Romo istorija – verta filmo. Laimės jis ieškojo ir Didžiojoje Britanijoje, ir Amerikoje, ir Švedijoje, kol galiausiai suprato, kad niekur nesijaus taip, kaip jaučiasi Lietuvoje.

Šiuo metu jis – šeimą sukūręs dviejų įmonių direktorius, tačiau kelias link svajonės pranoko visus lūkesčius.

Į Didžiąją Britaniją pateko nelegaliai

„Aš labai norėjau patekti į JAV. Sužinojau apie „Work and Travel“ (dirbk ir keliauk – liet.) programą, tačiau dokumentai ir kelionės bilietai kainavo apie 2 tūkst. litų (600 eurų), kurių neturėjau. Todėl pirmoji mano kelionė buvo į Didžiąją Britaniją. Vykau nelegaliai, kaip turistas, vasarą, kad užsidirbčiau“, – prisiminė Romas.

Visa tai vyko 2001 m., kai Lietuva dar nepriklausė nei ES, nei Šengeno erdvei, tad, visų pirma, teko sugalvoti planą, kaip į Angliją patekti. Pasitaręs su draugu, Romas nusprendė kreiptis į pažįstamą lietuvį, kuris turėjo Vokietijos pasą.

„Įsėdome 6-iese į draugo 16-os metų senumo „Mazdą“ ir lėkėm per tuo metu dar neegzistuojančius Lenkijos kelius – dabar autostrados, o tuomet buvo žvyrkeliai. Pervažiavome ir visą Vokietiją, kol atvažiavome pas tą draugą. Mūsų planas buvo toks – vykti pas draugą, kad paskui jis mus du įsisodintų į savo automobilį ir nuvežtų į Angliją. Kadangi draugas – vokietis, galvojome, mus praleis lengviau. Logika – visiškai geležinė“, – dabar iš savo tuomečių planų juokėsi jis.

Turbūt nenuostabu, kad pasienyje keliautojams kilo sunkumų – lietuvių buvo paprašyta atsistoti atskirai, šie kelias valandas buvo kamantinėjami, kur ir kokiu tikslu važiuoja.

„Sukūrėme istoriją, kad atvykome 3 dienoms – esmė buvo įvažiuoti į šalį. Turbūt po kokių 2 valandų punkto inspektoriai susikeitė kambariais ir kažką pamykę mus paleido“, – iki šiol tuo patikėti negali Romas.

Į Angliją atvyko teturėdami vieną telefono numerį ir 150 svarų gyvenimo pradžiai

Grinviče – pietrytiniame Londono priemiestyje – jie buvo susitarę susitikti su draugo bendraklasės mama. Lietuviai rankose teturėjo tik jos telefono numerį ir 150 svarų (maždaug 160 eurų).

„Atvažiavome kokią 5 ryto ir tai Marijai skambinome gal 20 kartų, tačiau prisiskambinti nepavyko. Galiausiai, po maždaug 12-os valandų, ji atsiliepė ir pasakė, kur važiuoti – į Rytų Londoną (kur kuriasi kone visi imigrantai), East Hamą. Atvažiuojame mes pas tą Mariją ir mano pirmas įspūdis – šiukšlynas, smarvė, kažkokie keisti, tamsūs žmonės. Galvoju: „Kokia čia Europa? Koks čia Londonas? Baisu“, – atviravo Romas.

Pirmoji jo stotelė ten buvo namas, kuriame jau gyveno maždaug 8 lietuviai.

„Mums parodė kažkokį kambariuką, pasakė, kiek tai kainuos. Tada vyko susitikimo – degtinės vakarėlis, bet kaip ieškoti to darbo, nelabai aišku, o mano anglų kalbos žinios – tik mokyklinės“, – į kokią aplinką tuomet pakliuvo, prisiminė pašnekovas.

Dirbdavo 12 valandų kasdien, 2 ryto jau stovėdavo autobuso stotelėje

Pralaukę 4 dienas, darbo lietuviai nusprendė ieškoti patys. Tiesa, dirbti legaliai jie negalėjo – į šalį atvyko kaip turistai, tad neturėjo reikiamų dokumentų.

„Buvo likę gal 110 svarų (120 eurų), lietuviai parūpinti prieglobsčio prašančiųjų dokumentus pasisiūlė už 100 svarų (110 eurų). Padirbinėjo jie ten tada ką tik nori ir kaip nori, kaip ir dabar. Nusipirkome tuos dokumentus, nors buvo plika akimi matyti, kad tai – niekis. Ėjome per kavines, esančias Londono centre, kol patekome į užkandinę, kurioje jau tuo metu dirbo apie 20 lietuvių. Pakistanietis vadovas mane paskyrė į „viršų“ – bendrauti su klientais, o mano draugą nusiuntė į „apačią“ – dirbti teko su keliolika lietuvių moterų. Darbas prasidėdavo 4 ryto, baigdavosi apie 16 val. popiet, o kelionė pirmyn ir atgal užtrukdavo po porą valandų“, – pasakojo Romas.

Tiesa, darbo draugams taip reikėjo, kad su tokiomis sąlygomis jie sutiko iš karto – namo grįždavo apie 18 val. vakaro, pavakarieniaudavo, krisdavo miegoti, o jau 2 ryto stovėdavo autobuso stotelėje.

„Dirbome taip 2 savaites. Būtume tvėrę ir ilgiau, tačiau ta Marija iš draugų sužinojo ir mums pasiūlė griovėjų darbus. Tai – be galo fiziškai žiauri veikla, bet mokėdavo labai gerai – 300 svarų (325 eurų) per savaitę, jei dirbi savaitgaliais, gali užsidirbti ir 400 svarų (432 eurų)“, – prisiminė jis.

Per 3 mėnesius – daugiau kaip 2 tūkst. eurų santaupų

Romas tikina labai nustebęs, kai jie buvo atvesdinti į visiškai įprastai atrodantį biurų pastatą ir paliepti iš jo palikti tik išorines sienas.

„Fiziškai buvo sunku, bet paskui atsirado toks dalykas, kurį prisiminsiu visą gyvenimą, kengas – pneumatinis kūjis. Rekomenduojama su jais dirbti ne daugiau kaip 4 valandas per dieną, mes dirbdavome po 12 val. Mažiausias jų svėrė gal 6 kilogramus, didžiausias – apie 40 kg. Po kokios savaitės rytais mums nebeatsilankstydavo pirštai. Nuo ilgų darbo valandų prasidėjo vadinamoji baltoji pirštų liga – tiesiog išmušėme sąnarius“, – sakė pašnekovas.

Apie rytus, kai su į vidų užsirietusiais pirštais jis bandydavo išjungti žadintuvą arba užsisegti marškinius, Romas dabar pasakoja su vos matoma baime veide. Pirštus jis kas rytą masažuodavo po maždaug pusvalandį, kol jie vėl pradėdavo lankstytis.

„Taip dirbome 3 likusius mėnesius. Per tą laikotarpį užsidirbome daugiau kaip 2 tūkst. svarų (maždaug 2100 eurų)“, – kortas atvėrė jis.

Lietuvio kelionė į svajonių šalį: neįleido, nes prisigėrė lėktuve

Kadangi taupė kelionei į JAV, Romas Didžiojoje Britanijoje sau neleisdavo beveik nieko. Kaip pats sako, vartodavo tik pigiausius produktus, atitinkančius „Optima linijos“ ar „Cento“ produkciją, pinigų būdavo gaila praktiškai viskam.

„Supranti, kad yra tik 3-4 mėnesiai ir turi visus pasaulio pinigus uždirbti per juos“, – krizeno Romas.

Savo tikslo jis neišsižadėjo ir sutartu metu grįžo į Lietuvą, nors minėtas draugas ir nusprendė Didžiojoje Britanijoje likti ilgiau.

„Nusipirkome „Work and Travel“ bilietus, parašėme gal 100 laiškų, kol susiradome darbus, bet nė vienas ten nevažiavome, nes tai buvo neaktualu. Džono F. Kenedžio oro uoste mes 4-iese (viena jų – Giedrė – yra dabartinė Romo žmona) nusileidome naktį. Iki šiol pamenu ir vieną vyruką, jauną studentą iš Klaipėdos, kurio neįleido į JAV, nes jis buvo labai girtas – lėktuve gėrimai buvo nemokami, tad jis ir padaugino. Įsivaizduokite, tuo metu lietuviams tai – emigracijos svajonė. Mus praleido gana lengvai. Išeini – Niujorkas. Taksi lekia, žmonės pripuola, čiumpa lagaminus: „Duok, nuvešiu, parvešiu“, – su jauduliu ir dabar apie šią patirtį kalba Romas.

Paryčiais išlipo mieste, kur neturėjo nieko

4 žmonių biudžetas pradžiai Amerikoje tuomet nesiekė nė 1000 dolerių (838 euro), tad jie suprato, kad pasidalinę šią sumą atskirai neišgyvens. Draugai sutarė nepriimti gautų darbo pasiūlymų ir vykti ten, kur kadaise buvo vienas jų, į Ocean City.

„Kaip tyčia, atvažiavome gegužės 28-ąją, o sezonas prasideda birželio pirmą savaitę. Pagalvojome, kad darbų visi dar nebus išsirinkę ir nusprendėme važiuoti. Tiesa, pinigų bilietams trūko. Laimė, pro šalį ėjo kareiviukas, kuris patarė mums pirkti bilietus, skirtus kareiviams. Negaliu tiksliai prisiminti, kas konkrečiai gali juos naudoti, gal tik veteranai, tačiau jų kaina buvo dvigubai mažesnė, tad, kažkaip juos įsigiję, gerokai sutaupėme“, – pasakojo jis.

Romo teigimu, Ocean City jam priminė Kuršių Neriją – tai sala prie žemyno, atgyjanti vasarą.

„Žiemą gyventojų – 8 tūkst., vasarą – 100 tūkst. Didžiuliai dangoraižius primenantys viešbučiai, įlankoje šokinėja delfinai, visuomet 30 laipsnių šiluma, žydras vandenynas... Kaip dabar pamenu, atsisėdome ant vandenyno kranto paryčiais, valgėme dešrą ir galvojome – kur gyventi nėra, darbo nėra, pažįstamų nėra, draugų nėra“, – akimirkos žavesį nupasakojo Romas.

16 žmonių glaudėsi 4 kambariuose

Iš pradžių jie susirado studentų informacijos centrą, kuriame Romas išvydo daugybę būsto ieškančių ir būstą siūlančių asmenų skelbimų. Lietuviui į galvą tuoj šovė idėja juos vienus su kitais suvesti. Galiausiai gudri schema suveikė ir jau kitąnakt jie išsinuomojo namą, kurį pernuomojo brangiau, o už gautus pinigus galėjo ten gyventi ir patys.

„16 žmonių gyveno 4 kambariuose – dviaukštės lovos, svetainėje miegojo 4-iese... Buvo 2 latviai, 4 rusės... Mano draugas anksčiau dirbo „Wendy's“ tinkle, kuris konkuruoja su „Macdonald's“. Pradirbau ir aš ten gal mėnesį, paskui susiradau ir antrą darbą picerijoje, nes atvažiavome juk užsidirbti“, – linksmai pasakojo pašnekovas.

Tiesa, linksmai tai tik skamba, mat darbo krūvis iš tiesų buvo didelis.

„Tačiau tai buvo geriausia mano gyvenimo vasara. Įsivaizduokite, 15 jaunų žmonių ir visi – daugmaž panašaus išsilavinimo, dirbantys. Turėjome dvi terasas – iš vienos buvo matyti vandenynas, kitoje – centrinė sankryža, kaip J. Basanavičiaus g. Pas mus kiekvieną vakarą buvo judesys. Pavyzdžiui, pro šalį eina amerikiečiai, pasičiumpa dėžę alaus, jie pas mus, mes, kone visi kavinėse dirbantys, maisto“, – juokėsi jis.

Kelionės kryptį pasirinko pagal nedarbo lygį

Tiesa, po 4 mėnesių vasaros sezonas baigėsi ir 3 iš 4 draugų kompanijos patraukė į Minneapolį. Šį miestą tolesniam keliui jie pasirinko dėl to, kad jame tuomet buvo fiksuojamas mažiausias nedarbas, viliojo ir siūloma alga – gyvenantys ten uždirbdavo maždaug 8 dolerius (maždaug 7 eurus) už valandą. Tai išsiaiškinęs Romas prisiminė pažįstąs ir bendramokslį, kuris tuo metu šiame mieste gyveno.

„Iki ten autobusu važiavome gal 36 valandas. Amerikoje autobusu važiuoja žemiausias sluoksnis – visi tie, kuriems gyvenime nepasisekė. Aišku, kartu ir vargšai lietuviai“, – juokėsi Romas.

Tiesa, Čikagoje autobusą jie turėjo pakeisti, tačiau susidūrė su nenumatytomis kliūtimis, tad Minneapolyje turėję būti maždaug 16 val., jie čia atvažiavo 1 val. nakties.

„Išlipu 4 milijonų gyventojų mieste, o niekas nelaukia. Mes su savo lagaminais, krepšiais, nes jau ir turto prisikaupėme, išlipome niekur. Ėjome, kol radome skelbimą apie studentų nakvynės namus. Su taksi nuvažiavome naktį, vidiniame kieme radome priemenę, kur radome dvi sofas“, – kaip praleido pirmąją naktį ten, prisiminė Romas.

Tik kitą rytą jie susipažino su viešbutuko savininkais, nusiprausė, papusryčiavo ir rado draugo el. laišką, kad šis pasikeitė telefono numerį. Tiesa, pakvietę taksistą tąkart lietuviai pateko į gudrias pinkles – šis pasiūlė vežti greitai arba įdomiai. Vietoje 5 dolerių vairuotojui jie paliko 20, tačiau kartu pamatė labiausiai vertas aplankyti Minneapolio vietas.

„Tai pats geriausias apiplėšimas, kuriame teko dalyvauti“, – juokėsi jis.

Dirbdavo po 17-18 valandų per parą

Pasirodo, jų draugas gyveno turtingų ir vidurinės klasės amerikiečių rajone, praktiškai tarp milijonierių.

„Namai su liftais, baseinais, teniso kortais, krepšinio aikštelėmis... Trise įsikėlėme į butą, kur sąlygos – fantastiškos. Žinote, Amerika, vonia – didelė, virtuvė – didelė, namas – didelis. Darbus susiradome lengvai. Aš pradėjau kepti bandeles, draugas įsidarbino prekybos centre. Jis buvo labai specifinis, prisiminkite, koks rajonas. Tai buvo 2002 m., tačiau žmonės jau važinėjo elektriniais triračiais – stori amerikiečiai yra tingūs. Alga kasininkui – gal 9,5 dolerio (8 eurai) už valandą, tačiau tu – tik skenuoji prekes, nes dirba, pavyzdžiui, ir daiktų pakuotojas. Jis visuomet paklausia pirkėjo: „Paper or plastic?“ (popierinį ar plastikinį maišelį – liet.). Man tai – visiška A. Škėmos „Balta drobulė“ su „up ant down“ (aukštyn ir žemyn)“, – alegoriją įžvelgė jis.

