Vėl žlunga Belgijos vyriausybė - Anglija.lt
 

Vėl žlunga Belgijos vyriausybė 

Belgijos premjeras Yves'as Leterme'as, kuris šiame poste dirba vos keturis mėnesius, vidurnaktį pasiūlė karaliui Albertui II savo vyriausybės atsistatydinimą, nes ji nesugebėjo susitelkti dėl konstitucinių reformų, kurių tikslas - suteikti didesnę savivaldą Belgijos olandiškai ir prancūziškai kalbančioms bendruomenėms.

Vicepremjeras Didier Reyndersas išreiškė "apgailestavimą, (kad atsistatydinimas) kelia pavojų ekonominei politikai", įskaitant žingsnius nuosaikiam biudžeto pertekliui ateinančiais metais generuoti, kad būtų kompensuoti didesni socialiniai ir kitokie kaštai, susiję su populiacijos senėjimu.

Karalius Albertas II kol kas nepriėmė penkių partijų koalicijos atsistatydinimo ir po susitikimo su Y.Leterme'u sakė, kad atsakys vėliau.

"Karalius Belvederio rūmuose susitiko su premjeru Yves'u Leterme'u. Premjeras karaliui įteikė jo vyriausybės atsistatydinimo raštą. Karalius svarsto savo sprendimą", - sakoma trumpame rūmų pareiškime.

Iki antradienio ryto karališkųjų rūmų atsako dar nebuvo.

Paprastai Belgijos monarchas prašo pasitraukiančios vyriausybės likti ir laikinai eiti pareigas, kol politiniai lyderiai galės išspręsti krizę, kol bus galima suformuoti naują vyriausybę arba kol bus surengti nauji rinkimai.

Y.Leterme'o vyriausybė - netvirtas krikščionių demokratų, socialistų, liberalų ir abiejų Belgijos lingvistinių bendruomenių nacionalistų aljansas - darbą pradėjo kovo 20 dieną, po daugiau kaip pusmetį trukusios politinės aklavietės.

Y.Leterme'as, kuris yra kilęs iš mišrios valonų ir flamandų šeimos, siekė mažinti įtampą tarp lingvistinių bendruomenių, kuri šioje šalyje, kur gyvena 6,5 mln. olandiškai kalbančių ir 4 mln. prancūziškai kalbančių žmonių, tvyrojo nuo 2007 metų birželį įvykusių rinkimų.

Premjeras buvo nustatęs antradienio terminą.

Derybos dėl minėtos reformos buvo įstrigusios ne vieną mėnesį. Flamandų partijos nori, kad klestinti olandiškai kalbanti Belgijos šiaurė būtų autonomiškesnė - kad federalinė valdžia regionui perduotų įgaliojimus dėl mokesčių ir kai kurių socialinės apsaugos priemonių. Jos taip pat nori daugiau savivaldos transporto, sveikatos apsaugos, darbo rinkos ir teisingumo srityse.

Prancūziškai kalbantiems gyventojams atstovaujančios partijos sako, kad nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio buvo perduota pakankamai galių ir kaltina olandiškai kalbančius belgus bandymu atskirti Valoniją, kur ekonominis atsilikimas pasireiškia 15 proc. nedarbu - trigubai didesniu nei Flandrijoje.

Frankofonas liberalas D.Reyndersas apkaltino olandiškai kalbančius belgus žlugdant pasiūlymą dėl tolesnių derybų.

Belgijos politiką ginčai lingvistiniu pagrindu temdo seniai. Tačiau šis naujausias ginčas nustatė bjaurų debatų toną ir išprovokavo olandiškojoje Belgijos dalyje raginimus suskaldyti šalį, kuri nepriklausomybę nuo Nyderlandų gavo 1830 metais.

Šį kartą reikalą labai komplikuoja 2003 metais paskelbtas teismo sprendimas, kuriuo buvo anuliuotos Briuselio ir maždaug 20-ies aplinkinių flamandų miestų rinkimų apygardos, kuri oficialiai yra dvikalbė, bet daugiausia frankofoniška, sienos.

Prancūziškai kalbantys belgai nepritaria šios apygardos performavimui, jei Briuselis nepriims kai kurių flamandiškų priemiesčių. Olandiškai kalbančiai bendruomenei atstovaujantys politikai tyčiojasi iš idėjos nustatyti 20 km ilgio "frankofonišką koridorių", jungiantį Valoniją su Briuseliu, kuris dabar yra anklavas olandiškojoje Belgijos dalyje.

Pagrindinių politinių srovių flamandų politikai sako, kad yra galimybių didinti regioninę autonomiją nesuskaldant Belgijos, bet apklausos rodo, kad jie pralaimi griežtesnės linijos besilaikančioms flamandų partijoms, kurios atvirai ragina padalyti Belgiją.

Neseniai atlikta apklausa parodė, kad 49,7 proc. flamandų pritaria Belgijos padalijimui lingvistiniu pagrindu į dvi dalis.

Tačiau prancūziškai kalbantys belgai atmeta bet kokius bandymus suskaldyti "nacionalinį solidarumą", pavyzdžiui, padalijant socialinės apsaugos sistemą į du regioninius padalinius.

