Kaunietė Audronė Strašauskienė sulaukusi 45-erių pajuto, kad ją slegia monotonija ir todėl ji nusprendė emigruoti į Angliją. Tačiau ten išskėstomis rankomis lietuvės niekas nelaukė. Jai kurį laiką teko dirbti net šiukšlių rūšiuotoja. Tačiau šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis: moteris ištekėjo už juodaodžio ir pinigus kraunasi mokydama rytų europiečius vairuoti.

Išvažiavo neapsikentusi monotonijos

Emigruoti nusprendusi lietuvė išvykti nutarė ne į gyvybe kunkuliuojantį Londoną, bet į kur kas mažesnį Didžiosios Britanijos miestelį Norvičą. Į jį kasdien atsikelia vis nauji atvykėliai, svajojantys surasti šviesesnį gyvenimą.

Sulaukusi 45-erių Audronė taip pat atrado šį miestą. Gimtinėje jai nebuvo blogai, tačiau ėmė slėgti rutina. „Tai didžiausia visų moterų problema. Mus suvalgo pilka kasdienybė, todėl privalome kažką keisti. Supratau tai pačiu laiku“, - šiandien džiaugiasi moteris.

Ji sako, kad jei tuo metu nebūtų emigravusi, vėliau tai padaryti jau būtų per vėlu. Lietuvoje verslą artimiesiems palikusi Audronė mano, kad jei ne emigracija, monotonija ją būtų pražudžiusi.

Tą laikotarpį ji vadina loterija. Mat net susikrovusi lagaminus nežinojo, kur tiksliai nuleis sparnus. O atvykusi į svečią šalį lietuvė susidūrė su rimtomis problemomis. Visų pirma ji gerai nemokėjo anglų kalbos ir negavo darbo. Moteris prasitaria, kad pusantro mėnesio jai atrodė, kad vis dėlto teks krautis lagaminus ir grįžti į tėvynę.

Emigracija atvedė į šiukšlyną

Galiausiai likimas pametėjo dovanėlę. Tiesa, tokią, kokios net baisiausiame sapne ji niekada nesapnavo. Audronė prasitaria, kad po ilgų darbo paieškų jai pavyko įsidarbinti atliekų rūšiuotoja: „Darbas šiukšlyne tiesiogine to žodžio prasme. Rūšiavau šiukšles. Kaip tik buvo mano gimtadienis – ašaros kapsi. Praeitą gimtadienį švenčiau Paryžiuje, o šitą – šiukšlyne. (...) Stoviu ir verkiu, bet ką padarysi. Grįžtu namo, nusiprausiu ir vėl... Penktadienį „įmeta“ virš 200 svarų.“
Šį laikotarpį laidos herojė vadina blogiausiu gyvenime. „Nors visada sakiau, kad nebijau „juodų“ darbų – palūžau“, - atvirai prisipažįsta ji.

Jeigu ne aplankyti atvykusi dukra, niekas nežino, kiek dar būtų užsitęsęs toks darbas. Pamačiusi nuvargusią mamą, dukra sugalvojo gudrų planą. „Ji man paskelbė ultimatumą. Dukra sako: jei nesusirasi kito darbo, visiems Lietuvoje pasakysiu, ką darai“, - prisimena emigrantė.

Nusprendė emigrantus mokyti vairuoti

Ieškodama naujo darbo Audronė suprato, kad Anglijoje svarbus darbuotojo įvaizdis. „Kaip save pateiksi, tą ir gausi. Gali būti mažai kvalifikuotas, bet jeigu moki kalbėti, greit kilsi karjeros laiptais“, - atvirauja lietuvė.
Kai ji pradėjo vadovautis šiuo principu, greitai rado nesunkų darbą fabrike, iš kurio namo ji visuomet grįždavo švari. Tiesa, nors darbas buvo lengvesnis, tačiau ir prasčiau apmokamas. Naujas pareigas Audronė pakentė maždaug pusantrų metų. Vėliau ji nutarė ieškoti kažko kito.
Skelbimų tinklalapiuose moteris nieko tinkamo nerado, o pažįstami irgi tik „juodus“ darbus siūlė. Galiausiai savo likimą ji patikėjo interneto programai, kuri pagal pateiktus atsakymus parenka tinkamiausią sritį. Tuomet kompiuterio ekrane Audronė išvydo užrašą „vairavimo instruktorius“.

Dvidešimties metų vairavimo patirtį turinti moteris testo rezultatais taip džiaugėsi, kad nekreipė dėmesio į sudėtingus būsimų instruktorių egzaminus. „Kai ko nors užsigeidžiu, viską padarau, kad gaučiau“, - užsispyrimą demonstruoja Audronė.

Maniusi, kad sulauks neigiamų reakcijų, emigrantė liko maloniai nustebinta: aplinkiniai naująją instruktorę sutiko su džiaugsmu. Audronė aiškina, kad Anglijoje moterų, mokančių vairuoti, yra daug daugiau nei Lietuvoje. Ji skaičiuoja, kad vairavimo mokytojos duoną kremta jau daugiau nei penkerius metus.

Vyrus mokyti smagiau

Vos startavus plūstelėjo klientų banga. Pati to nežinodama ji tapo pirmąja emigrantų iš Rytų Europos vairavimo instruktore.

„Į mane kreipiasi visų tautinių mažumų atstovai. Viskas dėl to, kad jei vairavimo instruktorius bus tikras anglas, emigrantams labai sunku suprasti, ką jis sako. Vėliau mokiniai pas mane atsiunčia savo pažįstamus“, - pasakoja laidos herojė, pridurianti, kad per tiek laiko dar nebuvo tokios dienos, kad pritrūktų darbo.

Tiesa, Audronė save vadina griežta mokytoja. Nei juokų, nei ginčų jos pamokose būti negali. Vis dėlto vairavimo mokytoja prasitaria, kad kur kas daugiau jai problemų kyla mokant moteris: „Daugiau bėdų turiu su merginomis. Vyrukai į pastabas reaguoja labai normaliai. O merginos kartais... Mašinoje aš esu šeimininkė. Manęs turi klausyti. O jei neklauso – viso gero. Esu atsisakiusi dviejų mokinių.“

Penkiasdešimt trejų metų moteris džiaugiasi, kad išmoko dirbti konvejeriu. „Tarsi vėl būčiau dvidešimties – net po įtemptos dienos jokio nuovargio“, - kikena ji, būsimus vairuotojus sodinanti į nediduką „Mitsubishi Colt”.

Emigrantė džiaugiasi, kad dėl savo kilmės nesulaukia papildomo dėmesio iš teisėtvarkos pareigūnų. „Nors lietuviai savo įvaizdį čia smarkiai susigadino, stereotipo, jog visi esame blogi dar nėra“, - aiškina vairavimo instruktorė.
Ji sako, kad kitaip nei Lietuvoje, riedant Anglijos keliais nereikia turėti jokių dokumentų, išskyrus automobilio draudimo pažymą. Be to, Audronės žodžiais tariant, kelių patruliai be priežasties mašinų nestabdo.

Ištekėjo už juodaodžio

Gyvendama Norviče moteris atsigavo ne tik morališkai, bet ir finansiškai. „Ramia galva planuoju, į kurias pasaulio šalis keliausiu. To dar niekada nebuvo“, - optimizmu trykšta Audronė.

Kai ji sau galėjo leisti pradėti taupyti, visų pirma pasirūpino nuosavu būstu. Angliško stiliaus namai moteriai pasirodė per maži, todėl ji nusipirko erdvų butą.

Privati gyvenamoji vieta – ne vienintelis Audronės įsitvirtinimo Anglijoje ženklas. „Juodaodis Nigerijos pilietis“ - taip ji pristato už save jaunesnį naująjį sutuoktinį, už kurio ji ištekėjo beveik prieš ketverius metus.

Dešimties metų skirtumas verčia moterį pasitempti. Todėl ji nuolat sukiojasi drabužių parduotuvėse ir grožio salonuose. „Būtinai paminėkit, kad pradėjau sportuoti“, - reikalauja ji, pridurdama, kad tenisas tapo jos aistra.

Paklausta, ar nesiruošia grįžti į Lietuvą, moteris atsakė, kad labiausiai ilgisi tėvynėje likusių artimųjų. „Labai sunku planuoti. Aišku, norėčiau grįžti, bet nežinau, ar tiek pasiekčiau, kiek pasiekiau čia. Vaikų trūksta ir anūkė auga be manęs. Labai dažnai ji atvažiuoja. Vaikams reikia bendravimo. Ir mano jo reikia“, - atvirauja Audronė.