Kovo 11-ąją Vilniuje planuojamoms nacionalistų eitynėms nepritaria 44 proc. Lietuvos gyventojų, 18 proc. jas palaiko, 23 proc. apie eitynes nieko negirdėjo.

Tokias visuomenės nuotaikas atskleidžia viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa.

Etninių tyrimų instituto jaunesniosios mokslo darbuotojos Vitos Petrušauskaitės teigimu, eitynės ir jose skanduojami šūkiai gali būti užgaulūs daliai Lietuvos piliečių – čia gyvenantiems rusams, lenkams bei žydams.

Paramą tradicinėmis tapusioms nacionalistų eitynėms Vilniaus Gedimino prospekte Kovo 11-ąją išreiškė 18,4 proc. respondentų. 44,5 proc. nurodė joms nepritariantys, 23,1 proc. apie eitynes nieko negirdėjo, dar 11,8 proc. neturi nuomonės.

Eitynėms dažniau pritaria vyrai, jauniausio amžiaus, žemesnio išsimokslinimo, rajonų centrų atstovai. Nepritaria – moterys, didmiesčių gyventojai.

Apklaustiems gyventojams nepriimtina ir eitynių dalyvių retorika. Ankstesniais metais eitynėse būdavo skanduojama „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“, „Ne Rytams ir Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“. Tokioms skanduotėms pritaria tik 12 proc. apklaustųjų. 57,4 proc. tokiai retorikai nepritaria, 26,9 proc. šiuo klausimu neturi nuomonės.

Nacionalistų skanduotėms dažniau pritaria jauniausio amžiaus (iki 25 m.), rajonų centrų gyventojai. Nepritaria – 36 m. ir vyresnio amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo, didesnių pajamų, didmiesčių gyventojai.

Etninių tyrimų instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja V. Petrušauskaitė paaiškino, kodėl šūkis „Lietuva – lietuviams“ gali būti užgaulus daliai Lietuvos piliečių.

„Kodėl šūkis „Lietuva – lietuviams“ kelia įtampą? Ar lietuvį suprantame kaip etninę grupę, ar kaip Lietuvos pilietį? Nepaisant to, kad praėjo daugiau kaip 20 nepriklausomybės metų, iki šiol lietuvis neretai tapatinamas tik su etnine grupe, neįsitvirtina lietuvio, kaip Lietuvos piliečio, kategorija“, – aiškino V. Petrušauskaitė.

Pasak V. Petrušauskaitės, dar 2006 m. Konstitucinis Teismas (KT) savo nutarime yra išaiškinęs, kad Konstitucijoje minima tauta – ne lietuvių etninė grupė, o Lietuvos piliečių bendruomenė. Pasak KT, tautos vardu priimami sprendimai apima visą piliečių bendruomenę.

„Tačiau dėl griežtai brėžiamų etninių ribų iš daugumos pusės, dalis Lietuvos rusų, lenkų ir kitų etninių grupių iki šiol jaučiasi nepatogiai arba turi sunkumų pasakyti tokį, atrodo, paprastą sakinį „Aš esu lietuvis, Lietuvos pilietis“, – sako V. Petrušauskaitė.

Mokslininkės teigimu, minėti sunkumai kyla ne tiek dėl etninių grupių tapatybės problemų, o dėl daugumos brėžiamų etninių ribų. Lietuviai, kaip etninė grupė, neretai kvestionuoja kitų Lietuvos piliečių galimybes įvardinti save lietuviais. V. Petrušauskaitės manymu, šūkis „Lietuva – Lietuvos piliečiams“ problemų nekeltų – reikštų, kad Lietuva priklauso piliečiams, o ne vienai iš etninių grupių.

V. Petrušauskaitė atkreipė dėmesį, kad atkuriant nepriklausomybę rusai, lenkai, žydai palaikė lietuvius ir jų siekį atkurti valstybę. Tiek 1918 m., tiek 1990 m. jų palaikymas buvo labai svarbus, be etninių grupių palaikymo lietuviai vargu ar būtų galėję atkurti nepriklausomą valstybę.

Pašnekovės teigimu, nesant atsvaros Kovo 11-osios eitynėms, etninės grupės gali jaustis ignoruojamos. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad kai Vokietijoje žygiuoja neonaciai, aplink susirenka daug jiems nepritariančių žmonių. Tuo metu Lietuvoje tokios eitynės didesnio pasmerkimo nesulaukia, jas kritikuoja tik pavienės etninės grupės.