaikai nebeauklėjami nei fizinėmis bausmėmis, nei kritika ar psichiniu spaudimu.

Joks smurtas ar brutalumas šioje visuomenėje netoleruojami, nors iki šio įstatymo priėmimo vaikai buvo baudžiami, ir auklėjimas diržu buvo įprastas. Jau daugiau nei pusę šimtmečio Norvegijoje vyksta ir tiriamasis, ir švietimo, ir visuomenės požiūrio keitimo darbas, todėl eiliniam norvegui vaiko mušimas ir skriaudimas nebeįsivaizduojamas.

Per daugelį metų sukurta saugi visuomenė, kur žmonės turi aukštą savivertę, nežemina kitų ir patys nesileidžia žeminami.

Ši tarnyba visuomenės švietimo ir nesmurtines aplinkos formavimo darbe turi didelę reikšmę. Tarnybos padaliniai įsikūrę visoje Norvegijoje.

Jei VTAT gauna pranešimą apie nerimą keliantį atvejį, per vieną savaitę nusprendžiama, ar jis bus tiriamas toliau. Kiti pranešimai, nors ir netiriami, keliauja į archyvą. Praneša dažniausiai patys tėvai arba mokykla, policija, budintys VTAT specialistai.

80 proc. atvejų dirbama tik su tėvų sutikimu ir pačiai šeimai paprašius pagalbos. Jei nusprendžiama atvejį tirti, sudaromas 3 mėnesių, o kai kuriais atvejais 6 mėnesių darbo planas.

Nustatomas šeimos portretas

Tarnybos specialistai tuomet domisi šeimos narių išsilavinimu, finansine padėtimi, tėvų darbo/profesine aplinka, koks jų socialinis tinklas, psichinė ir fizinė sveikata, jų funkcionavimas savose aplinkose, jų supratimas apie savo vaiką/vaikus.

Surenkama informacija apie vaiko psichinę ir fizinę sveikatą, socialinius įgūdžius, elgesį, kaip vaikas funkcionuoja įvairiose aplinkose. Žiūrima, kaip jis bendrauja su tėvais, kokie jo santykiai su jais, kaip tėvai kontroliuoja, drausmina vaiką, nustato ribas.

Taip pat domimasi, ar nėra ypatingų sąlygų šeimoje, t.y. smurto, nusikalstamos aplinkos, svaigalų/kvaišalų vartojimo, seksualinės prievartos. Nustatoma, ar šeimai anksčiau buvo taikoma pagalba, kokie rezultatai. Tuomet vertinama rizika šeimoje ir padaromos išvados. Metodai, kuriuos taiko VTAT specialistai, yra pokalbiai su tėvais ir vaikais, informacijos surinkimas iš institucijų, kurios bendrauja su šeima, apsilankymai namuose ir stebėjimas.

Nuolat rašomos ataskaitos, po kurio laiko padaromi sprendimai: arba nutraukti tyrimą, arba toliau dirbti su šeima. Įprastos VTAT pagalbos ir tolimesnio darbo priemonės yra patarimai, pokalbiai, susirinkimai dalyvaujant specialistams, finansinė parama.

Išskirtiniais atvejais yra nusprendžiama vaiką perkelti iš šeimos į kitą aplinką – laikinąją globos šeimą. Tačiau jei situacija taisosi, vaikas gali būti grąžinamas į šeimą. Sprendimą priima ne VTAT, o apskrities komitetas. Jo sprendimai gali būti skundžiami į kitas teismo instancijas.

Ar vaikai meluoja

Dažnai užduodamas klausimas - ar reikia tikėti ir pasitikėti vaikais? Juk galvojama, kad vaikai turi lakią fantaziją, mėgsta meluoti. Kai kas priekaištauja, kad tarnyba šnekasi su vaikais ir tiki jais.

Norvegijoje vaikas yra atskiras teisinis subjektas, o ne šeimos nuosavybė, kaip tai yra kai kuriose kitose šalyse. Jungtinių Tautų konvencija sako, kad vaikas turi teisę pareikšti nuomonę jį liečiančiais klausimais. Taigi vaikas privalo būti išklausytas. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau į jo nuomonę atsižvelgiama. Pokalbiai su vaikais yra svarbi tarnybos darbo dalis.

Kartais atsitinka taip, kad vaiką būtina paimti iš šeimos skubiai. Toks sprendimas priimamas įvairiais atvejais, pvz., jei kas nors atsitinka tėvams, globėjams – jie suserga, patenka į ligoninę, kalėjimą. Kitas atvejis – jei iškyla pavojus, jog vaikas bus žalojamas fiziškai ar psichiškai ir kitais būdais neįmanoma šeimoje sumažinti rizikos.

Būtent apie šiuos atvejus skelbia žiniasklaida, aprašydami juos tik nuskriaustos šeimos akimis, nes VTAT informacijos teikti negali.

Ar tikrai vaiką pagrobė?

VTAT atstovės pabrėžė, kad reikėtų įsisąmoninti, jog ir tėvų, ir VTAT tikslas turėtų būti vienas – vaiko gerovė, visavertis harmoningas žmogus.

Seminaro metu dalyvius domino, kodėl vaikas brutaliai išplėšiamas iš šeimos – ar jam ne didesnis stresas, kai jį kažkur išveža nei likti šeimoje.

VTAT atstovės dar kartą pabrėžė, kad apie staigius paėmimus iš šeimos be jokio pagrindo negali būti kalbos. Dažnai tai yra tėvų papasakojimai ir nepatikrinta informacija. Kai vaikas paimamas iš šeimos, prieš tai dažniausiai yra dirbtas ilgas darbas, bendrauta su šeima ir siekta taisyti situaciją. Tik labai retais atvejais, kai vaikui kyla pavojus sveikatai ar net gyvybei, jį leidžiama paimti iš šeimos.

Buvo pateiktas pavyzdys – suskamba pavojaus signalas, nes gauta informacija, kad kažkur kilo gaisras. Visi gyventojai privalo palikti pastatą, kol situacija nebus patikrinta ir pavojaus grėsmė paneigta. Po pusvalandžio leidžiama grįžti į pastatą, nes pavojaus nebėra.

Taip gali atsitikti ir VTAT darbe – vaikas imamas iš šeimos, jei nustatoma, kad vaikui kilo pavojus. Tačiau visais atvejais jį siekiama grąžinti į šeimą, nes vyrauja nuomonė, kad vaikas privalo augti su savo tėvais. Pasitaiko, kad padėtis gali būti įvertinta neteisingai, tačiau tokie atvejai itin reti. Net kai VTAT darbuotojams atrodo, kad atvejis labai rimtas, leidimas skubiai paimti vaiką iš šeimos negaunamas be niekur nieko. Paėmus vaiką, reikia surasti vietą, kur jį apgyvendinti. Globėjų šeimų labai trūksta, vaiko perkėlimas seniūnijai kainuoja nemažus pinigus, todėl lėšos kartais imamos iš kitų paslaugų biudžetų – ligonių, darželių, mokyklų, senų žmonių slaugos.

VTAT be niekur nieko atiminėti vaikų neleistų aukštesnės tarnybos – turi būti ypatingai rimta priežastis.

Lietuvių šeimos statistikoje – paskutinės

Reikia paminėti, kad pasitaiko atvejų, kai yra chroniška vaiko nepriežiūra šeimoje – t.y. , maisto, drabužių, higienos stoka, nesuteikiamas lavinimas, į kurį vaikas turi teisę, t.y., jis neleidžiamas į mokyklą.

Labai žaloja vaiką ir jo ignoravimas, nebendravimas su juo ir jo psichinių poreikių nepaisymas. Įrodyta, kad tai žaloja vaiką dar labiau ir su didesnėmis pasekmėmis nei fizinis baudimas. Dabar itin dirbama šioje srityje, tiriamas vaiko vystymasis, jau nustatyta, kad kūdikiai privalo turėti bent vieną asmenį, kuriuo pasitikėtų, su kuriuo jaustųsi saugiai - tai lemia vaiko asmenybės raidą.

Gali būti, kad vaikas paimtas iš šeimos, veržiasi atgal. Vaiko įpročiu galbūt yra tapę ginti motiną nuo tėvo smurto arba prižiūrėti motiną ar tėvą, turinčius alkoholio ar kvaišalų problemų. Tačiau tokios funkcijos nėra vaiko atsakomybė, vaikai turi likti vaikais.

Jei tėvai neatlieka savo pareigų, jei nustatoma sistemiška priežiūros stoka, vaiko poreikių ignoravimas - sprendžiamas vaiko paėmimo iš šeimos klausimas.

Pagal statistiką lietuviai (iš kitų imigravusių į Norvegiją tautų) VTAT suvestinėse yra paskutinėje vietoje, t.y., iš lietuvių šeimų paimtų vaikų skaičius yra pats mažiausias.

Tik 25 lietuvių šeimų vaikų turėjo reikalą su VTAT, tai sudaro tik 1,3 proc. visų atvejų skaičiaus (2009 m. duomenys).

Lietuvos žiniasklaidoje yra nuskambėjusi ne viena istorija, kaip Norvegijoje iš lietuvių atiminėjami vaikai.

www.anglija.lt

Žmonių kalbos apie Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) savivaliavimą gerokai perdėtos, tvirtina Norvegijos vaikų teisių apsaugos darbuotojai.

Praėjusią savaitę Osle įvyko seminaras apie lietuviams labai rūpimus dalykus – Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbą. Lietuvoje sklinda panika – kalbama apie be pagrindo atiminėjamus vaikus iš emigrantų, tačiau šios kalbos prasilenkia su realybe, teigė VTAT darbuotojos. Seminaro metu buvo proga išklausyti kitos pusės informaciją ir sužinoti, kaipgi iš tikrųjų dirba VTAT.

Tarnybos atstovės pasakojo apie savo darbą ir apie tai, jog nuolatos tenka atlaikyti kritiką ir puolimą, nes tikros informacijos apie vieną ar kitą atvejį pateikti negalima - darbuotojai yra saistomi labai griežtų konfidencialumo įsipareigojimų. Jei tarnybai tenka paimti vaiką iš šeimos, tėvai reaguoja audringai, kitataučiai daug ką supranta ir vertina klaidingai, papasakoja žiniasklaidai savo versijas, kurių VTAT darbuotojai komentuoti negali.

Prieš 60 metų mušdavo

Norvegija yra bene vienintelė šalis pasaulyje, kur vaikų teisės yra ginamos labai griežtai. Vaiko teisių apsaugos įstatymas šioje šalyje buvo priimtas prieš 60 metų (1953 m.), taigi jau auga trečia karta, kuomet vaikai nebeauklėjami nei fizinėmis bausmėmis, nei kritika ar psichiniu spaudimu.

Joks smurtas ar brutalumas šioje visuomenėje netoleruojami, nors iki šio įstatymo priėmimo vaikai buvo baudžiami, ir auklėjimas diržu buvo įprastas. Jau daugiau nei pusę šimtmečio Norvegijoje vyksta ir tiriamasis, ir švietimo, ir visuomenės požiūrio keitimo darbas, todėl eiliniam norvegui vaiko mušimas ir skriaudimas nebeįsivaizduojamas.

Per daugelį metų sukurta saugi visuomenė, kur žmonės turi aukštą savivertę, nežemina kitų ir patys nesileidžia žeminami.

Ši tarnyba visuomenės švietimo ir nesmurtines aplinkos formavimo darbe turi didelę reikšmę. Tarnybos padaliniai įsikūrę visoje Norvegijoje.

Jei VTAT gauna pranešimą apie nerimą keliantį atvejį, per vieną savaitę nusprendžiama, ar jis bus tiriamas toliau. Kiti pranešimai, nors ir netiriami, keliauja į archyvą. Praneša dažniausiai patys tėvai arba mokykla, policija, budintys VTAT specialistai.

80 proc. atvejų dirbama tik su tėvų sutikimu ir pačiai šeimai paprašius pagalbos. Jei nusprendžiama atvejį tirti, sudaromas 3 mėnesių, o kai kuriais atvejais 6 mėnesių darbo planas.

Nustatomas šeimos portretas

Tarnybos specialistai tuomet domisi šeimos narių išsilavinimu, finansine padėtimi, tėvų darbo/profesine aplinka, koks jų socialinis tinklas, psichinė ir fizinė sveikata, jų funkcionavimas savose aplinkose, jų supratimas apie savo vaiką/vaikus.

Surenkama informacija apie vaiko psichinę ir fizinę sveikatą, socialinius įgūdžius, elgesį, kaip vaikas funkcionuoja įvairiose aplinkose. Žiūrima, kaip jis bendrauja su tėvais, kokie jo santykiai su jais, kaip tėvai kontroliuoja, drausmina vaiką, nustato ribas.

Taip pat domimasi, ar nėra ypatingų sąlygų šeimoje, t.y. smurto, nusikalstamos aplinkos, svaigalų/kvaišalų vartojimo, seksualinės prievartos. Nustatoma, ar šeimai anksčiau buvo taikoma pagalba, kokie rezultatai. Tuomet vertinama rizika šeimoje ir padaromos išvados. Metodai, kuriuos taiko VTAT specialistai, yra pokalbiai su tėvais ir vaikais, informacijos surinkimas iš institucijų, kurios bendrauja su šeima, apsilankymai namuose ir stebėjimas.

Nuolat rašomos ataskaitos, po kurio laiko padaromi sprendimai: arba nutraukti tyrimą, arba toliau dirbti su šeima. Įprastos VTAT pagalbos ir tolimesnio darbo priemonės yra patarimai, pokalbiai, susirinkimai dalyvaujant specialistams, finansinė parama.

Išskirtiniais atvejais yra nusprendžiama vaiką perkelti iš šeimos į kitą aplinką – laikinąją globos šeimą. Tačiau jei situacija taisosi, vaikas gali būti grąžinamas į šeimą. Sprendimą priima ne VTAT, o apskrities komitetas. Jo sprendimai gali būti skundžiami į kitas teismo instancijas.

Ar vaikai meluoja

Dažnai užduodamas klausimas - ar reikia tikėti ir pasitikėti vaikais? Juk galvojama, kad vaikai turi lakią fantaziją, mėgsta meluoti. Kai kas priekaištauja, kad tarnyba šnekasi su vaikais ir tiki jais.

Norvegijoje vaikas yra atskiras teisinis subjektas, o ne šeimos nuosavybė, kaip tai yra kai kuriose kitose šalyse. Jungtinių Tautų konvencija sako, kad vaikas turi teisę pareikšti nuomonę jį liečiančiais klausimais. Taigi vaikas privalo būti išklausytas. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau į jo nuomonę atsižvelgiama. Pokalbiai su vaikais yra svarbi tarnybos darbo dalis.

Kartais atsitinka taip, kad vaiką būtina paimti iš šeimos skubiai. Toks sprendimas priimamas įvairiais atvejais, pvz., jei kas nors atsitinka tėvams, globėjams – jie suserga, patenka į ligoninę, kalėjimą. Kitas atvejis – jei iškyla pavojus, jog vaikas bus žalojamas fiziškai ar psichiškai ir kitais būdais neįmanoma šeimoje sumažinti rizikos.

Būtent apie šiuos atvejus skelbia žiniasklaida, aprašydami juos tik nuskriaustos šeimos akimis, nes VTAT informacijos teikti negali.

Ar tikrai vaiką pagrobė?

VTAT atstovės pabrėžė, kad reikėtų įsisąmoninti, jog ir tėvų, ir VTAT tikslas turėtų būti vienas – vaiko gerovė, visavertis harmoningas žmogus.

Seminaro metu dalyvius domino, kodėl vaikas brutaliai išplėšiamas iš šeimos – ar jam ne didesnis stresas, kai jį kažkur išveža nei likti šeimoje.

