Viename gale kablys, kitame – migrantas 


Kas negirdėjo juokelių apie žvejus. Kad ir tokį – viename gale kablys, kitame – kvailys. Tačiau šito, neretai pašiepiamo pomėgio lietuviai neatsisako net Anglijoje, o vienas jų, Darius Štankelis, aistrą žvejoti pavertė verslu.

Prisipažinsiu, mano supratimas apie žvejybą atėjo iš vaikystės močiutės kaime, kai su pusbroliu lakstydavom paupiais ir savadarbėm meškerėm gaudydavom gružlius. Tad skaitytojai ir ypač, prisiekę žvejai, turbūt atleis už tai, kad užsukusi į Dariaus žvejybos reikmenų parduotuvę Romforde, pasijutau kaip papuošalų salone – blizgės tokios, kad galėtum segėti vietoj auskarų, o plūdę kabinti ant kaklo kaip madingą pakabuką. Bet Darius, kuris man iš pirmo žvilgsnio pasirodė labiau panašus į škotą nei lietuvį, mane nuleido ant žemės, tardamas, kad ši žvejybos įranga dar ne aukščiausios klasės.

„Ne prabangių firmų, bet geros kokybės, daugelis mano paties išbandyti, patikimi ir kiekvienam žvejui reikalingi dalykai“, – sakė jis.
Bet man labiau rūpėjo ne žvejybos įrangos nesuskaičiuojama įvairovė (mano vaikystės laikais užtekdavo kabliuko, valo ir lazdos, o slieką, akmenį į šoną pavertęs, pasigaudavai tiesiai paupy), bet žvejybos Anglijoje įpročiai: kas gaudo, kur gaudo ir kas ką pagauna – ar žvejas žuvį, ar inspektorius žveją.

Lietuvius traukia Temzės žiotys
„Lietuvoje visi žvejoja, – teigia Darius, ir prisipažįsta, kad pats jis žuvį iš upių ir ežerų traukia nuo mažens. – Čia žmonės daug dirba, net šeštadieniais ir sekmadieniais būna užsiėmę. Tačiau ir čia žvejojančių daugėja. Mano visi draugai žvejoja.“

- Kur važiuojat ir kaip sužinot, kur žvejybai tinkamos vietos?
- Vieni per kitus susižino arba „pagooglini“ žemėlapyje, kur tvenkiniai, o ten nuvažiavęs visada sutinki žveją, pašneki, kur kokios žuvys, kaip kimba. Daug kas važiuoja link Kembridžo į kanalus, bet nelabai išduoda, kur tiksliai, „postkodo“ nesako, tik apytiksliai papasakoja.

- Teko girdėti, kad Temzės žiotys labai traukia lietuvius žvejus. Kažin kodėl?
Į šį klausimą Darius atsako ne iš karto, šypteli, tarsi sakydamas, kad visi žino – kodėl.
- Na, ten žuvies daug, ungurių galima pasigauti...

- O kam tie unguriai, jeigu jų namo neštis negalima, – neatlyžtu. Darius išspaudžia dar vieną šypsenėlę.
- Aš ne Temzės apsauginis, nežinau, nešasi tą žuvį ar ne, bet vieta populiari. Be to, ten žiotys, jūra, o iš jūros viską, ką sugauni, galima pasiimti, ir leidimo nereikia. Man kol kas jūroj neteko meškerioti, bet būtinai noriu išmėginti.

Klausia, ar ne lenkai?
Anglų žiniasklaidoje kartais nuskamba mintis, kad rytų europiečiai iš ežerų ir upių išgaudė visas žuvis. Tačiau Darius skuba šią žinią paneigti. „Ežerai tikrai neliks tušti, nereikia verkti tiems anglams, žuvies apstu, o jei vienas kitas pasiima kokią žuvelę išsikepti, tikrai ne visi ima ir ne viską.“

Darius nesigina, kad vieną kitą žuvelę ir pats pradžioj kuprinėje parsinešdavo, nes labai keistai atrodė tai, kad sugautą žuvį reikia paleisti. Bet per laiką sako pripratęs. „Pagautą žuvį pasiguldei ant specialaus čiužinio, pasvėrei, nufotografavai, paleidai, nuvažiavai į turgų, nusipirkai, pavalgei“, – nedaugžodžiaudamas naujuosius savo, kaip žvejo, įpročius vardija Darius.
Beje, lauželio užsikurti ir žuvienės išsivirti, be ko Lietuvoje jokia žūklė neapsieina, irgi negalima. Kas tada „veža“, jei negali žuvies pasiimti? „Pabūni gamtoje, pailsi... Jei, pavyzdžiui, važiuoji gaudyti karpių, tai pasiimi palapinę, būni per naktį, žvejoji malonumui, ne dėl naudos. Kuo didesnę žuvį pagauni, tuo didesnis azartas, kitą kartą dar didesnę nori pagauti.“

Beje, Darius sako, kad nuvažiavus meškerioti į privatų ežerą, savininkas visada klausia, ar ne lenkai. „Lenkų jie nemėgsta, kažkaip tie lenkai užkliuvo, matyt, viską, ką sugavę, namo gabenasi.“

Darius sako, kad anglus ne kartą teko sutikti žvejojančius, daugiausia nuvažiavus į karpinius ežerus. Jis teigia, kad anglai žvejoja kitaip, jie labiau mėgsta ramesnę žvejybą, o lietuviai labiau linkę spiningauti, mėgsta judrumą, riziką. „Anglams viskas įdomu, jie atsiveža žiūronus, stebi, jei pradeda tau labiau kibti, sulekia, klausinėja. Arba jei žvejoji šalia, pavyzdžiui, jis jau būna užsimetęs, karpius gaudo, o tu spiningauji ir netyčia užkabini jo valą su blizge, jis nieko tau nepasakys, bet nueis pas ežero šeimininką ir pasiskųs. Tada šeimininkas ateina ir liepia kitur pereiti.“

Įkliuvai – nesipriešink
Darius Štankelis sako, kad Anglijoje yra daugybė su žvejyba susijusių taisyklių ir apribojimų, ir ne visi lietuviai tas taisykles ar aprigojimus žino. „Čia daug privačių ežerų ar kartais net upių dalys, kurios būna išpirktos. Tokiais atvejais reikia privačių leidimų ir narystės, kuri kainuoja gana nemažai, patvirtinimo. Kartais pasitaiko, kad atvažiuoji ir nežinai, ar čia privati zona, nes ne visur būna sustatyti ženklai. Bet jei randi užrašą, kad privati teritorija, tai į tokias vietas geriau nelįsti.

Šiaip valstybinėse teritorijose norint žvejoti, reikia įsigyti žvejo bilietą. Jis kainuoja 27 svarus. O jei ežeras privatus, tada nuvažiavęs į vietą dar moki papildomai. Vienur būna 10, kitur 8 svarai per dieną. O jei kas nori per naktį žvejoti – tokių vietų labai retai yra.“

Darius sako, kad į parduotuvę atėję lietuviai dažnai pasipasakoja, kokios istorijos ar bėdos nutinka. Žvejas aistruolis, o dabar ir žvejybos reikmenų parduotuvės savininkas Darius teigia, kad ne vienas lietuvis yra įkliuvęs valstybės inspektoriams dėl to, kad pasiima žuvį ar žvejoja ne sezono metu. „Anglai, pamatę pro langą, labai mėgsta paskambinti kam reikia, ir tada jau atvyksta.

Baudos priklauso nuo aplinkybių, nuo to, kur gaudai, kiek tos žuvies, o apie padarytą žalą sprendžia teismai. Girdėjau vienus Cambridge žvejojant pagavo, tai nebuvo didelė bauda, gal 200 svarų. O tokie rumunai ne sezono metu gaudė vėžius ir krovė į bagažinę. Tai tas, kuris prisipažino, gavo 300 svarų baudos, o kitas nenorėjo atidaryti bagažinės, tad jam buvo paskirta dvigubai didesnė bauda. Jei su jais gražiai elgiesi, maloniai kalbi, švelniau baudžia“, – aiškino Darius.

Jis pridūrė, kad pažeidus žvejybos taisykles, galima netekti visos žvejybos įrangos, net mašinos, su kuria atvažiavai žvejoti, ir būti nubaustam baudos net iki 2 000 svarų. Pačiam Dariui su inspektoriais susidurti teko tik vieną kartą – patikrino leidimą.

Kilimėliai žuviai ir kabliukai be atšakų
Penketą metų Anglijoje gyvenantis Darius beveik visus žvejybos reikmenis anksčiau veždavosi iš Lietuvos arba užsisakydavo internete. Jis teigia, jog dauguma lietuvių darydavo tą patį. „Pas anglus nėra to, ką lietuviai mėgsta. O mano parduotuvė daugiau europinė, daug spiningavimui skirtos įrangos, nes lietuviai daugiau linkę į ekstremalią žvejybą ir mažiau karpinei žvejybai, kuri anglams artimesnė.“

Aišku, jis privalo parduotuvėje turėti tai, ko Lietuvoje nepardavinėja, o čia – privaloma būtinybė. Tai – kilimėliai žuviai pasidėti ir kabliukai be atšakų. „Lietuvoje tokių kabliukų neparduosi, o anglai draudžia žvejoti kabliukais su atšakom“.

Žvejybos įrangos pirkti į Dariaus parduotuvę užeina ne vien lietuviai ar kiti atvykėliai iš Rytų Europos, bet ir vietiniai anglai. „Ateina tokių, kurie nieko nežino, nė karto nežvejoję, taigi turi išrinkti visus aksesuarus, sumontuoti, paaiškinti. Arba ateina anglas, kalbantis su akcentu ir dar kartais žargonu, tai kelis kartus reikia klausti, ko jis nori. Be to, reikia domėtis visomis naujienomis, nes daug naujovių, man pačiam viską išmėginti jau nebėra laiko“, – sako Darius ir prisipažįsta, kad nuo tada, kai atidarė parduotuvę, pats žvejoti nebuvo nė karto išvažiavęs.

Zita Čepaitė

www.anglija.lt


Kas negirdėjo juokelių apie žvejus. Kad ir tokį – viename gale kablys, kitame – kvailys. Tačiau šito, neretai pašiepiamo pomėgio lietuviai neatsisako net Anglijoje, o vienas jų, Darius Štankelis, aistrą žvejoti pavertė verslu.

Prisipažinsiu, mano supratimas apie žvejybą atėjo iš vaikystės močiutės kaime, kai su pusbroliu lakstydavom paupiais ir savadarbėm meškerėm gaudydavom gružlius. Tad skaitytojai ir ypač, prisiekę žvejai, turbūt atleis už tai, kad užsukusi į Dariaus žvejybos reikmenų parduotuvę Romforde, pasijutau kaip papuošalų salone – blizgės tokios, kad galėtum segėti vietoj auskarų, o plūdę kabinti ant kaklo kaip madingą pakabuką. Bet Darius, kuris man iš pirmo žvilgsnio pasirodė labiau panašus į škotą nei lietuvį, mane nuleido ant žemės, tardamas, kad ši žvejybos įranga dar ne aukščiausios klasės.

„Ne prabangių firmų, bet geros kokybės, daugelis mano paties išbandyti, patikimi ir kiekvienam žvejui reikalingi dalykai“, – sakė jis.
Bet man labiau rūpėjo ne žvejybos įrangos nesuskaičiuojama įvairovė (mano vaikystės laikais užtekdavo kabliuko, valo ir lazdos, o slieką, akmenį į šoną pavertęs, pasigaudavai tiesiai paupy), bet žvejybos Anglijoje įpročiai: kas gaudo, kur gaudo ir kas ką pagauna – ar žvejas žuvį, ar inspektorius žveją.

Lietuvius traukia Temzės žiotys
„Lietuvoje visi žvejoja, – teigia Darius, ir prisipažįsta, kad pats jis žuvį iš upių ir ežerų traukia nuo mažens. – Čia žmonės daug dirba, net šeštadieniais ir sekmadieniais būna užsiėmę. Tačiau ir čia žvejojančių daugėja. Mano visi draugai žvejoja.“

- Kur važiuojat ir kaip sužinot, kur žvejybai tinkamos vietos?
- Vieni per kitus susižino arba „pagooglini“ žemėlapyje, kur tvenkiniai, o ten nuvažiavęs visada sutinki žveją, pašneki, kur kokios žuvys, kaip kimba. Daug kas važiuoja link Kembridžo į kanalus, bet nelabai išduoda, kur tiksliai, „postkodo“ nesako, tik apytiksliai papasakoja.

- Teko girdėti, kad Temzės žiotys labai traukia lietuvius žvejus. Kažin kodėl?
Į šį klausimą Darius atsako ne iš karto, šypteli, tarsi sakydamas, kad visi žino – kodėl.
- Na, ten žuvies daug, ungurių galima pasigauti...

- O kam tie unguriai, jeigu jų namo neštis negalima, – neatlyžtu. Darius išspaudžia dar vieną šypsenėlę.
- Aš ne Temzės apsauginis, nežinau, nešasi tą žuvį ar ne, bet vieta populiari. Be to, ten žiotys, jūra, o iš jūros viską, ką sugauni, galima pasiimti, ir leidimo nereikia. Man kol kas jūroj neteko meškerioti, bet būtinai noriu išmėginti.

Klausia, ar ne lenkai?
Anglų žiniasklaidoje kartais nuskamba mintis, kad rytų europiečiai iš ežerų ir upių išgaudė visas žuvis. Tačiau Darius skuba šią žinią paneigti. „Ežerai tikrai neliks tušti, nereikia verkti tiems anglams, žuvies apstu, o jei vienas kitas pasiima kokią žuvelę išsikepti, tikrai ne visi ima ir ne viską.“

Darius nesigina, kad vieną kitą žuvelę ir pats pradžioj kuprinėje parsinešdavo, nes labai keistai atrodė tai, kad sugautą žuvį reikia paleisti. Bet per laiką sako pripratęs. „Pagautą žuvį pasiguldei ant specialaus čiužinio, pasvėrei, nufotografavai, paleidai, nuvažiavai į turgų, nusipirkai, pavalgei“, – nedaugžodžiaudamas naujuosius savo, kaip žvejo, įpročius vardija Darius.
Beje, lauželio užsikurti ir žuvienės išsivirti, be ko Lietuvoje jokia žūklė neapsieina, irgi negalima. Kas tada „veža“, jei negali žuvies pasiimti? „Pabūni gamtoje, pailsi... Jei, pavyzdžiui, važiuoji gaudyti karpių, tai pasiimi palapinę, būni per naktį, žvejoji malonumui, ne dėl naudos. Kuo didesnę žuvį pagauni, tuo didesnis azartas, kitą kartą dar didesnę nori pagauti.“

Beje, Darius sako, kad nuvažiavus meškerioti į privatų ežerą, savininkas visada klausia, ar ne lenkai. „Lenkų jie nemėgsta, kažkaip tie lenkai užkliuvo, matyt, viską, ką sugavę, namo gabenasi.“

Darius sako, kad anglus ne kartą teko sutikti žvejojančius, daugiausia nuvažiavus į karpinius ežerus. Jis teigia, kad anglai žvejoja kitaip, jie labiau mėgsta ramesnę žvejybą, o lietuviai labiau linkę spiningauti, mėgsta judrumą, riziką. „Anglams viskas įdomu, jie atsiveža žiūronus, stebi, jei pradeda tau labiau kibti, sulekia, klausinėja. Arba jei žvejoji šalia, pavyzdžiui, jis jau būna užsimetęs, karpius gaudo, o tu spiningauji ir netyčia užkabini jo valą su blizge, jis nieko tau nepasakys, bet nueis pas ežero šeimininką ir pasiskųs. Tada šeimininkas ateina ir liepia kitur pereiti.“

Įkliuvai – nesipriešink
Darius Štankelis sako, kad Anglijoje yra daugybė su žvejyba susijusių taisyklių ir apribojimų, ir ne visi lietuviai tas taisykles ar aprigojimus žino. „Čia daug privačių ežerų ar kartais net upių dalys, kurios būna išpirktos. Tokiais atvejais reikia privačių leidimų ir narystės, kuri kainuoja gana nemažai, patvirtinimo. Kartais pasitaiko, kad atvažiuoji ir nežinai, ar čia privati zona, nes ne visur būna sustatyti ženklai. Bet jei randi užrašą, kad privati teritorija, tai į tokias vietas geriau nelįsti.