Belgijos premjeras Yves'as Leterme'as, kuris šiame poste dirba vos keturis mėnesius, vidurnaktį pasiūlė karaliui Albertui II savo vyriausybės atsistatydinimą, nes ji nesugebėjo susitelkti dėl konstitucinių reformų, kurių tikslas - suteikti didesnę savivaldą Belgijos olandiškai ir prancūziškai kalbančioms bendruomenėms.

Vicepremjeras Didier Reyndersas išreiškė "apgailestavimą, (kad atsistatydinimas) kelia pavojų ekonominei politikai", įskaitant žingsnius nuosaikiam biudžeto pertekliui ateinančiais metais generuoti, kad būtų kompensuoti didesni socialiniai ir kitokie kaštai, susiję su populiacijos senėjimu.

Karalius Albertas II kol kas nepriėmė penkių partijų koalicijos atsistatydinimo ir po susitikimo su Y.Leterme'u sakė, kad atsakys vėliau.

"Karalius Belvederio rūmuose susitiko su premjeru Yves'u Leterme'u. Premjeras karaliui įteikė jo vyriausybės atsistatydinimo raštą. Karalius svarsto savo sprendimą", - sakoma trumpame rūmų pareiškime.

Iki antradienio ryto karališkųjų rūmų atsako dar nebuvo.

Paprastai Belgijos monarchas prašo pasitraukiančios vyriausybės likti ir laikinai eiti pareigas, kol politiniai lyderiai galės išspręsti krizę, kol bus galima suformuoti naują vyriausybę arba kol bus surengti nauji rinkimai.

Y.Leterme'o vyriausybė - netvirtas krikščionių demokratų, socialistų, liberalų ir abiejų Belgijos lingvistinių bendruomenių nacionalistų aljansas - darbą pradėjo kovo 20 dieną, po daugiau kaip pusmetį trukusios politinės aklavietės.

Y.Leterme'as, kuris yra kilęs iš mišrios valonų ir flamandų šeimos, siekė mažinti įtampą tarp lingvistinių bendruomenių, kuri šioje šalyje, kur gyvena 6,5 mln. olandiškai kalbančių ir 4 mln. prancūziškai kalbančių žmonių, tvyrojo nuo 2007 metų birželį įvykusių rinkimų.

Premjeras buvo nustatęs antradienio terminą.

Derybos dėl minėtos reformos buvo įstrigusios ne vieną mėnesį. Flamandų partijos nori, kad klestinti olandiškai kalbanti Belgijos šiaurė būtų autonomiškesnė - kad federalinė valdžia regionui perduotų įgaliojimus dėl mokesčių ir kai kurių socialinės apsaugos priemonių. Jos taip pat nori daugiau savivaldos transporto, sveikatos apsaugos, darbo rinkos ir teisingumo srityse.

Prancūziškai kalbantiems gyventojams atstovaujančios partijos sako, kad nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio buvo perduota pakankamai galių ir kaltina olandiškai kalbančius belgus bandymu atskirti Valoniją, kur ekonominis atsilikimas pasireiškia 15 proc. nedarbu - trigubai didesniu nei Flandrijoje.

Frankofonas liberalas D.Reyndersas apkaltino olandiškai kalbančius belgus žlugdant pasiūlymą dėl tolesnių derybų.

Belgijos politiką ginčai lingvistiniu pagrindu temdo seniai. Tačiau šis naujausias ginčas nustatė bjaurų debatų toną ir išprovokavo olandiškojoje Belgijos dalyje raginimus suskaldyti šalį, kuri nepriklausomybę nuo Nyderlandų gavo 1830 metais.

Šį kartą reikalą labai komplikuoja 2003 metais paskelbtas teismo sprendimas, kuriuo buvo anuliuotos Briuselio ir maždaug 20-ies aplinkinių flamandų miestų rinkimų apygardos, kuri oficialiai yra dvikalbė, bet daugiausia frankofoniška, sienos.

Prancūziškai kalbantys belgai nepritaria šios apygardos performavimui, jei Briuselis nepriims kai kurių flamandiškų priemiesčių. Olandiškai kalbančiai bendruomenei atstovaujantys politikai tyčiojasi iš idėjos nustatyti 20 km ilgio "frankofonišką koridorių", jungiantį Valoniją su Briuseliu, kuris dabar yra anklavas olandiškojoje Belgijos dalyje.

Pagrindinių politinių srovių flamandų politikai sako, kad yra galimybių didinti regioninę autonomiją nesuskaldant Belgijos, bet apklausos rodo, kad jie pralaimi griežtesnės linijos besilaikančioms flamandų partijoms, kurios atvirai ragina padalyti Belgiją.

Neseniai atlikta apklausa parodė, kad 49,7 proc. flamandų pritaria Belgijos padalijimui lingvistiniu pagrindu į dvi dalis.

Tačiau prancūziškai kalbantys belgai atmeta bet kokius bandymus suskaldyti "nacionalinį solidarumą", pavyzdžiui, padalijant socialinės apsaugos sistemą į du regioninius padalinius.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: