Londono lietuviai žino, ką reiškia turėti hiperaktyvų merą. Tokį kaip Boria (Boris Johnson), kurio veiklai, beje, ir jo aštriam liežuviui nė vienas londonietis, išskyrus tuos, kurie nesupranta angliškai, nelieka abejingas - vieni keikia, kiti giria. Kartais pamanau, kad abiejų mano šalių – ir gimtosios ir pasirinktosios gyventi – merai turi daug panašumų.

Pirmas panašumas, kuris grįžusiam iš Londono krenta į akis – nuomojami dviračiai. Sumokėjai už nuomą banko kortele, pasiėmei dviratį ir keliauk juo iki kito nuomos punkto, kur tą dviratį gali palikti. Sistema tokia pat kaip Londone, tik dviračių spalvos skiriasi: Borios mėlyni, o Zuoko oranžiniai.

Kol kas neturėjau galimybių patikrinti, kaip toji oranžinių dviračių nuomos sistema realiai veikia, tačiau per keletą dienų pastebėjau penketą važiuojamų ir penkis ar šešis kartus daugiau stovinčių oranžiukų. Ir tai vasarą, sezono metu. O kaip žiemą? Stovės paskendę pusnyje ? O gal iki to laiko bus įrengti šildomi šaligatviai, kad dviračiai prie grindinio neprišaltų? O kodėl ne? Zuokas nori – Zuokas gali.

Borios dviračiai Londone įdiegti prieš trejetą metų. Nors turistų, kurie dažniausiai ir yra pagrindiniai miesto dviračių naudotojai, gerokai daugiau, dideliu populiarumu jie ir Londone nepasižymėjo. O neseniai paaiškėjo, kad miestui jie neša nuostolius - nepaisant to, kad Borios dviračius remia privatus bankas, miesto biudžetui kasmet jie kainuoja daugiau 11 mln. svarų.

Tokį Londono finansų valdymą šmaikštuoliai jau spėjo praminti „borisonomika“, stebintis, kodėl vieno dviračio išlaikymas miestui per metus kainuoja daugiau nei pusantro tūkstančio svarų. Beje, tokiuose mietuose kaip Niujorkas ar Monrealis miesto dviračių išlaikymas mokesčių mokėtojams nekainuoja. O Paryžius iš to net uždirba. Anksčiau ar vėliau paaiškės, koks modelis – pelningas ar nuostolingas - pasirinktas Lietuvos sostinėje, ir kiek panašumų „borisonomika“ Londone turi su „zuokonomika“ Vilniuje.

Kitas panašumas - elektroniniai miesto transporto bilietai. Londoniečiai prie tokių bilietų seniai pripratę – paprasta ir aišku: prikišai kortelę prie aparto, jis nuskaičiavo atitinkamą sumą pinigų, ir ramu. Pinigų kortelėje pritrūkus užsukai į parduotuvę ar prie automato metro stotyje pasipildei.

Vilniuje nors elektroninis bilietas buvo diegtas rekordiškai ilgai, rezultatas nėra rekordiškai blogas. Vilniečio kortelę (tiesą sakant, kodėl tik vilniečio, o ką daryti miesto svečiams, nes kortelės pavadinimas aiškiai sako – skirta vilniečiams) pasipildyti galima spaudos kioskuose ir net internetu. Tačiau jei kortelės neturi ar joje neužtenka pinigų – tenka brautis prie vairuotojo, kad nusipirktum taloną, o jį gavus, jei esi nevietinis, beveik neįmanoma atspėti, kuriuo iš trijų – raudonu, skylutes išbadančiu įtaisu, geltonu, skaičiukų eilutę ant talonėlio išmušančiu prietaisu, ar tuo naujuoju, elektroniniu aparatu, jį pažymėti.

Dievai nematė, vietiniai susigaudo, o kad į Vilnių atvykę Europos pareigūnai važinės miesto transportu, netiki nei Zuokas, nei aš. O ir turistų ne tiek jau daug, kad dėl jų galvą suktum. Kita vertus, tegu vaikšto pėsti, ne tiek to Vilniaus ir tėra.

Man labai patinka, kad Vilnius darosi panašus į Londoną. Galiausiai ir gėjų paradu centrinėje gatvėje galėsime džiaugtis. Londonas tokiu paradu seniai didžiuojasi ir skaičiuoja, kiek pinigų iš viso pasaulio atvykę gėjai į Britanijos sostinę suveža.
Zuokas į gėjus dar nežiūri kaip į ekonominį vienetą. O juk galėtų paskelbti Vilnių Rytų Europos gėjų sostine, ir gėjiškus pomėgius tenkinančios įstaigos neblogai uždirbtų. Miesto biudžetas irgi pasipildytų. Bet kol kas girdėjau tik argumentus apie pilietiškumo brandinimą (gerokai prievartinį, mano nuomone) ir apie gana dirbtinį įvairovės tarpinimą, ir nė žodžio apie ekonominę naudą.

Ekonominė nauda – šiais laikais vienas svariausių argumentų, to užmiršti nevalia. Tačiau, kai ta ar kita žmonių grupė imama vertinti vien kaip ekonominis vienetas, tokia žmonių grupė man ima atrodyti labai apgailėtina.

Zita Čepaitė, Anglija.lt