Šiaip valstybinėse teritorijose norint žvejoti, reikia įsigyti žvejo bilietą. Jis kainuoja 27 svarus. O jei ežeras privatus, tada nuvažiavęs į vietą dar moki papildomai. Vienur būna 10, kitur 8 svarai per dieną. O jei kas nori per naktį žvejoti – tokių vietų labai retai yra.“

Darius sako, kad į parduotuvę atėję lietuviai dažnai pasipasakoja, kokios istorijos ar bėdos nutinka. Žvejas aistruolis, o dabar ir žvejybos reikmenų parduotuvės savininkas Darius teigia, kad ne vienas lietuvis yra įkliuvęs valstybės inspektoriams dėl to, kad pasiima žuvį ar žvejoja ne sezono metu. „Anglai, pamatę pro langą, labai mėgsta paskambinti kam reikia, ir tada jau atvyksta.

Baudos priklauso nuo aplinkybių, nuo to, kur gaudai, kiek tos žuvies, o apie padarytą žalą sprendžia teismai. Girdėjau vienus Cambridge žvejojant pagavo, tai nebuvo didelė bauda, gal 200 svarų. O tokie rumunai ne sezono metu gaudė vėžius ir krovė į bagažinę. Tai tas, kuris prisipažino, gavo 300 svarų baudos, o kitas nenorėjo atidaryti bagažinės, tad jam buvo paskirta dvigubai didesnė bauda. Jei su jais gražiai elgiesi, maloniai kalbi, švelniau baudžia“, – aiškino Darius.

Jis pridūrė, kad pažeidus žvejybos taisykles, galima netekti visos žvejybos įrangos, net mašinos, su kuria atvažiavai žvejoti, ir būti nubaustam baudos net iki 2 000 svarų. Pačiam Dariui su inspektoriais susidurti teko tik vieną kartą – patikrino leidimą.

Kilimėliai žuviai ir kabliukai be atšakų
Penketą metų Anglijoje gyvenantis Darius beveik visus žvejybos reikmenis anksčiau veždavosi iš Lietuvos arba užsisakydavo internete. Jis teigia, jog dauguma lietuvių darydavo tą patį. „Pas anglus nėra to, ką lietuviai mėgsta. O mano parduotuvė daugiau europinė, daug spiningavimui skirtos įrangos, nes lietuviai daugiau linkę į ekstremalią žvejybą ir mažiau karpinei žvejybai, kuri anglams artimesnė.“

Aišku, jis privalo parduotuvėje turėti tai, ko Lietuvoje nepardavinėja, o čia – privaloma būtinybė. Tai – kilimėliai žuviai pasidėti ir kabliukai be atšakų. „Lietuvoje tokių kabliukų neparduosi, o anglai draudžia žvejoti kabliukais su atšakom“.

Žvejybos įrangos pirkti į Dariaus parduotuvę užeina ne vien lietuviai ar kiti atvykėliai iš Rytų Europos, bet ir vietiniai anglai. „Ateina tokių, kurie nieko nežino, nė karto nežvejoję, taigi turi išrinkti visus aksesuarus, sumontuoti, paaiškinti. Arba ateina anglas, kalbantis su akcentu ir dar kartais žargonu, tai kelis kartus reikia klausti, ko jis nori. Be to, reikia domėtis visomis naujienomis, nes daug naujovių, man pačiam viską išmėginti jau nebėra laiko“, – sako Darius ir prisipažįsta, kad nuo tada, kai atidarė parduotuvę, pats žvejoti nebuvo nė karto išvažiavęs.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 10)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: