Lietuvių kalba
Kalbininkai palaimino žodžių anūkas, bintas, bordiūras, domkratas, klynas, malka, anšlagas, skvošas, balius ir daugybės kitų, anksčiau laikytų netinkamais, vartojimą.
Šitiek košės dėl nelietuviškų pavardžių rašymo nebuvo privirta per visą lietuvių raštijos metą. Internetiniai lietuviški tinklapiai pilni w ir x , nors lietuvių kalbos taisyklės nelietuviškas raides vartoti griežtai draudžia. Tarkim, jog tai, kad visi rašo, kaip netingi, ir kad taisyklės vieniems egzistuoja, bet kitiems - ne, yra smulkmena, tačiau tai, kad dėl lenkų pavardžių lietuvinimo atsiprašinėjo net ministras, jau rimta. Galiausiai viskas taip susipainiojo, jog niekas nebežino, ar asmenvardžių rašymas yra kalbos ar politikos reikalas.
Lietuvoje eilinį kartą susipliekta dėl smulkmenų – leisti pavardžių rašyboje vartoti nelietuviškas raides, tokias kaip w ar q, ar neleisti. Neleidėjai mėgsta aiškinti, kad tų w ir q reikia tik emigrantams, o kiti lietuviai puikiausiai be jų apsieina. Arba tvirtina, kad nelietuviškų rašmenų įvedimas sugriautų seniausios indoeuropietiškos kalbos pamatus. Va čia tai bent! Tai nuo tų pamatų ir pradėkim. Pirmiausia siūlyčiau posakį „lietuviškos raidės“ paimti į kabutes, ir sugriauti ryšį tarp raidžių ir kalbos. Nes įsitikinimas, kad tarp kalbos ir raidyno, kuria ta kalba užrašoma, yra kažkoks prigimtinis ryšys, viską suvelia ir įklampina.
Emigravom ne tam, kad angelais taptume, ir nėr ko gėdytis, kad stengiamės save pateisinti. Būtų keista, jei būtų atvirkščiai, jei imtume teisinti aplinkinius, o save smerkti ir peikti. Nors yra Lietuvoj nemažai besiilginčių, kad keliais paršliaužtume ir atgailą už emigrantinę nuodėmę atliktume. Betgi gyvenimas užsienyje daugeliui suteikia ne tik pragyvenimo šaltinį, bet ir šiek tiek daugiau žmogiškojo orumo, pasitikėjimo savimi bei vidinės laisvės, tai tokių keliais atgal šliaužiančiųjų vargu ar daug atsiras.
Puslapiai: