Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Jūsų dėmesiui - naujas Anglija.lt skaitytojo Kęstučio apsakymas (Anglija.lt jau publikavo kelis jo kūrinius). O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt
*Kalba netaisyta

Vaikystės kampas

-Na kur ta slaugė,- riktelėjo piktai jauna moteris ir žvilgtelėjo per langą,- amžinai vėluojasi, pinigus tai iki cento suskaičiuoja, o ateiti anksčiau penkiomis minutėmis neišgali,- murmėjo vaikščiodama pirmyn atgal ir vis žvilgtelėdama į senelį, snaudžiantį vežimėlyje prie stalo,- gal pabūsi vienas, aš į darbą vėluoju. Ji ateis truputį vėliau, bet ateis. Pabūsi?

Senukas kilstelėjo galvą.
-Pabūsiu,- tyliai sušnibždėjo.

-Tai gerai, aš lekiu,- riktelėjo ir tuo pačiu metu suskambo durų skambutis,- na pagaliau,- tarė su palengvėjimu ir nubėgo prie durų,- amžinai vėluojatės,- piktai tarė apkūniai vidutinio amžiaus slaugei.

-Autobusas vėlavo, aš nekalta,- atkirto nepatenkinta ir įžengė į butą.

-Pamaitink senelį,- riktelėjo šeimininkė lėkdama pro duris.

-Nepergyvenk, už tai gaunu atlyginimą,- burbtelėjo ir užtrenkė duris. Neskubėdama numetė apsiaustą, atsidarė šaldytuvą. Nieko nelaukus pasidarė sumuštinį, kavos ir užkaitė vandenį,- vėl bus manų košė, nes nieko kitko nepaliko,- riktelėjo ir atsikando sumuštinį,- ar girdi, senoli,- paklausė įėjus į kambarį.

-Girdžiu,- tyliai atsakė senukas ir, liūdnai žvilgtelėjęs į slaugę, paglostė kelis plaukų kuokštelius likusius tik pačiame priekyje lyg vaikiškus kirpčiukus.

Slaugytoja, kažką niūniuodama, kuitėsi virtuvėje. Maišė košę, kramsnojo sumuštinį ir gurkšnojo kavą.

-Viskas, išvirė. Karštą valgysi ar truputį atvėsinti?

Senukas lėtai papurtė galvą, bet nieko neatsakė.

Slaugė pristūmė vežimėlį prie stalo, pastatė dubenėlį su koše po nosim ir įbruko į sveiką ranką šaukštą.

-Pasipūsi jei per karšta,- tarė ir atsisėdus priešais atsivertė žurnalą. Vartydama jį, mažais kasneliais, net pasičiapsėdama kramsnojo sumuštinį užsigerdama kava. Pakėlė akis. Senelis, pakreipęs galvą, abejingai žiūrėjo į lėkštę ir maišė košę,- valgyk, jau ataušo.

Senolis papurtė galvą.

-Kas per ožiai pas tave kiekvieną kartą. Nevalgai, o po to skundies dukrai, kad alkanas. Juk padėta, kabink,- riktelėjo piktai.

Senukas net nesujudėjo.

-Negi aš dabar turėsiu tave maitinti kaip mažą vaiką. Aš nežinau, su senu daugiau vargo nei su mažu vaiku,- riktelėjo piktu balsu ir persisvėrus per stalą paėmė iš jo rankos šaukštą. Kyštelėjo pirštą į košę,- jau ne karšta,- sumurmėjo, nulaižė pirštą ir pakabinusi pilną šaukštą košės, prikišo prie burnos.

Senukas kietai sučiaupė lūpas ir nusuko galvą.

-Na, kas per ožiai. Kas kartą tas pats per tą patį. Vaipaisi, spjaudaisi kaip mažas vaikas,- bambėjo piktai bandydama įkišti košę į burną,- užknisai jau, nenori- nereikia. Paimsiu ir pastatysiu į kampą kaip darželyje. Išalksi, pats pasiprašysi,- tarė griežtu tonu, įmetė šaukštą atgal į lėkštę ir nustūmė senelį į kampą,- sėdėk ir žiūrėk į tą dryžuotą kampą,- piktai sumurmėjo ir, pažiūrėjusi į sieną, pridūrė,- miesčionys, o jokio skonio. Išklijavo sienas dryžuotais kaip kalinių pižama tapetais. Kai išalksi, pašvilpk, paduosiu manų košę,- sukikeno ir atsisėdo prie stalo.

Senukas įsmeigė akis į dryžuotą kampą.

-Aš noriu valgyti,- sušnibždėjo jis.

-Manų košę kabinsi?- paklausė slaugė.

Senukas papurtė galvą.

-Tavo problema,- burbtelėjo.

Senolis pasuko galvą. Žvilgtelėjo į lėkštę su manų koše, kitoje stalo pusėje sėdinčią slaugę, kuri ramiai kramsnojo sumuštinį ir vartė žurnalą.

-Aš noriu valgyti,- tyliai prabilo senukas, perbraukė ranka per plaukų kuokštelį ir nusisuko į kampą,- man toks jausmas, kad aš paskutinį kartą valgiau vaikų darželyje. Manų košę. Kišu ją į burną, kramtau, o ten didelis šlykštus gumulas. Aš išspjoviau tą baisybę. Priešais sėdėjo auklėtoja ir maitino savo lepūnėlį. Gumulas pataikė jai į smakrą ir įkrito į užantį. Reakcija buvo žaibiška. Pilnu šaukštu košės skirtu lepūnėliui trenkė man per kirpčiukus ir net nenupraususi pastatė į kampą. Geri vaikai pavalgę išėjo į kiemą, o mane paliko stovėti kampe.

Aš pabėgau. Neatsiklausęs auklėtojos išlindau per skylę tvoroje ir išėjau pas mamą į darbą. Mamytė dirbo kitame miesto gale ir manęs laukė ilgas kelias, bet aš buvau vietinis, didelis ir drąsus berniukas. Ir gudrus. Nėjau centrine gatve, o per „beždžionių“ tiltą miesto pakraščiu. Tada miesto pakraštyje buvo daug įvairių pelkių, bet tokių, kuriose gyveno buožgalviai ir mažos žuvytės- nedaug. Aš žinojau vieną tokią, todėl užsukau pas savo draugus. Turėjau naujus batukus ir mamytė buvo prašiusi juos pasaugoti. Saugojau. Nusimoviau ir į pelkės buožgalviukų ir žuvyčių darželį įbridau vienomis kojinytėmis, kad kojos nepersipjauti. Prieš tai vasarą basas bėgau per pelkę ir persipjoviau. Tėvelis, kaip tikras daktaras, supylė ant žaizdos pusę buteliuko jodo. Labai verkiau, bet iškentėjau. Drąsiai braidydamas ir ganydamas savo auklėtinius nepastebėjau, kad sušlapo mano kelnės, marškinukai, o saulutė pakrypo vakarop. Kad nedaryti mamai gėdos, negalėjau toks rodytis jos darbe. Tetos juoksis, kad prisisisiojęs atėjau, nes nežinojo, kad aš jau didelis ir sisiuką darau atsistojęs, kaip tėtis ir brolis. Pasitempiau brolio kelnes, kurios vyriškai užtempus siekdavo krūtinę, o neužtempus šluodavo gatvę, užšokau ant akmens ir išskėtęs rankas į šonus atsisukau į saulę, kaip kaimynė Valia saulėtą dieną skvere. Vakarop krypstanti saulė menkai tedžiovino, tad nelaukęs kol visai sutems, pasikišęs po pažastimi naujus batukus, nepasiekęs mamos darbo, pasukau link namų.

Ėjau pakampiais ir namus pasiekiau dar su šviesa. Mamytės neradau. Ji lakstė po miestą manęs ieškodama. Kažkur prasilenkėme. Ko norėti iš mamų, jos visos tokios. Kelia paniką anksčiau laiko. Tėvelis juk vyras ir puikiai žinojo, kad tikri vyrai visada patys randa kelia namo, todėl laukė manęs namie su vyrišku diržu rankoje. Davė vyrišką porciją beržinės košės ir pastatė į kampą laukti mamos,- senelis akies kampučiu žvilgtelėjo į slaugę, kuris išsižiojusi žiūrėjo į jį vienoje rankoje laikydama atkąstą sumuštinį, kitoje pusiau atverstą žurnalą,- man toks jausmas, kad aš šlapias, murzinas, pavargęs, alkanas, pilnais kirpčiukais manų košės, skaudančiu užpakaliu tebestoviu tame kampe ir laukiu kada pareis mama, o tu esi darželio auklėtoja, atėjusi patikrinti ar aš teisingai stoviu ir ar neturiu kišenėje pasislėpęs duonos kriaukšlelės, nes ant stalo stovi atšalusi manų košė,- senukas vėl žvilgtelėjo į sustingusią slaugę.

-Na gerai, jau gerai, jei nori, galiu kiaušinienės iškepti. Yra čia ko dejuoti dėl kažkokio gumulo košėje,- sumurmėjo piktai moteris, susikišo sumuštinį į burną ir kažką piktai murmėdama nuėjo į virtuvę.

Kęstutis Grubliauskas