VTAT atstovės dar kartą pabrėžė, kad apie staigius paėmimus iš šeimos be jokio pagrindo negali būti kalbos. Dažnai tai yra tėvų papasakojimai ir nepatikrinta informacija. Kai vaikas paimamas iš šeimos, prieš tai dažniausiai yra dirbtas ilgas darbas, bendrauta su šeima ir siekta taisyti situaciją. Tik labai retais atvejais, kai vaikui kyla pavojus sveikatai ar net gyvybei, jį leidžiama paimti iš šeimos.

Buvo pateiktas pavyzdys – suskamba pavojaus signalas, nes gauta informacija, kad kažkur kilo gaisras. Visi gyventojai privalo palikti pastatą, kol situacija nebus patikrinta ir pavojaus grėsmė paneigta. Po pusvalandžio leidžiama grįžti į pastatą, nes pavojaus nebėra.

Taip gali atsitikti ir VTAT darbe – vaikas imamas iš šeimos, jei nustatoma, kad vaikui kilo pavojus. Tačiau visais atvejais jį siekiama grąžinti į šeimą, nes vyrauja nuomonė, kad vaikas privalo augti su savo tėvais. Pasitaiko, kad padėtis gali būti įvertinta neteisingai, tačiau tokie atvejai itin reti. Net kai VTAT darbuotojams atrodo, kad atvejis labai rimtas, leidimas skubiai paimti vaiką iš šeimos negaunamas be niekur nieko. Paėmus vaiką, reikia surasti vietą, kur jį apgyvendinti. Globėjų šeimų labai trūksta, vaiko perkėlimas seniūnijai kainuoja nemažus pinigus, todėl lėšos kartais imamos iš kitų paslaugų biudžetų – ligonių, darželių, mokyklų, senų žmonių slaugos.

VTAT be niekur nieko atiminėti vaikų neleistų aukštesnės tarnybos – turi būti ypatingai rimta priežastis.

Lietuvių šeimos statistikoje – paskutinės

Reikia paminėti, kad pasitaiko atvejų, kai yra chroniška vaiko nepriežiūra šeimoje – t.y. , maisto, drabužių, higienos stoka, nesuteikiamas lavinimas, į kurį vaikas turi teisę, t.y., jis neleidžiamas į mokyklą.

Labai žaloja vaiką ir jo ignoravimas, nebendravimas su juo ir jo psichinių poreikių nepaisymas. Įrodyta, kad tai žaloja vaiką dar labiau ir su didesnėmis pasekmėmis nei fizinis baudimas. Dabar itin dirbama šioje srityje, tiriamas vaiko vystymasis, jau nustatyta, kad kūdikiai privalo turėti bent vieną asmenį, kuriuo pasitikėtų, su kuriuo jaustųsi saugiai - tai lemia vaiko asmenybės raidą.

Gali būti, kad vaikas paimtas iš šeimos, veržiasi atgal. Vaiko įpročiu galbūt yra tapę ginti motiną nuo tėvo smurto arba prižiūrėti motiną ar tėvą, turinčius alkoholio ar kvaišalų problemų. Tačiau tokios funkcijos nėra vaiko atsakomybė, vaikai turi likti vaikais.

Jei tėvai neatlieka savo pareigų, jei nustatoma sistemiška priežiūros stoka, vaiko poreikių ignoravimas - sprendžiamas vaiko paėmimo iš šeimos klausimas.

Pagal statistiką lietuviai (iš kitų imigravusių į Norvegiją tautų) VTAT suvestinėse yra paskutinėje vietoje, t.y., iš lietuvių šeimų paimtų vaikų skaičius yra pats mažiausias.

Tik 25 lietuvių šeimų vaikų turėjo reikalą su VTAT, tai sudaro tik 1,3 proc. visų atvejų skaičiaus (2009 m. duomenys).

Lietuvos žiniasklaidoje yra nuskambėjusi ne viena istorija, kaip Norvegijoje iš lietuvių atiminėjami vaikai.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: