Vienuolika metų JK pragyvenusi Lietuvos pilietė nuo vasario mėnesio uždaryta deportacijos centre. Moteris kovoja dėl teisės likti JK, šalyje, kurioje ji neteko vaikų bei savivaldybės skirto socialinio būsto.

Kas ir kodėl įvyko, aiškinosi anglija.lt

Irina Babina (47 m.) į JK atvažiavo 2006 m. vasarą. Su vyru, kuris buvo atvykęs keliais mėnesiais anksčiau, bei dviem sūnumis įsikūrė Leytone. Abu dirbo maisto fabrike, po kiek laiko gimė dar vienas vaikas. Viskas klostėsi lyg ir neblogai, kol vyras nepradėjo girtauti ir tapo agresyvus.

Irina ilgai kentė vyro pykčio protrūkius, kol 2012 m. žiemą jis išvarė moterį su vaikais į gatvę. Moteris kreipėsi į policiją.

„Ten man davė adresą Becktone, kur priima nuo smurto nukentėjusias moteris. Mane su vaikais apgyvendino bendrabutyje Plaistow'e, uždraudė bendrauti su vyru, turėjau slėpti gyvenamąją vietą. Vėliau buvau perkelta į laikiną būstą, o maždaug po metų savivaldybė man ir vaikams suteikė nuolatinę gyvenamąją vietą,“ – Anglija.lt portalui pasakoja moteris.

Per tą laiką įvyko keli teismo posėdžiai. Teismo sprendimu vyrui buvo uždrausta artintis prie Irinos metus laiko.

Tačiau jis nesilaikė teismo sprendimo ir savo žmoną persekiojo. Moteris iškvietė policiją ir vyrui buvo skirta viešųjų darbų.

2014 m. vyresnysis sūnus išėjo gyventi pas tėvą. Irina kreipėsi į advokatą norėdama susigrąžinti sūnų, tačiau šis pasakė, kad nuo tos dienos, kai vaikui sueina 12 m., jis pats gali rinktis su kuriuo iš tėvų jam gyventi.

Irina įsitikinusi, kad vyras dovanomis ir pažadais prisiviliojo vyresnį sūnų, kad galėtų pretenduoti į socialinį būstą.

„Atvykę gyventi į Londoną abu su vyru padavėm prašymą socialiniam būstui gauti. Laukėm 6 metus, bet likusi viena, be stogo virš galvos ir su vaikais, kreipiausi į savivaldybę, kad eilės numeris būtų perrašytas mano vardu. Apie tai sužinojęs vyras atėjo į namus ir mane sumušė. Esu nedidelio ūgio, o jis stambus, tai pakėlė mane virš galvos ir trenkė į grindis, paskui ėmė smaugti. Aš ištrūkau ir gindamasi ėmiau svaidyti lėkštes. Tada jis iškvietė policiją, bet policija išvežė jį patį,“ - pasakoja Irina.

Kitą dieną Irina buvo iškviesta į nuovadą, bet pareiškimo prieš vyrą nerašė.
Kaip priklauso pagal įstatymą, apie smurtą namuose buvo informuota socialinė tarnyba. Vaikai buvo paimti ir laikinai apgyvendinti pas globėjus.

Neteko ir būsto, ir vaikų

Irina ir jos vyras gyveno atskirai, tačiau tėvystės teisės iš jo nebuvo atimtos, tad į socialinių tarnybų rengiamus susitikimus, pasitarimus ar pasimatymą su vaikais buvo kviečiami abu.

Tuo metu sušlubavo Irinos sveikata – svaigo galva, buvo sunku vaikščioti, tad ji praleido keletą susitikimų su socialiniais darbuotojais.

“Visus dokumentus turiu, yra gydytojo išrašas iš ligoninės, kad mane buvo ištikęs mikroinsultas, tačiau vyras įtikino socialinę darbuotoją, kad aš girtauju, kad man vaikai nerūpi. Be to, dėl širdies negalavimų vartojau “karvalolį”, čia tokių vaistų niekas nepripažįsta, o jie turi tokį specifinį kvapą, tai nuėjus į susitikimus su socialine darbuotoja, manęs klausdavo – kuo čia nuo tavęs taip dvelkia?”- pasakoja Irina.

Irinai susitikimai su socialiniais darbuotojais psichologiškai buvo labai sunkūs, tad kartą neištvėrusi pavadino juos gestapu.

“Jiems labai nepatiko, pagrasino, kad atims motinystės teises. Dėl vaikų žadėjo pagalvoti, ką su jais darys, bet netrukus sužinojau, kad vaikų globą planuojama perduoti vyrui.“

Moteris pasakoja, kad po kiek laiko ji buvo priversta pasirašyti raštą, kurio nesuprato, nes raštas buvo parašytas anglų kalba, o profesionalus vertėjas susitikime nedalyvavo.

Tik daug vėliau Irina pradėjo suprasti, jog tuo raštu ji atsisakė ir vaikų globos, ir socialinio būsto ir viską perdavė vyrui.

Po to ji buvo įkalbėta pusmečiui važiuoti į Lietuvą tikinant, kad po to galės grįžti ir toliau gyventi su vyru tame pačiame bute. Juolab, kad oficialiai jie nebuvo išsiskyrę.
Iš Lietuvos ji grįžo pripirkusi vaikams dovanų. Mikroautobusas atvažiavo anksti ryte, kai visi dar miegojo. Ji turėjo raktą, atsirakino butą ir atsigulė pasnausti, kol šeima atsikels.

„Po kiek laiko vyras mane pažadino ir klausia – ko čia atvažiavai, nieko čia tavo nėra. Padavė man laišką iš savivaldybės, kuriame parašyta, kad atvykčiau pas juos. Nieko nelaukusi nuvykau į savivaldybę, parodžiau laišką ir klausiu, kokia problema. Manęs klausia – ar gyvenate tame bute? Sako, atėjo jūsų vyras ir sūnus ir pranešė, kad jūs tuo adresu nebegyvenate.“

Tada Irina pasiteiravo – kieno vardu nuomos sutartis. Sužinojusi, kad sutartis perrašyta vyro vardu ir supratusi, kad buvo apgauta, ji pradėjo raudoti. Savivaldybės darbuotoja ją nuramino, sakė, kad eitų namo ir jie atsiųs laišką, patvirtinantį, kad ji ten gyvena.

Tačiau į namus Irina neįėjo – grįžusi rado pakeistą spyną. Moteris iškvietė policiją.
„Policininkai pasikalbėjo su manim, paskui su vyru atskirai, sugrįžę sako – ten gyvena jūsų vyras su vaikais ir jūs negalite ten grįžti. Pasisiūlė pavėžėti pas draugus, ir tiek.“

Visi Irinos daiktai ir dokumentai, įskaitant pasą, liko bute.

Tai, kad yra neteisėtai išmesta iš namų, kėlė įsiūtį. Kartų praeidama koridoriumi ji spyrė koja į buto duris. Kitą kartą sutikusi vyrą pagriebė jį už peties, klausdama, "ką tu darai".

Vyras kreipėsi į policiją ir Irina dviem paroms buvo uždaryta į areštinę. Vėliau teismo sprendimu jai buvo uždrausta vienerius metus kontaktuoti su vyru.

„Man buvo labai skaudu ir vieną vakarą stovėjau gatvėje ir žiūrėjau į buto langus. Vyras pamatė, išėjo į gatvę ir sako, einam pasikalbėti. Nusivedė mane nuošaliau ir sumušė.“

Irina nesikreipė į policiją, bijojo būti apkaltinta, jog kontaktavo su vyru.
Netekusi namų kurį laiką ji glaudėsi pas pažįstamą, tačiau ši gyveno socialiniame būste ir po kiek laiko paprašė Irinos išsikraustyti, nes pati nenorėjo turėti problemų su savivaldybe.

Taip Irina atsidūrė gatvėje. Vieną naktį policininkai rado ją miegančią Stratfordo prekybos centre ir nuvežė į deportacijos centrą.

Ten Irina jau praleido keturis mėnesius. Gegužės pabaigoje jai buvo nupirktas bilietas, bet ji atsisakė išvykti. Dabar yra įtraukta į išsiunčiamų per prievartą sąrašą.

Ginti Iriną ėmėsi Latvijos pilietė

Laila Brice, pati turėjusi daug rūpesčių dėl dukros, kurią savo globon perėmė Vaikų apsaugos tarnyba (apie tai Anglija.lt jau rašė: http://goo.gl/y3ANBm), buvo sukrėsta Irinos likimo ir ėmė ieškoti jai pagalbos.
Įstatymus ir Žmogaus teisių konvenciją išsamiai išstudijavusi latvė įžvelgia daug pažeidimų Irinos atžvilgiu.

Nors imigracijos specialistai nustatė, kad Irina neturi jokio pagrindo likti JK, Laila mano, kad ji kaip ES pilietė negali būti prievarta deportuojama, nes nėra nusikaltėlė – atvirkščiai, ji yra smurto auka, iš kurios per apgaulę buvo atimtas būstas ir teisė rūpintis vaikais.

„Gal ji ir padarė gyvenime klaidų, tačiau tikrai nenusipelnė, kad su ja būtų taip žiauriai pasielgta,“ – sako Laila.

Moteris laišku kreipėsi į JK ir Lietuvos institucijas bei politikus, prašydama padėti beviltiškoje situacijoje atsidūrusiai moteriai.

Lietuvos ambasados konsulinio skyriaus darbuotojai susisiekė su Irina ir patikino ją, kad gali padėti gauti naują asmens dokumentą vietoje prarasto ir suteikė jai visą informaciją apie naujo asmens tapatybės dokumento išdavimo per Lietuvos Respublikos ambasadą galimybę ir tvarką.

Tačiau daugiau padėti jie neturi galimybių.

„Vadovaujantis Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 10 straipsnio 4 dalies nuostatomis Lietuvos Respublikos ambasados konsuliniai pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatyta tvarka ir negali veikti kaip asmens, kuris kreipiasi konsulinės pagalbos, gynėjai ar teisiniai atstovai.

Jūsų paminėtoje Irinos Babinos administracinio pašalinimo iš Jungtinės Karalystės byloje, visą reikalingą teisinę pagalbą gali suteikti tik minėtai pilietei paskirtas advokatas. Tiesa, pokalbio su ambasados konsuliniu pareigūnu metu, I. Babina minėjo, kad nėra visiškai patenkinta paskirto advokato darbu, todėl jai buvo suteikta informacija apie galimybę advokatą pasikeisti,“ – teigiama tinklapiui Anglija.lt atsiųstame LR ambasados Londone atsakyme.

Tačiau būnant deportacijos centre Irinos galimybės kovoti dėl savo teisių labai menkos.

Lailai Brice pavyko rasti dvi moteris, sutikusias suteikti Irinai adresą ir už ją laiduoti – tik tokiomis sąlygomis ji gali būti laikinai išleista iš deportacijos centro.

Tačiau tam reikia teismo sprendimo, o tai reiškia, kad reikia samdyti imigracijos advokatą, kurio paslaugos kainuoja per 3 tūkst. svarų. Laila renka pinigus ir bendrauja su teisininkais, siekdama, kad teisinis procesas būtų pradėtas kuo greičiau, kol Irina nėra priverstinai išsiųsta iš JK.

Anglija.lt ketina stebėti procesą ir informuoti apie jo eigą skaitytojus.

Zita Čepaitė, Anglija.lt