Vilniuje gyvenantis pabėgėlis siras Lietuvą laiko antraisiais namais 

Vilniuje gyvenantis ir dirbantis 25 metų programuotojas Medianas Tiba oficialiai – pabėgėlis iš Sirijos. Jam prieš dvejus metus buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas.

Tik šio vaikino situacija visai kitokia nei tų jo tautiečių, kurie šiomis dienomis nuo karo slepiasi pabėgėlių stovyklose arba pergrūstais laiveliais iriasi į Europą. Į Lietuvą jis prieš septynerius metus atvyko studijuoti ir liko dirbti.

Apie Lietuvą pirmą kartą M.Tiba išgirdo dar mokydamasis mokykloje Damaske. Vienas iš jo draugų internetu susipažino su lietuviais ir pradėjo bendrauti. Lietuva parūpo ir M.Tibai. Dar gyvendamas Sirijoje jis ėmė skaityti apie Lietuvą, bendrauti su lietuviais, pamažu mokytis lietuvių kalbos pradmenų ir dairytis, ką ir kur Lietuvoje galėtų studijuoti.

M.Tiba skaičiuoja, kad jis, ko gero, apskritai buvo pirmasis siras, kuris nutarė ne per mainų programą atvykti studijuoti į Lietuvą. Dėl to kilo problemų tvarkantis dokumentus, mat vizą teko darytis per Egiptą, o siriškų antspaudų pavyzdžių niekas ambasadoje Kaire neturėjo. „Viską turėjau gauti pats ir tikrai dėl dokumentų daug vargo buvo“, – prisimena M.Tiba.

Tačiau atkaklumas ir pastangos buvo įvertintos. M.Tiba gavo galimybę studijuoti informacines technologijas Vilniaus universitete. Tiesa, už studijas jam reikėjo susimokėti.

Be to, vaikinas įsipareigojo prieš kibdamas į profesines studijas mažiausiai metus praleisti tik mokydamasis lietuvių kalbos. Tai buvo būtina, nes vaikinas, skirtingai nei kiti užsienio studentai, nutarė mokytis ne anglų, o lietuvių kalba.

„Nebuvo labai lengva, bet labai patiko. Labai intensyviai mokiausi, reikėjo pasistengti, kad galėčiau normaliai studijuoti ir susikalbėti“, – kalbėjo vaikinas.

Raktas į lietuvio širdį – kalba

Dabar M.Tiba lietuviškai kalba beveik be jokio akcento. Jis sako, kad kalba – pats geriausias raktas pritapti svečioje šalyje ir ragina nuo jos pradėti visus atvykėlius.

„Kai su lietuviais pradedi kalbėti lietuviškai, jie į tave iškart pradeda kitaip žiūrėti. Iškart įvertina tavo pastangas ir labai draugiškai bendrauja. Būna, kad nauji pažįstami su manimi pradeda kalbėti angliškai, nes mano, kad tik taip susikalbėsime ar bent man bus lengviau, bet man tada jau būna keista, nes tai toks pats jausmas lyg su arabu kalbėčiau angliškai, o ne arabiškai“, – sako M.Tiba.

Pats M.Tiba sako Vilniuje įsikūręs gana lengvai. Gal taip atrodo tik dabar, kai jis čia – jau septintus metus, tačiau siras sako, kad iš lietuvių sulaukė tik smalsumo ir geranoriškumo.

„Gal naktimis po Justiniškes nevaikščiojote?“ – neatlyžau. Tačiau M.Tiba tik nusijuokė. Sako, Lietuvoje jam tikrai visi buvo malonūs ir niekas neužgauliojo. Prisitaikyti nebuvo ypač sunku ir pačiam vaikinui. Dar gyvendamas Sirijoje jis nebuvo pats religingiausias žmogus, todėl mečetės Vilniuje nepasigedo, nespjovė ir į studentišką alų.

„Mano namuose Sirijoje nebuvo labai griežtų taisyklių nei dėl alkoholio, nei dėl maisto. Dauguma žmonių mano, kad musulmonai negeria nė lašo ir nevalgo kiaulienos, tačiau tai tikrai priklauso nuo žmogaus. Sirijoje labai daug žmonių, kurie nėra praktikuojantys musulmonai, tiesiog paprastai gyvena, kaip ir čia“, – sako M.Tiba.

Nenorėjo eiti žudyti civilių

M.Tiba – ne vienintelis savo šeimos pabėgėlis. Viena iš jo seserų jau gavo politinį prieglobstį Nyderlanduose, o mama su broliu apsigyveno Stambule. Tik pensininkas tėvas ir dar dvi seserys pasiliko gyventi Damaske. Ten, pasak M.Tibos, kol kas viena saugiausių vietų Sirijoje.

Vaikino mama su septyniolikmečiu broliu iš Sirijos pabėgo prieš dvejus metus. Pagrindinė jų bėgimo priežastis buvo ne karo grėsmė ir baimė dėl savo gyvybės, nuoširdžiai atvirauja M.Tiba.

Pasak jo, brolis, kaip ir jis pats, išvykdamas į užsienį pasistengė išvengti privalomosios karinės tarnybos. „Jei būtų likęs, vos sueitų 18 metų, jis būtų paimtas į kariuomenę. Ten jis turėtų ginti diktatorių prezidentą. Arba gal net būtų išvežtas į Šiaurę šaudyti į civilius žmones. Todėl jis bėgo anksčiau, kad net neieškotų. Jei dabar grįžtume, manau, kad mus suimtų“, – aiškina M.Tiba.

Kol kas jo brolis gyvena Stambule ir mokosi turkų kalbos, kad galėtų pabaigti mokyklą ir galbūt universitetą. Šiuo metu iš Turkijos jis negauna jokios pagalbos ir yra išlaikomas virėja vietiniame sirų restoranėlyje įsidarbinusios mamos. Tačiau mama Turkijoje nesijaučia labai gerai, pripažįsta M.Tiba. Vaikinas neslepia, kad, kai brolis taps savarankiškesnis, jis pabandys mamą atsivežti į Lietuvą. „Čia jai būtų geriau“, – atsidūsta vaikinas.

Siriją norėtų palikti ir dar bent viena M.Tibos sesuo. „Ji, kaip visi, nori į Vokietiją. Bet aš jai sakau, kad bet kur Europoje galima gyventi laimingai“, – pasakojo pašnekovas.

Pats M.Tiba kol kas niekur toli ir ilgam iš Lietuvos išvykti nenori. Daugių daugiausia jis sutiktų svetur išvykti pusmečiui pasisemti darbinės patirties.

„Dabar man Lietuva nebe užsienio šalis, o antri namai. Net, jei ateityje kur nors išvažiuočiau, tai tik trumpam“, – sako jis.

Visi nori į Vokietiją

M.Tiba mielai padės ir kitiems į Lietuvą atsiunčiamiems pabėgėliams. Jis jau dabar įsirašė į savanorių gretas ir tikisi, kad galės jiems bent jau pavertėjauti, o gal ir padėti suprasti lietuvišką kultūrą. Jau dabar siras padeda vertėjaudamas savo tautiečiams, pakliuvusiems į Pabradės užsieniečių registracijos centrą.

Tiesa, jis tikina, kad integracija šalyje – abipusis veiksmas. Pabėgėliams, pasak jo, turi ne tik padėti priimančios šalys, bet ir jie patys turi iš visų jėgų stengtis pradėti gyvenimą iš naujo.

Ir nebūtinai visų sirų išsvajotoje Vokietijoje tai bus lengviau nei Lietuvoje. Taip, pripažįsta M.Tiba, Vokietijoje sirų bendruomenė didelė, gal daugeliui ten yra pas ką atvažiuoti, ten mokamos nemažos pašalpos pabėgėliams, tačiau ne viską lemia vien pinigai. „Visur Europoje galima taikiai ir gerai gyventi, reikia tik dirbti ir mokytis vietos kalbą”, – sako M.Tiba.

Kita vertus, jis supranta, kad ketverius metus kare arba pabėgėlių stovyklose gyvenusiems sirams nebesinori bėgti ten, kur jų niekas nelaukia, kur jiems nesuteikiamas statusas, iš kur jie galėtų net būti sugrąžinami atgal. „Todėl taip greitai tarp pabėgėlių ir plinta mitai apie „rojų“ Vokietijoje“, – aiškina siras.

Pasak jo, vis dėlto būtų geriausia, jei Europa nutartų suvienodinti pašalpas pabėgėliams ir susitartų, kad jie – visų narių vienoda atsakomybė, o prieglobsčio pabėgėliams būtų leista prašyti per atstumą, pavyzdžiui, kad ir Turkijoje.

Tuomet, pasak M.Tibos, būtų išvengta daugybės mirčių jūroje, o ir Europai būtų lengviau nustatyti, kas bėga nuo karo, o kas tik prisidengdamas kitų nelaime ieško ekonominės gerovės.