Romo teigimu, prekybos centre dirbdavo ir tie darbuotojai, kurių vienintelis darbas buvo sudėti produktus į automobilį.

„Mano darbas bandelių kepykloje prasidėdavo 4 ryto ir baigdavosi 13 val. popiet. Kadangi man buvo 21-eri, galvojau, kad dirbti reikia daug. Įsidarbinau ir kasininku toje pačioje parduotuvėje, apie kurią pasakojau. 12:50 val. jau imdavau vilktis kitą uniformą, perbėgdavau per gatvę ir 13 val. pradėdavau antrą darbą, kurį baigdavau 21-22 val. Kiek kartų užmigau su uniforma, nebežinau, bet 4 ryto vėl turėdavau būti kitame darbe“, – pasakojo Romas.

Beje, Amerikoje imigrantų nepriimdavo dirbti pilnu etatu, nes tuomet reikėdavo juos apdrausti sveikatos draudimu, tad taip sukdavosi neretas jų.

„Tai buvo turbūt baisiausi 8 mėnesiai mano gyvenime, nes tą dieną, kai tau viename darbe – laisvadienis, kitame darbe dirbi pilną darbo dieną. Dirbau be poilsio dienų, o įprastai – lygiai dvi pamainas. Gyvenome gerai, pinigų net nebuvo kada išleisti, jie kaupėsi – viename darbe už savaitę gauni 500 dolerių (418 eurų), kitame – dar 300-400 dolerių (250-335 eurų)“, – apie to meto finansinę padėtį pasakojo Romas.

Rado, kaip sutaupyti

Tiesa, tai nereiškia, kad lietuviai leido sau atsipalaiduoti. Pasirodo, pavyzdžiui, į už poros kilometrų esantį pigesnį prekybos centrą jie eidavo pėsčiomis, prisikraudavo pilną maisto vežimėlį ir atgal jį paprasčiausiai veždavosi namo.

„Prisikraudavome pilną vežimą, kiek telpa, ir kaip laukiniai – gatve su tuo vežimu. Daug kur Amerikoje nėra šaligatvių, tai automobilių kraštas, tad visi žiūrėdavo į mus akis išpūtę, kaip mes tuos 2 kilometrus dardėdavom prabangiu rajonu. Na, bet negi tempsi? O taksi – 8 doleriai (7 eurai) – ne. Kai dabar pagalvoju, tikrai laukiniai imigrantai“, – juokėsi Romas.

Be to, pabendravęs su kitais lietuviais jis perprato ir gudrybę, kuria dažnai naudojasi imigrantai – JAV visas pirktas prekes gali grąžinti per 3 mėnesius nuo įsigijimo dienos.

„Visi ten gyvenantys lietuviai turi naujausius televizorius, naujausius vaizdo leistuvus ir kas 2,5 mėn. viską pakeičia. Toks klaipėdietis Darius sugebėdavo net savo 2,5 mėn. nešiotus batus išplauti, nuvalyti ir grąžinti. Buvo labai įdomus žmogus – puikiai žaidė šachmatais, gėrė kiekvieną dieną ir darydavo tokius dalykus“, – juokėsi pašnekovas.

Lietuvoje ilgai neištvėrė – be miego dirbo Švedijos ūkyje

Amerikoje jis prabuvo metus. Paklaustas, kodėl išvyko, Romas tikino, kad širdį sujaudino tai, ko negali įvertinti pinigais.

„Mano gyvenime labai svarbų vaidmenį vaidino seneliai, tačiau būdamas JAV sužinojau, kad močiutė mirė. Man buvo labai sunku – į laidotuves nuvažiuoti negalėjau, niekur negalėjau. Staiga supratau, kad svarbu – ne pinigai, o visai kiti dalykai. Senelis dar buvo gyvas, todėl grįžau per 2 mėnesius“, – sakė Romas.

Į Lietuvą jis grįžo balandį, vėl pradėjo studijuoti, tačiau praėjus metams galvoje jam vėl pradėjo kirbėti mintys apie laikiną darbą svetur.

„Draugas pakvietė važiuoti į Švediją – išvykau 3 mėnesiams dirbti 500 hektarų ūkyje. Darbas nebuvo sunkus, įdomus net, nes pirmą kartą vairavau traktorius, kombainus... Iki rugiapjūtės 2 mėnesius šlitinėjome po tą fermą – tą padažyti, tą perdažyti, oi, ne tas, galbūt geriau tą... Galiausiai paprašė šeimininkas, kad betonuotume šulinių dangčius. Išbetonavau gal tūkstantį, kol paaiškėjo, kad jam jų tereikėjo ateičiai, jei koks iš laukų dingtų. Žodžiu, 2 mėnesius nieko neveikėm, kol prasidėjo rugiapjūtė ir dirbom be miego – su šviesa keliesi ir iki vidurnakčio pjauni rugius, veži grūdus. Už darbą gavome gal po 2 tūkst. eurų“, – prisiminė Romas.

Po sezono švedas pakvietė ūkyje pasilikti, bet, kaip sako Romas, ten buvo nuobodu, tad jie verčiau nusprendė imtis kitos idėjos.

Nusprendė persivaryti automobilius iš Vokietijos: derybas su turkais atsimena iki šiol

„To draugo, su kuriuo važiavau, tėtis veždavo į Lietuvą automobilius iš Bremeno. Sugalvojome lėkti į Bremeną, nusipirkti po kelis automobilius ir parduoti juos Lietuvoje brangiau. Šokome į automobilį, per Daniją, Vokietiją atvažiavome, prisipirkome velnias žino kokių automobilių – 6 ar 7, prabuvome savaitę“, – prisiminė Romas.

Beje, įsiminė jam ir pats automobilių įsigijimo procesas. Pasirodo, paprastai lietuviai automobilius perka iš turkų, o derybos su jais – vertos atskiro pasakojimo.

„Pirmą dieną prieini prie automobilio ir turkui sakai: „Kiek?“. Sako: „Tūkstantis“. Apsisuki, nueini, nieko nesakai. Antrą dieną ateini, sakai: „Kiek?“. Jis, jau tave matęs, sako: „Devyni šimtai“. Gerai, apsisuki, išeini. Praktiškai kiekvieną dieną kaina numušama 100 eurų. Taigi tą automobilį, už kurį prašo 1 tūkst., tu realiai perki už 500 eurų“, – pasakojo jis.

Tiesa, tam, kad parduotų automobilius, teko gerokai pavargti – transporto priemones reikėjo remontuoti, užtruko ir kol pavyko surasti klientus.

Vienu smūgiu apgadino 4 automobilius, tarp jų – ir nuotakos

„Kai grįžome į Lietuvą, su Giedre gyvenome pas jos tėvą. Mums abiem buvo kokie 22-eji, kai Giedrė vis ėmė kartoti, kad reikia nuosavo buto. Galiausiai ji nusprendė, kad turime važiuoti į Angliją – ten gyveno jos geriausia draugė. Purčiausi vien nuo šios minties, bet ji – moteris ryžtinga. Susipakavo daiktus ir išvažiavo, pasakiusi, kad lauks. Prabuvo ten pusantro mėnesio – darbo negali susirasti, anglų kalbos žinios gana ribotos. Sakau: „Na, gerai, bala nematė, atvažiuoju tave gelbėti“, – juokėsi Romas.

Vykti į Angliją jis planavo automobiliu, tačiau dieną prieš pateko į avariją.

„Važiavau iš Melnragės pirma juosta, truputėlį viršijau greitį, kai pamačiau per viaduką nešamą nuotaką, pamerges. Aš, aišku, pradėjau žiūrėti ne į kelią, o į jaunuosius, mojuoti ir panašiai, o, pasirodo, vestuvininkai viaduko apačioje buvo susistatę automobilių kortežą. Antroje juostoje buvo automobilių, manęs neįleido, tad, kad ir kiek myniau ant stabdžių, bakstelėjau. Be saviškio dar apgadinau 3 automobilius.

Viskas būtų dar gal ir gerai, bet juokingiausia, kad buvo laikai, kai dėl to reikėjo važiuoti į policiją ir vienas iš automobilių buvo jaunosios. Iki 23:30 val. ji sėdėjo su manimi toje policijos nuovadoje ir žaibavo akimis, siųsdama prakeiksmus. Sugadinau jaunavedžiams pirmąją jų naktį, o pats kitą rytą pusvelčiui pardaviau savo automobilį, nusipirkau lėktuvo bilietą ir išskridau“, – prisiminė jis.

Su mylimąja susitikdavo tik naktimis

Tik atvykęs Romas kreipėsi į lietuvius, su kuriais susipažino dar pirmą kartą lankydamasis Anglijoje, ir darbą rado itin lengvai. Taip jau nutiko, kad netrukus įsidarbino ir jo mergina.

„Aš pradėjau dirbti mūrininkų padėjėju. Turėjau specialų įrankį – hodą, į kurį dedamos plytos. Tai – kaip rėmelis su lazda, į kurį gali sutalpinti kokį 20 plytų, visą dieną taip ir tampaisi. Mano mergina įsidarbino padavėja restorane. Beje, žinote kaip atrodo emigranto gyvenimas? Aš išeidavau į darbą 6 ryto, grįždavau 18-19 val., ji išeidavo gal 14-15 val., o grįždavo maždaug 1 nakties. Taigi arba aš miegu, arba ji miega. Pradirbome kažkiek laiko, kai Giedrė man pasakė, kad laukiasi“, – prisiminė Romas.

Kadangi dirbti mūrininko padėjėju jam atsibodo, o pinigų reikėjo vis daugiau, pašnekovas tikino nusprendęs verčiau vykti pas draugą į Kardifą, esantį Velse. Miestas lietuvius sužavėjo – netoli pajūris, daug jaunų žmonių, mokymosi įstaigų.

„Pradėjau dirbti viešbučio registratūroje – 7 ryto pradedi, 15 val. baigi. Švaru, su dokumentais, bet aptarnavimo sektoriaus darbai yra gana prastai apmokami. Aš buvau atvažiavęs užsidirbti, todėl pradėjau galvoti, koks darbas galėtų padėti man to pasiekti – supratau, kad anglai ir airiai niekada nenori dirbti statybose“, – sakė Romas.

Aptarnavimo sferoje per savaitę jis uždirbdavo apie 220 svarų (240 eurų), o statybų srityje kas savaitę buvo mokamas bent 500 svarų (540 eurų) atlygis.

Dirbo pusvelčiui, kad išmoktų amato

Tiesa, niekada anksčiau rimtesnių statybos darbų lietuvis nebuvo ėmęsis, todėl sukurpė planą – susitarė su ukrainiečiais, kad dirbs jiems nemokamai, tačiau mokysis amato.

„Jie dirbo su gipso kartono sistemomis, pertvaromis, lubomis. Iš pradžių per dieną man duodavo po 20 svarų (22 eurus), tačiau leido mokytis, naudotis įrankiais, pjaustyti, daryti broką ir kitas nesąmones. Pradėjau taip mokytis, bet po kiek laiko darbo ėmė mažėti, tad vienas po kito jie išsivažinėjo. Tiesa, prieš išvažiuodami darbų vadovui pasakė, kad paskutinius štrichus uždėsiu aš. Tačiau vienas tų darbų nebuvo toks jau paprastas – reikėjo užbaigti pusapvalę palėpę. Kas niekada nedaręs šio darbo, nesupras, bet gipsininkui tai – pusiau aukštasis lygis, tad galite įsivaizduoti, kaip sekėsi man, pradinukui... Žodžiu, sunaudojau tiek gipso, kad būtų užtekę du namus pastatyti. Vadybininkai ateidavo kasdien ir tiesiog žvengdavo, bet nieko pikto nesakė, nes sutardavome pakankamai gerai. Galima sakyti, taip ir tapau gipso kartonininku“, – pasakojo Romas.

Gavęs atlygį jis įsigijo reikalingus įrankius, ėmė pats ieškoti darbo, kol galiausiai įsivažiavo taip, kad tuoj suprato turįs 20-ies žmonių komandą ir nusprendė atidaryti savo įmonę.

Ėmėsi verslo, tačiau planus sugriovė krizė

Tiesa, atėjo 2008-ieji – krizės metai. Niekada iki tol savo verslo neturėjęs Romas ne iš karto suprato, kad vėluojantys sumokėti darbų rangovai – pranašiškas ženklas.

„Dvi savaitės, trys, keturios, penkios... Kadangi didžioji dalis darbuotojų buvo lietuviai ir ukrainiečiai, man net nekilo mintis, kad pinigų nemokėsiu. Iš to, ką buvau sutaupęs, išmokėdavau jiems algas. Santaupos tirpo labai greitai – per savaitę išmokėdavau po 3-5 tūkst. svarų (3,2 – 5,4 tūkst. eurų). Susierzinau ir metęs darbus Velse vėl atsidūriau Londone“, – pasakojo lietuvis.

Ten jis dar bandė kibti į tą pačią darbų sritį, bet sekėsi prastai. Tuomet Romas nusprendė verčiau atsiduoti darbui su lietuviais – įkūrė Velso lietuvių bendruomenę.

„Įkūrėme biblioteką, žaisdavome krepšinį, rengdavome susitikimus, kai vienas lietuvis kartą man labai įdomiai pasakė: „Tu savo dukras pavadinai Upe ir Jore, čia – lietuvybė, tu važinėji po tas lietuvių bendruomenes, kažką kasi, kas tau yra? Tu tremty kažkokioj? Uždarytos sienos? Kas tau? Eik ir važiuok. Trini čia kažką... Kas tave laiko?“. Iš tikrųjų, pagalvojau, kas čia mane laiko? Per kokį mėnesį susirinkau daiktus, baigiau darbus ir išvažiavau į Lietuvą“, – pasakojo Romas.

Pradėjo nuo kasininko, o tapo direktoriumi

Nors jo žmona tam labai priešinosi, perkalbėti vyro jai nepavyko. Šiuo metu Lietuvoje šeima skaičiuoja septintus gyvenimo metus.

„Kai grįžau į Lietuvą, buvo kosmosas. Tačiau parsivežiau labai gerą patirtį, kurią lietuviai čia kažkodėl pameta – bet kas, kas tau neša pajamas, yra gerai. Tik grįžęs pradėjau dirbti „Iki“ prekybos centro apsauginiu. Sutikdavo mane pažįstami parduotuvėj ir prasidėdavo: „O Jėzau, kaip Romas nusirito...“. Tačiau per tuos du mėnesius aš uždirbau gal 2 tūkst. litų, apie 600 eurų. Kol neatsirado alternatyvų, man buvo gerai“, – užtikrino pašnekovas.

Jis tikino ir šiuo metu bendraujantis su draugu, kuris ilgus metus užsienyje dirbo mūrininku – šį darbą atlieka labai gerai, bet jo imtis Lietuvoje jam buvo gėda, todėl grįžęs pradėjo kurti verslą, bankrutavo ir vėl išvažiavo. Londone jis toliau dirba mūrininku.

„Visa ši patirtis man atvėrė akis, kad bet koks darbas yra geras. Dirbk Lietuvoje tiek, kiek dirbi emigracijoje, čia eisi ir darysi, ką nori. Šiuo metu, pavyzdžiui, esu dviejų įmonių direktorius“, – savo istoriją užbaigė Romas.