Zita Čepaitė

Tikros tiesos, kaip jaučiasi ir ką išgyvena svečioje šalyje atsidūręs lietuvis, nežino niekas. Tačiau sklando gausybė pasakojimų ir mitų, teigiančių, kad emigruoja vien nevykėliai. Jie esą nepajėgė prisitaikyti Lietuvoje, o ir išvykus juos kamuoja galybė psichologinių problemų.

Į Londoną prieš trejetą metų atvykusi psichologė Rūta Milinavičienė sako, kad psichologinės pagalbos poreikis emigracijoje panašus kaip Lietuvoje. Jos nuomone, viskas priklauso nuo paties žmogaus – vieni gali susidoroti su sunkumais be niekieno pagalbos, kitiems reikia profesionalaus patarimo ir sugebėjimo išklausyti. Ji sakė pastebėjusi, kad į Angliją atvykę lietuviai geriau ima jaustis nuo to momento, kai išmoksta kalbą. “Bet būna ir tokių atvejų, kad žmogus kiek metų begyventų čia –nepripranta. Klausimas – ko jis važiavo? Jeigu važiavo pabėgti nuo savęs, nuo meilužių ar pan., tada jam ir čia bus blogai. Kaip aš mėgstu juokauti – pavardė nuo vardo neatsiskiria, visada važiuoja kartu, tad tas problemas, įsitikinimus, patirtis atsiveža kartu”, – teigia psichologė.

Ką žmonės pagalvos

R.Milinavičienės nuomone, lietuviams itin būdinga nerimauti dėl to, ką kiti pagalvos. Tą susirūpinimą jie vežasi su savimi, kur bekeliautų. “Baimė, ką žmonės pasakys, ateina iš vaikystės. Dauguma vaikus auklėja taip – tu taip nesielk, nes ką kaimynai pasakys, laiptinėje nerūkyk, nes kaimynė pamatys, su kaimynais sveikinkis, kad kitiems mandagus atrodytum – visa tai tarsi įauga į kūną.

Tai ne aplinkos problema, tai žmogaus vidaus problema. Yra toks anekdotas. Estas, rusas ir amerikietis svečioje šalyje pirmą kartą pamato dramblį. Amerikietis galvoja, va, jei galėčiau jį parsivežti į Ameriką, įkišu vėliavą į straublį, padarau atrakciją, uždirbu krūvą pinigų. Rusas svajoja – kaip gerai būtų parsivežti į Rusiją – geriam butelį, aš nulūžtu, atsikeliu ir vėl geriam, va, čia tai draugelis. Estas žiūri ir svarsto – kažin, ką tas dramblys apie mane galvoja”, – juokiasi Rita, šiuo atveju tarp estų ir lietuvių dėdama lygybės ženklą.

Įsitikinimai kliudo

Psichotronikos, dar vadinamos karmine psichologija, studijas Sankt Peterburge baigusi moteris teigia, kad didžiausia bėda ta, kad žmonės būna pernelyg prisirišę prie savo įsitikinimų.

“Didžiausias problemas žmonės turi, kai remiasi įsitikinimais, o ne patirtimi. Mes išeikvojame daug energijos stengdamiesi atrodyti geresni. Kai pasakau per paskaitas, kad nustokite apsimetinėti ir gyvenimas bus geras, žiūri į mane didelėmis akimis. Jie galvoja, kad neapsimetinėja. Kai pasiteirauji – koks esi namuose, kai tavęs niekas nemato, ir kaip elgesys pasikeičia, sužinojus, kad kas nors ateis į svečius? Tada juk puolame susitvarkyti, dulkes šluostyti… Iki šiol buvo gerai, bet jei ateis svečių, reikia pasirūpinti, kad viskas atrodytų puikiai.

Įsitikinimus išnaikinti be galo sunku. Kai tie įsitikinimai ima kenkti, ateina pas psichologą. Ateina vėlgi su įsitikinimais – tai yra gerai, tai yra blogai. Vietoj to, kad pažiūrėtų į situaciją, o kas joje gero – ne, viskas blogai, nes ne taip, kaip aš noriu. Jei bus taip, kaip noriu, tada pasijusi protingesnis, galingesnis ir pats sau atrodysiu geresnis. Iš tikrųjų savimi pasitikintys žmonės mažai suka galvą, ką kas pagalvos, ką kas pasakys, bet tokiems žmonėms psichologo nereikia”, – pasakoja didelę darbo su žmonėmis patirtį turinti moteris.

Vyrai irgi verkia

Rita prisipažino esanti ta balta varna, kurios klientai daugiausia vyrai.
“80 proc. ateinančių į konsultacijas yra vyrai. Moterys gali išsiverkti viena kitai ant peties, o vyras dažniausiai to neleidžia sau, bet su psichologu jis jaučiasi laisvai, žino, kad neišplepės.

Aš Lietuvoje rengdavau sėkmės seminarus vyrams – jūs išgirstumėte, ką jie šneka, kai esi viena moteris tarp krūvos vyrų. Tiesiog didžiulė pamoka ir patirtis, nes jie tokių seminarų metu kažkaip pasijunta saugūs ir žino, kad gali kalbėti pačiais jautriausiais klausimais. Tiesą sakant, santykių kokybė labai didele dalimi priklauso nuo moters ir man kitaip niekas neįrodys. Moteris „generolė“ dažniausiai kenčia nuo vienatvės. Mes tikimės – sutiksiu žmogų ir jeigu mylės, aš jį „persidarysiu“, bet paskui pasirodo, kad po to „perdarinėjimo“ jis tampa nebesuvaldomas ir tada nebereikalingas.

Vienas vyras pasakė – jei aš turėčiau tokią moterį, kuri sakytų, brangusis, sėsk, čia tavo alaus bokalas, laikraštis, per televizorių sporto programa įjungta, sako, ketvirtą dieną aš ją ant rankų nešiočiau po namus. Bet mums dažnai atrodo, kad geriau taip – ir vėl tu žiopsai televizorių, ir vėl man nepadedi, niekas tau nerūpi, aš čia viena dirbu ir taip toliau… Ir tas sukelia atvirkščią rezultatą. Iš tikrųjų vyrams nėra lengviau gyventi šiame pasaulyje. Vyrai galvoja – aš esu netobulas, neturiu namo, neturiu milijono, jie verkia daugiau negu moterys“, – kalba vyrų pasitikėjimą pelniusi psichologė.

Vienišų vyrų daugiau

Konsultuodama Londone gyvenančius lietuvius Rita teigia supratusi, kad visi bando sutikti tą savo antrąją puselę, bet neretai susieja savo gyvenimą su pirmu pasitaikiusiu, nes bijo likti vieniši, ir tada skaudžiai nudega. „Kai ateina žmogus pas mane, nepuola iš karto sakyti, kad man trūksta antrosios pusės, bet vėliau iš pokalbių tai išaiškėja. Pradeda kalbėti, kad jaučiasi vienišas...

Pasitaiko vyrų, kurie tiesiai klausia – iš kur gauti moterų? Man buvo šokas, nustebau, kad ta problema tokia aštri. Vienas vyras, kuris čia su vaiku gyvena, kartą klausia manęs – kaip tu įsivaizduoji, aš galiu eiti gatve ir sakyti – esu vienišas, susipažinkim. Sako – tada niekas su manimi nesusipažins, pagalvos, kad tikrai man ne viskas gerai. Iš tiesų, kaip ir nėra tos vietos, kur tą galima daryti be kompleksų. Pavyzdžiui, esi vienišas, eini, kur panašūs renkasi, be kokios nors minties, kad sueisime, gyvensime, tiesiog pabendrauti ir galbūt išsivystys kas. Iš kitos pusės – kiek tenka susidurti ir stebėti, vienišų vyrų čia daugiau, nors moterys bando muštis į krūtinę ir sakyti, kad moterų pasiūla didesnė. Iš tikrųjų yra atvirkščiai, tik vyrai kažkaip nelinkę reklamuotis”, – pastebi R.Milinavičienė.

Pas psichologę – su problemomis

R.Milinavičienė sakė, kad psichologinės pagalbos žmonės kreipiasi tada, kai atsiduria itin sudėtingose situacijose. Viena iš tokių – naujai sukurtos šeimos.
“Vienas turi vaiką Lietuvoje, kitas turi, ir kai atvažiuoja atostogų čia, trintis prasideda. Kitas dalykas, kai moteris išvažiuodama palieka vaikus Lietuvoje, čia atvykusi pasigimdo mažiuką ir kai atsiveža didesniuosius, atsiranda problemų, nes kaip ir atpratę kartu gyventi.

Su sunkumais susiduria ir mišrios šeimos. Gyvenimas kartu su kitos tautybės ar tikėjimo žmogumi, pavyzdžiui, musulmonu, yra didelis iššūkis. Atvažiavo du lietuviai, gyveno kartu ir jinai įsimylėjo “babajų”. Persikraustė pas jį, pasiėmė vaiką, o po kiek laiko grąžino vaiką tėvui, vėliau ir pati pradėjo skambinėti – pasiimk mane, nes muša. Po tokios patirties reikalingas psichologas, nes moteris ima kaltinti save – kokia aš kvaila buvau, kam aš prasidėjau, kam man to reikėjo, ir įtikina save, kad ji yra niekam tikusi.

Dar viena konfliktinė situacija, būdinga Anglijoje, kai kelios šeimos gyvena viename name. Turėjau tokias dvi poras. Išties būna sudėtinga, nes vieni atvažiuoja su viena patirtimi, kiti su visai kitokia ir po vienu stogu gyvenant skirtumai itin paaštrėja. Tenka mokyti, kaip gyvenant bendrai išsaugoti savo privatumą ir pan.”, – neslepia Rita.

Moteris ne tik teikia asmenines konsultacijas, savo patirtimi ir žiniomis ji mielai dalijasi susitikimuose, skaito paskaitas apie tai, kaip nusiteikti sėkmei.
“Žmogaus nusiteikimas gali keisti jo pasaulį. Net 80 proc. kaip tu jautiesi, priklauso nuo įsitikinimų ir pasirinktų vertybių”, – teigia emigrantės likimą savo kailiu patyrusi psichologė.