Supranta baimes

Dabar, pasak M.Tibos, tvyro abipusio nepasitikėjimo ir stereotipų atmosfera. Sirai bėga į karo verslininkų pažadėtą rojų už tai sumokėję viso gyvenimo santaupas ir nusivilia atsitrenkę į spygliuotas vielas. O europiečiai baiminasi, kad kartu su pabėgėliais į Europą atvyks „Islamo valstybės“ kovotojai arba atklydėliai gyvens tik iš jų kišenės.

„Tačiau juk didžioji dalis „Islamo valstybės“ kovotojų patys į Siriją atvyko iš Europos. Keisti tokie argumentai“, – stebisi M.Tiba.

Jis sutinka, kad tarp pabėgėlių pasitaikys visokių žmonių. Kai kurie jų gal tikrai visai nenorės integruotis. Tačiau visi jie nusipelno bent pradinės pagalbos, kad galėtų stotis ant kojų, o paskui paramą, anot M.Tibo, galima būtų ir nutraukti.

„Sirai tikrai integruosis. Į Lietuvą jie atkeliaus iš pabėgėlių stovyklų. Jie darbštūs. Tai žmonės su vaikais, kurie nori taikos ir geriau gyventi. Tokie patys, kaip mes visi. Gal tarp jų ir bus koks vienas netikęs, bet juk tai nereiškia, kad visi pabėgėliai blogi?“ – retoriškai klausia siras.

Be to, jis pabrėžia, kad priimančios šalys turi labai tiksliai žinoti, ką priglaudžia, kad tarp tų pabėgėlių nebūtų tiesiog geresnio gyvenimo ieškančių migrantų. Su tokiais ir pats M.Tiba būtų atsargesnis.

„Girdėjau istorijų, kaip vedliai sirams tyčia liepia išmesti dokumentus, nes tik taip neva jie gaus prieglobstį, nes bus atvykę be dokumentų. Iš tikrųjų juk yra visiškai priešingai, bet sirai to nežino. Jie nori tiesiog bėgti, bet nežino, kaip tai daryti. Žmonės nori tik taikos ir ramybės savo vaikams. Labai bjauru, kad kažkas iš jų skausmo daro tik verslą“, – apgailestavo M.Tiba.

www.anglija.lt

Vilniuje gyvenantis ir dirbantis 25 metų programuotojas Medianas Tiba oficialiai – pabėgėlis iš Sirijos. Jam prieš dvejus metus buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas.

Tik šio vaikino situacija visai kitokia nei tų jo tautiečių, kurie šiomis dienomis nuo karo slepiasi pabėgėlių stovyklose arba pergrūstais laiveliais iriasi į Europą. Į Lietuvą jis prieš septynerius metus atvyko studijuoti ir liko dirbti.

Apie Lietuvą pirmą kartą M.Tiba išgirdo dar mokydamasis mokykloje Damaske. Vienas iš jo draugų internetu susipažino su lietuviais ir pradėjo bendrauti. Lietuva parūpo ir M.Tibai. Dar gyvendamas Sirijoje jis ėmė skaityti apie Lietuvą, bendrauti su lietuviais, pamažu mokytis lietuvių kalbos pradmenų ir dairytis, ką ir kur Lietuvoje galėtų studijuoti.

M.Tiba skaičiuoja, kad jis, ko gero, apskritai buvo pirmasis siras, kuris nutarė ne per mainų programą atvykti studijuoti į Lietuvą. Dėl to kilo problemų tvarkantis dokumentus, mat vizą teko darytis per Egiptą, o siriškų antspaudų pavyzdžių niekas ambasadoje Kaire neturėjo. „Viską turėjau gauti pats ir tikrai dėl dokumentų daug vargo buvo“, – prisimena M.Tiba.

Tačiau atkaklumas ir pastangos buvo įvertintos. M.Tiba gavo galimybę studijuoti informacines technologijas Vilniaus universitete. Tiesa, už studijas jam reikėjo susimokėti.

Be to, vaikinas įsipareigojo prieš kibdamas į profesines studijas mažiausiai metus praleisti tik mokydamasis lietuvių kalbos. Tai buvo būtina, nes vaikinas, skirtingai nei kiti užsienio studentai, nutarė mokytis ne anglų, o lietuvių kalba.

„Nebuvo labai lengva, bet labai patiko. Labai intensyviai mokiausi, reikėjo pasistengti, kad galėčiau normaliai studijuoti ir susikalbėti“, – kalbėjo vaikinas.

Raktas į lietuvio širdį – kalba

Dabar M.Tiba lietuviškai kalba beveik be jokio akcento. Jis sako, kad kalba – pats geriausias raktas pritapti svečioje šalyje ir ragina nuo jos pradėti visus atvykėlius.

„Kai su lietuviais pradedi kalbėti lietuviškai, jie į tave iškart pradeda kitaip žiūrėti. Iškart įvertina tavo pastangas ir labai draugiškai bendrauja. Būna, kad nauji pažįstami su manimi pradeda kalbėti angliškai, nes mano, kad tik taip susikalbėsime ar bent man bus lengviau, bet man tada jau būna keista, nes tai toks pats jausmas lyg su arabu kalbėčiau angliškai, o ne arabiškai“, – sako M.Tiba.

Pats M.Tiba sako Vilniuje įsikūręs gana lengvai. Gal taip atrodo tik dabar, kai jis čia – jau septintus metus, tačiau siras sako, kad iš lietuvių sulaukė tik smalsumo ir geranoriškumo.

„Gal naktimis po Justiniškes nevaikščiojote?“ – neatlyžau. Tačiau M.Tiba tik nusijuokė. Sako, Lietuvoje jam tikrai visi buvo malonūs ir niekas neužgauliojo. Prisitaikyti nebuvo ypač sunku ir pačiam vaikinui. Dar gyvendamas Sirijoje jis nebuvo pats religingiausias žmogus, todėl mečetės Vilniuje nepasigedo, nespjovė ir į studentišką alų.

„Mano namuose Sirijoje nebuvo labai griežtų taisyklių nei dėl alkoholio, nei dėl maisto. Dauguma žmonių mano, kad musulmonai negeria nė lašo ir nevalgo kiaulienos, tačiau tai tikrai priklauso nuo žmogaus. Sirijoje labai daug žmonių, kurie nėra praktikuojantys musulmonai, tiesiog paprastai gyvena, kaip ir čia“, – sako M.Tiba.

Nenorėjo eiti žudyti civilių

M.Tiba – ne vienintelis savo šeimos pabėgėlis. Viena iš jo seserų jau gavo politinį prieglobstį Nyderlanduose, o mama su broliu apsigyveno Stambule. Tik pensininkas tėvas ir dar dvi seserys pasiliko gyventi Damaske. Ten, pasak M.Tibos, kol kas viena saugiausių vietų Sirijoje.

Vaikino mama su septyniolikmečiu broliu iš Sirijos pabėgo prieš dvejus metus. Pagrindinė jų bėgimo priežastis buvo ne karo grėsmė ir baimė dėl savo gyvybės, nuoširdžiai atvirauja M.Tiba.

Pasak jo, brolis, kaip ir jis pats, išvykdamas į užsienį pasistengė išvengti privalomosios karinės tarnybos. „Jei būtų likęs, vos sueitų 18 metų, jis būtų paimtas į kariuomenę. Ten jis turėtų ginti diktatorių prezidentą. Arba gal net būtų išvežtas į Šiaurę šaudyti į civilius žmones. Todėl jis bėgo anksčiau, kad net neieškotų. Jei dabar grįžtume, manau, kad mus suimtų“, – aiškina M.Tiba.

Kol kas jo brolis gyvena Stambule ir mokosi turkų kalbos, kad galėtų pabaigti mokyklą ir galbūt universitetą. Šiuo metu iš Turkijos jis negauna jokios pagalbos ir yra išlaikomas virėja vietiniame sirų restoranėlyje įsidarbinusios mamos. Tačiau mama Turkijoje nesijaučia labai gerai, pripažįsta M.Tiba. Vaikinas neslepia, kad, kai brolis taps savarankiškesnis, jis pabandys mamą atsivežti į Lietuvą. „Čia jai būtų geriau“, – atsidūsta vaikinas.

Siriją norėtų palikti ir dar bent viena M.Tibos sesuo. „Ji, kaip visi, nori į Vokietiją. Bet aš jai sakau, kad bet kur Europoje galima gyventi laimingai“, – pasakojo pašnekovas.

Pats M.Tiba kol kas niekur toli ir ilgam iš Lietuvos išvykti nenori. Daugių daugiausia jis sutiktų svetur išvykti pusmečiui pasisemti darbinės patirties.

„Dabar man Lietuva nebe užsienio šalis, o antri namai. Net, jei ateityje kur nors išvažiuočiau, tai tik trumpam“, – sako jis.

Visi nori į Vokietiją

M.Tiba mielai padės ir kitiems į Lietuvą atsiunčiamiems pabėgėliams. Jis jau dabar įsirašė į savanorių gretas ir tikisi, kad galės jiems bent jau pavertėjauti, o gal ir padėti suprasti lietuvišką kultūrą. Jau dabar siras padeda vertėjaudamas savo tautiečiams, pakliuvusiems į Pabradės užsieniečių registracijos centrą.

Tiesa, jis tikina, kad integracija šalyje – abipusis veiksmas. Pabėgėliams, pasak jo, turi ne tik padėti priimančios šalys, bet ir jie patys turi iš visų jėgų stengtis pradėti gyvenimą iš naujo.

Ir nebūtinai visų sirų išsvajotoje Vokietijoje tai bus lengviau nei Lietuvoje. Taip, pripažįsta M.Tiba, Vokietijoje sirų bendruomenė didelė, gal daugeliui ten yra pas ką atvažiuoti, ten mokamos nemažos pašalpos pabėgėliams, tačiau ne viską lemia vien pinigai. „Visur Europoje galima taikiai ir gerai gyventi, reikia tik dirbti ir mokytis vietos kalbą”, – sako M.Tiba.

Kita vertus, jis supranta, kad ketverius metus kare arba pabėgėlių stovyklose gyvenusiems sirams nebesinori bėgti ten, kur jų niekas nelaukia, kur jiems nesuteikiamas statusas, iš kur jie galėtų net būti sugrąžinami atgal. „Todėl taip greitai tarp pabėgėlių ir plinta mitai apie „rojų“ Vokietijoje“, – aiškina siras.

Pasak jo, vis dėlto būtų geriausia, jei Europa nutartų suvienodinti pašalpas pabėgėliams ir susitartų, kad jie – visų narių vienoda atsakomybė, o prieglobsčio pabėgėliams būtų leista prašyti per atstumą, pavyzdžiui, kad ir Turkijoje.

Tuomet, pasak M.Tibos, būtų išvengta daugybės mirčių jūroje, o ir Europai būtų lengviau nustatyti, kas bėga nuo karo, o kas tik prisidengdamas kitų nelaime ieško ekonominės gerovės.

Supranta baimes

Dabar, pasak M.Tibos, tvyro abipusio nepasitikėjimo ir stereotipų atmosfera. Sirai bėga į karo verslininkų pažadėtą rojų už tai sumokėję viso gyvenimo santaupas ir nusivilia atsitrenkę į spygliuotas vielas. O europiečiai baiminasi, kad kartu su pabėgėliais į Europą atvyks „Islamo valstybės“ kovotojai arba atklydėliai gyvens tik iš jų kišenės.

„Tačiau juk didžioji dalis „Islamo valstybės“ kovotojų patys į Siriją atvyko iš Europos. Keisti tokie argumentai“, – stebisi M.Tiba.

Jis sutinka, kad tarp pabėgėlių pasitaikys visokių žmonių. Kai kurie jų gal tikrai visai nenorės integruotis. Tačiau visi jie nusipelno bent pradinės pagalbos, kad galėtų stotis ant kojų, o paskui paramą, anot M.Tibo, galima būtų ir nutraukti.

„Sirai tikrai integruosis. Į Lietuvą jie atkeliaus iš pabėgėlių stovyklų. Jie darbštūs. Tai žmonės su vaikais, kurie nori taikos ir geriau gyventi. Tokie patys, kaip mes visi. Gal tarp jų ir bus koks vienas netikęs, bet juk tai nereiškia, kad visi pabėgėliai blogi?“ – retoriškai klausia siras.

Be to, jis pabrėžia, kad priimančios šalys turi labai tiksliai žinoti, ką priglaudžia, kad tarp tų pabėgėlių nebūtų tiesiog geresnio gyvenimo ieškančių migrantų. Su tokiais ir pats M.Tiba būtų atsargesnis.

„Girdėjau istorijų, kaip vedliai sirams tyčia liepia išmesti dokumentus, nes tik taip neva jie gaus prieglobstį, nes bus atvykę be dokumentų. Iš tikrųjų juk yra visiškai priešingai, bet sirai to nežino. Jie nori tiesiog bėgti, bet nežino, kaip tai daryti. Žmonės nori tik taikos ir ramybės savo vaikams. Labai bjauru, kad kažkas iš jų skausmo daro tik verslą“, – apgailestavo M.Tiba.

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: