Artėjančios Velykos budina ne tik gamtą, bet ir žmones. Didžiosios savaitės kulminacija visame pasaulyje į gatves išginė tūkstančius tikinčiųjų; religinės procesijos, vaidinimai, šokiai ar net simboliniai nukryžiavimai – Velykų laukimo tradicija.

Religijos tyrinėtoja Aušra Požėraitė sako, kad krikščioniškosios velykinės tradicijos yra sumišusios su pagoniškomis pavasario švenčių tradicijomis, todėl kiekvienoje šalyje jos truputį skiriasi, bet visur tai – religijos ir pavasario triumfo šventė.

Tūkstantmečių švenčių patirtis

Dėmesį prikaustančios religinės procesijos, Didžiosios savaitės eitynės, saviplaka ar savanoriški nukryžiavimai, pasak religijos specialistės, – religinės propagandos dalis. „Religijos viešinimas – gaji viduramžių tradicija, iki šių dienų išlikusi ispaniškai kalbančiose šalyse“, – sakė A. Požėraitė.

„Velykinės procesijos turi senas ir gražias tradicijas, siekiančias dar Romos laikus. Tada tai buvo triumfo eitynės, kurios įsigalėjus krikščionybei virto religinėmis-politinėmis procesijomis. Tokios eitynės buvo savotiška tikėjimo propaganda, kurią demonstruoti viduramžiais buvo būtina“, – aiškino religijos tyrinėtoja.

Velykinės procesijos – spalvingos margos eitynės, nešant statulas, gėles ir žvakes, yra Kristaus prisikėlimo pergalės demonstravimas. Įvairūs kostiumai, kuriais pasipuošę žingsniuoja žmonės, – skirtingų religinių tradicijų palikimas.

„Kai kurie dabar dėvimi kostiumai, buvusių vienuolių ordinų abitai, tradiciniai tos vietos, kurioje vyksta procesija, drabužiai. Viduramžiais tokiose eitynėse dalyvavo įvairių socialinių sluoksnių žmonės, turėję savo vietą procesijoje. Dabar tai – graži tradicija, pritraukianti nemažai smalsuolių. Velykinės procesijos Didžiąją savaitę gausiausios Ispanijoje, būtent čia išliko seniausios tradicijos“, – pasakojo A. Požėraitė.

Ispanai – religinga ir konservatyvi šalis, kai kurios tradicijos išliko tokios pat kaip ir viduramžiais.

Anot jos, filipiniečių krikščionių kasmečiai spektakliai, kai viešai nukryžiuojama, truputį stebina. „Krikščionybė toje pasaulio dalyje dar neturi senų tradicijų, jos religinės apeigos, Velykų šventimas – savotiškas, labai ekspresyvus ir gyvas, artimas Lotynų Amerikos krikščioniškajai tradicijai“, – aiškino mokslininkė. Daug ką lemia ir nacionalinis charakteris, tradicijos, gyvavusios regione iki krikščionybės.

„Lotynų Amerikoje procesijų, kitų švenčių tradicijos labai gražios. Žmonės ten šoka, dainuoja, spalvotai rengiasi – tai ispaniškų ir vietos tradicijų mišinys, kuris džiugina akį“, – sakė A. Požėraitė.

Lietuvoje velykinės procesijos – jau nykstanti tradicija, taip mano religijos tyrinėtoja.

„Geriausiu atveju apeinama kelis kartus aplink bažnyčią, bet didesnių procesijų jau nebėra“, – apgailestavo mokslininkė. Velykų tradicijos Lietuvoje beveik tokios pat kaip ir likusiame pasaulyje: dažomi kiaušiniai, einama į bažnyčią. Gaila, bet Velyknakčio mišių tradicija sovietmečiu nunyko, nors kai kurios bažnyčios vėl bando ją atgaivinti.

Šventės iš praeities

Religijotyrininkas Dainius Razauskas sako, kad krikščioniškų tradicijų išvis nėra.

„Kirkščionių religija tarsi sniego kamuolys riedėjo per visą Europą ir susirankiojo įvairių švenčių tradicijas. Velykos taip pat ne išimtis – tai pavasario, atgimimo šventė, kurią švęsdavo eitynėmis, šokiais, spalvingais vaidinimais“, – aiškino mokslininkas.

Anot jo, tik Velykų laikas yra skaičiuojamas pagal žydų kalendorių, Mėnulio laiką, visa kita – įvairių tautų tradicijų mišinys. „Yra daug visiems bendrų pavasario simbolių – kiaušiniai, verbos“, – sakė D. Razauskas.

Unikalios tradicijos pamažu nyksta

Kultūros tyrinėtoja Nijolė Marcinkevičienė pasakojo, kad bažnytinių procesijų tradicija gaji ir Lietuvoje, tik mes – santūresni nei pietiečiai, kurie švenčia visą Didžiąją savaitę.

„Graži tradicija yra saulei tekant tris kartus apeiti bažnyčią. Kiekvieno, net mažo kaimelio bažnyčioje tai daroma iškilmingai su visomis bažnytinėmis ir kaimelio vėliavomis, monstrancijomis ir žalumynais“, – sakė N. Marcinkevičienė, patikinusi, kad tokias procesijas dažnai lydi baltai apsirengusios mergaitės, iškilmingai pasipuošę kunigai ir parapijiečiai.

„Tokios eitynės – iškilmingiausia bažnytinės šventės dalis, tikima, kad per Velykas tris kartus apėjus bažnyčią bus atleistos visos nuodėmės“, – aiškino moteris.

Ispanijoje ir Italijoje šios eitynės labai populiarios esą todėl, kad pietiečiai tiesiog mėgsta švęsti. „Jie nėra pamaldesni, tiesiog mėgsta per iškilmingas eitynes, šventes ir kitas progas gražiai pasipuošti, žygiuoti miestelio gatvėmis, pagerbti savo miestelio šventuosius“, – sakė kultūros tyrinėtoja.

Ji pasakojo, kad Lietuvoje vis dar galima atrasti gražių, niekur kitur nesutinkamų velykinių tradicijų.

„Velykžydžiai, kai bažnyčioje siautėja persirengėliai ir bando pavogti kryžių, o jį saugo sargybiniai, anksčiau buvo graži daugelio kaimų tradicija. Gaila, bet ji jau nyksta, kaip ir laliavimas, kai vyrai vaikšto po namus, dainuoja ir prašo dovanų. Kai kuriuose kaimuose vis dar vaikštoma pas kaimynus su armonika ir vandens dubeniu, miegantys šlakstomi vandeniu, linksmina, vėliau prašoma dovanų“, – pasakojo N. Marcinkevičienė.