Tai dar viena istorija apie emigraciją. Tiksliau, tai būtų istorija, kaip sugrįžus gyventi į tėvynę po kiek laiko vėl esi priverstas išvažiuoti. Galvojama, kad kas emigruoja – blogiukai, galvoja tik apie save ir t.t.

Teisingai, tame yra tiesos (nors kas blogo yra išvažiuoti už savo kiemo ribų ir pažinti pasaulį?). O štai mano istorija – grįžau į Lietuvą pilna entuziazmo, nes juk atvažiuoju su išsilavinimu, kvalifikacija, patirtimi.

Taip taip, su idėjomis, kaip galėsiu realizuoti save, dalyvausiu tėvynės gerbūvio ir įvaizdžio gerinime. Teisingai: jei norime, kad tėvynėje būtų gera gyventi, turime patys stengtis dėl to. O viskas baigėsi tuo, kad ryte atsibudus turėjau rasti motyvacijos, kaip atsikelti iš lovos, kad nugyvenčiau ateinančią dieną. O tėvynės gerbūvio kėlimo klausimas kažkaip nusikėlė į antrą planą...

Išsiuntinėjau dešimčių dešimtis laiškų, ieškodama darbo. Atsakymus gavau vos kelis. Na, išsiaiškinau, kad nelabai kas tuos laiškus ir skaito, nors įmonės pačios skelbiasi, kad ieško darbuotojų. Ėjau tada ieškoti tiesioginio kontakto, tai yra, šnekėtis akis į akį su potencialiu darbdaviu. Apvaikščiojau daug darbdavių: būta ir pasiūlymų dirbti, bet visada – jei dirbčiau kaip laisvai samdoma darbuotoja.

Manau, taip neišgyvensi, reikia nuolatinio darbo. Supratau, kad ne visi darbdaviai tą gali ir pasiūlyti. O su tais, kas gali tai padaryti, nutiko taip, kad nelabai supratau jų poziciją.

Vienas iš pavyzdžių – kai nusiuntusi gyvenimo aprašymą, gavau atsakymą, kad jiems reikia dar ir rekomendacijų. Atsakymas ne toks, kad ateik, pašnekėkime, bet toks, kad kažkas įvertins kitą žmogų jo net nematęs, pagal kažkieno kito surašytas rekomendacijas. Kaip galima suprasti, į laišką, kuriame pasiūliau ateiti susitikti jiems patogiu laiku, atsakymo negavau. Panašių situacijų būta ir daugiau: rodos, buvo geriau, susitikome, šnekėjomės, bet po to – nulis rezultatų.

Na, gerai, aš galiu suprasti, kad aš galėjau ir kam nors nepatikti, ir nesvarbu man tos kvalifikacijos ir sugebėjimai. Mačiau ir tokių atvejų, kad tiems, į kuriuos buvo kreiptasi dėl darbo, patiems būtų ne pro šalį kokia pagalba, nekalbant apie tai, kad jie dar galėtų pasiūlyti darbo kitiems. Žinoma, sena tiesa, kad geriausia būtų pačiam susikurti darbo vietą, bet juk ne visi galime įkurti savo verslą, įmonę ir pan. Tada jau ėmiausi darbų, kurie neatitiko nei norų, nei kvalifikacijos. Būčiau dirbusi, iš pradžių, man norimą darbą ir už tą sunkiai suvokiamą Lietuvos, ES narės, minimumą...

Žinoma, nėra situacijų be išeities. Imi šluotą į rankas ir eini gatvių šluoti ir, prašau, tėvynėj gyveni. Jokios ironijos, nėra blogų darbų, yra tik blogai apmokami. Gal ir būčiau neatmetusi šios galimybės, jei „šviestųsi“ perspektyvos, kad artimesniu laiku kas pasikeistų konkrečiu atveju, bet klausimas, ar Lietuvoje galima išgyventi, bent prasimaitinti, dirbant tam tikros kategorijos darbus?

Štai ir visa istorija. Dar viena – apie meilę, tėvynę ir emigraciją. Šiaip kaltinti nėra ką. Gal, žmogau, pats esi kaltas, gal esi tiesiog nevykėlis ar nevykėlė ir tiek. O gal galima vis dėlto pasiguosti, kad tėvynės būklė nėra iš tų stabiliųjų, kad galima būtų tikėtis kažko geriau ir daugiau? Bet jei tėvynės būklė priklauso nuo mūsų, supranti, kad susiduri su pasaka be galo, uždarame rate. Nieko naujo, žinau, bet vis dėlto – emigrantai, grįžkite! Ko? Kad atsitrenktume į sieną? Pasaka be galo.

Skaitytojos informacija