Čepaitė
Nežinau, gal yra tokių, kurie trokšta per Olimpiadą būti Londone, bet aš džiaugiuosi, kad nebūsiu. To jausmo nepakeitė net žinia, kad lietuviai krepšininkai laimėjo kelialapį į žaidynes. Ir, tiesą sakant, visas su Olimpiada susijęs bruzdesys man panašus į išpūstą burbulą, kuris nuo kitų burbulų skiriasi tik tuo, jog visi žino, kad jis tikrai sprogs ir kada tai atsitiks.
Per labai trumpą laiką Lietuvos žmonėms buvo sugebėta įkalti į galvą, kad krepšinis yra antroji Lietuvos religija. Dabar visi užsimerkę tą giesmelę gieda ir nedrįsk pasakyti, kad tai tik alaus pardavėjų išpūstas burbulas. Deja, gyvenimas rodo ką kita – ne krepšinis Lietuvos tautą vienija, mus vienija melas. Ir tada, kai patys kitiems į ausis melus pilam, ir tada, kai trokštame melus išgirsti. Tai tarsi socialinis narkotikas, ir tai, kaip juo visuomenę svaiginti, yra labai gerai įvaldę politiniai, o ir kitokie manipuliatoriai.
Savaitgalis buvo karštas, ar ne? Kiek kartų girdėjote viešus kreipimusis į užsienio lietuvius, kad palaikytume Montvydą? Kiek gavote žinučių, raginančių balsuoti už mūsiškį Eurovizijoj? Kiek kartų maigėt telefono pultelį, kad už jį savo balsą atiduotumėt? Ar nebuvo pikta sužinojus, kad iš JK lietuvių jis gavo tik 7 balus? Gal jautėtės nusivylę, kad mūsų nevertina, nes esam maži? Bet, mano galva, bėda ne mažume, o aklume. Ateina naujas mėnuo, atkeliaus mobilių telefonų sąskaitos ir mes, JK lietuviai, tuoj suskaičiuosim, kiek mums kainavo toji akla meilė.
Puslapiai:
3
