Viešoji Lietuva – šlapdriba ir rūškani veidai 

Atrodo, kad šlapdriba ir pliurė ne tik gatvėje, bet ir žmonių galvose. Norėčiau aprengti juos ryškiai, kad ir raudonai. Na, jei ne raudonu paltu, tai bent raudonom pirštinėm ar raudonu šaliku. Ir klausiu savęs – ar tai ką nors pakeistų? Ar raudona aprangos detalė pakeistų veidų išraiškas? Ar paskatintų vieniems į kitus žvelgti paprasčiau, ne su paniekos, jei žvelgiama iš aukšto, ir ne su agresijos, nepasitikėjimo bei pavydo, jei žiūrima iš apačios, santykiu. Visi būtų su raudonom kepurėm, pirštinėm, batais ar bumbulais. Turėtų pralinksmėti?

Grįžusi į Vilnių visada užsuku į kavinę „Vera cafe“ miesto centre. Kava ten penki litai, beveik kaip „Starbuckse“ Londone, tik porcija daug mažesnė, ne starbuksinis litras. Tačiau jie teikia nemokamą internetą, tad patogu elektroninius laiškus peržiūrėti ir anglija.lt paskaitinėti. Ir padavėjos keistai nežvilgčioja, jei dviem gurkšniais išgeriama puoduką laižai po lašelį dvi ar tris valandas. Ir net apie orą maloniai pasikalba, jei užkalbini. Jei neužkalbini, pačios nepradeda šnekos, bet jei ką nors oro tema tarsteli, atsako, pakomentuoja, nežiūri kaip į nevisprotę. Man toks balansas gerai, nes „Starbuckso“ padavėjai kartais baisiai daug to small talk (lietuviškai butų – kalba apie nieką) mala, kad kartais ilgiausių eilių nepaiso, nes su kuriuo nors iš klientų smagiai juokaujasi.

Į tą pačią „Vera cafe“ laikraščių pasklaidyti ir brangų bei malonų puodelį kavos išgerti užsuka ir mano senas geras pažįstamas, žinomas scenografas, kuris darbo reikalais daug laiko praleidžia Maskvoje. Prieš pusmetį darbo reikalais lankėsi Londone, tad šnekos atsirado greit ir daug.

Štai jis pastebėjo, kad bendros įtampos, galinčios sparčiu tempu peraugti į agresiją jausena stipriausia Maskvoje. Vilniuje viskas lyg ir ramiau, bet galimo konflikto nuojauta vis vien tvyro ore, ir iki Londono, kur žmonės mielai bendrauja ir maloniai šypsosi, labai toli.

Kas tai lemia? Gal kalta geografija, nustūmusi mus į rytinę Europos dalį? Gal kaltas oras? Kai siaučia pūgos ir šlapdribos, ir kai ne tik šaligatvis po kojomis, bet ir dangus atrodo nudrėbtas iš tos pačios pilkšvos pliurės, oro įtaka žmonių savijautai yra labai didelė. Nors kita vertus, anglai savo orais irgi nepatenkinti, tačiau skirtumas tas, kad ir blogą orą jie keikia su šypsena.

Kodėl rūsties ir įtampos šešėlis kabo virš Lietuvos? Kodėl pasmerktojo mina įsispaudė veiduose? Ar žmonių dvasioje vis dar sovietmečio šešėliai tvyro, ar jau kiti šešėliai anuosius užklojo ir iš sovietmečio paveldėtą rūškanumą dar labiau užtvirtino.

Aišku, bus kas droš – tik kvailiai ir korumpuoti politikai ar iš šešėlio gyvenantys turčiai gali šypsotis „prie Kubiliaus“. Gal tai ir tiesa? Reikia „prie Kubiliaus“ pagyventi, kad tai žinotum. Man neteko. Bet vieną dalyką tvirtai žinau - jis neturėjo teisės nurėžti kąsnį nuo pensininkų, nuo tų, kurie labiausiai pažeidžiami ir nesugeba apsiginti. Net Cameronas to nedaro.

Bet kaip bebūtų, man atrodo, kad ne Kubilius čia pakastas. Teisę šypsotis ir gyventi mes patys sau atimam ir savo artimui uždraudžiam. Jei neįgalus – viešumoj nesirodyk, esi netinkamas. Jei tau virš 50, traukis iš kelio žvaliajam jaunimui. O jeigu esi penkiasdešimtmetė moteriškė ir tavo akyse dar blyksi žiburiukai, kaip galima - turi seniai būti save nurašiusi. Turi būti susibaigusi, nelaiminga, nieko nebesitikinti, niekam nereikalinga, apsimuturiavusi kuo nors pabaisišku, ir šiukštu neprisipažinti, kad egzistuoji. Jei dar nesi sudorota gyvenimo, privalai sudoroti pati save.

Ir neduok Dieve, jei gamta tave sutvėrė šiek tiek jautresnį, dažnai raustantį, nemokantį kibtis dantimis ir nagais – traukis, duok kelią šaunuoliams! Nes agresyvumas pradeda ir laimi, jis jau įtrauktas į pozityvių vertybių sąrašą, kaip ir gobšumas, kuris esą ir sukuria vertybes. Ir ten, kur agresyvumui, pripažįstančiam tik jėgą ir galią, leidžiama triumfuoti, ten gyvenimo nebelieka, nes gyvenimą ir sudaro būtent gebančių, mažiau gebančių ar visai nesugebančių, kitaip atrodančių ar mąstančių įvairovė.

Jei gyvenimo nebelieka – iš kur tada šypsenos? Ir kam jos tada reikalingos?

Zita Čepaitė

Atrodo, kad šlapdriba ir pliurė ne tik gatvėje, bet ir žmonių galvose. Norėčiau aprengti juos ryškiai, kad ir raudonai. Na, jei ne raudonu paltu, tai bent raudonom pirštinėm ar raudonu šaliku. Ir klausiu savęs – ar tai ką nors pakeistų? Ar raudona aprangos detalė pakeistų veidų išraiškas? Ar paskatintų vieniems į kitus žvelgti paprasčiau, ne su paniekos, jei žvelgiama iš aukšto, ir ne su agresijos, nepasitikėjimo bei pavydo, jei žiūrima iš apačios, santykiu. Visi būtų su raudonom kepurėm, pirštinėm, batais ar bumbulais. Turėtų pralinksmėti?

Grįžusi į Vilnių visada užsuku į kavinę „Vera cafe“ miesto centre. Kava ten penki litai, beveik kaip „Starbuckse“ Londone, tik porcija daug mažesnė, ne starbuksinis litras. Tačiau jie teikia nemokamą internetą, tad patogu elektroninius laiškus peržiūrėti ir anglija.lt paskaitinėti. Ir padavėjos keistai nežvilgčioja, jei dviem gurkšniais išgeriama puoduką laižai po lašelį dvi ar tris valandas. Ir net apie orą maloniai pasikalba, jei užkalbini. Jei neužkalbini, pačios nepradeda šnekos, bet jei ką nors oro tema tarsteli, atsako, pakomentuoja, nežiūri kaip į nevisprotę. Man toks balansas gerai, nes „Starbuckso“ padavėjai kartais baisiai daug to small talk (lietuviškai butų – kalba apie nieką) mala, kad kartais ilgiausių eilių nepaiso, nes su kuriuo nors iš klientų smagiai juokaujasi.

Į tą pačią „Vera cafe“ laikraščių pasklaidyti ir brangų bei malonų puodelį kavos išgerti užsuka ir mano senas geras pažįstamas, žinomas scenografas, kuris darbo reikalais daug laiko praleidžia Maskvoje. Prieš pusmetį darbo reikalais lankėsi Londone, tad šnekos atsirado greit ir daug.

Štai jis pastebėjo, kad bendros įtampos, galinčios sparčiu tempu peraugti į agresiją jausena stipriausia Maskvoje. Vilniuje viskas lyg ir ramiau, bet galimo konflikto nuojauta vis vien tvyro ore, ir iki Londono, kur žmonės mielai bendrauja ir maloniai šypsosi, labai toli.

Kas tai lemia? Gal kalta geografija, nustūmusi mus į rytinę Europos dalį? Gal kaltas oras? Kai siaučia pūgos ir šlapdribos, ir kai ne tik šaligatvis po kojomis, bet ir dangus atrodo nudrėbtas iš tos pačios pilkšvos pliurės, oro įtaka žmonių savijautai yra labai didelė. Nors kita vertus, anglai savo orais irgi nepatenkinti, tačiau skirtumas tas, kad ir blogą orą jie keikia su šypsena.

Kodėl rūsties ir įtampos šešėlis kabo virš Lietuvos? Kodėl pasmerktojo mina įsispaudė veiduose? Ar žmonių dvasioje vis dar sovietmečio šešėliai tvyro, ar jau kiti šešėliai anuosius užklojo ir iš sovietmečio paveldėtą rūškanumą dar labiau užtvirtino.

Aišku, bus kas droš – tik kvailiai ir korumpuoti politikai ar iš šešėlio gyvenantys turčiai gali šypsotis „prie Kubiliaus“. Gal tai ir tiesa? Reikia „prie Kubiliaus“ pagyventi, kad tai žinotum. Man neteko. Bet vieną dalyką tvirtai žinau - jis neturėjo teisės nurėžti kąsnį nuo pensininkų, nuo tų, kurie labiausiai pažeidžiami ir nesugeba apsiginti. Net Cameronas to nedaro.

Bet kaip bebūtų, man atrodo, kad ne Kubilius čia pakastas. Teisę šypsotis ir gyventi mes patys sau atimam ir savo artimui uždraudžiam. Jei neįgalus – viešumoj nesirodyk, esi netinkamas. Jei tau virš 50, traukis iš kelio žvaliajam jaunimui. O jeigu esi penkiasdešimtmetė moteriškė ir tavo akyse dar blyksi žiburiukai, kaip galima - turi seniai būti save nurašiusi. Turi būti susibaigusi, nelaiminga, nieko nebesitikinti, niekam nereikalinga, apsimuturiavusi kuo nors pabaisišku, ir šiukštu neprisipažinti, kad egzistuoji. Jei dar nesi sudorota gyvenimo, privalai sudoroti pati save.

Ir neduok Dieve, jei gamta tave sutvėrė šiek tiek jautresnį, dažnai raustantį, nemokantį kibtis dantimis ir nagais – traukis, duok kelią šaunuoliams! Nes agresyvumas pradeda ir laimi, jis jau įtrauktas į pozityvių vertybių sąrašą, kaip ir gobšumas, kuris esą ir sukuria vertybes. Ir ten, kur agresyvumui, pripažįstančiam tik jėgą ir galią, leidžiama triumfuoti, ten gyvenimo nebelieka, nes gyvenimą ir sudaro būtent gebančių, mažiau gebančių ar visai nesugebančių, kitaip atrodančių ar mąstančių įvairovė.

Jei gyvenimo nebelieka – iš kur tada šypsenos? Ir kam jos tada reikalingos?

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 28)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: