Iš krizės liūno išsikapsčiusioms Baltijos šalims keistai atrodo Viduržemio jūros valstybių nesugebėjimas įveikti ekonominių barjerų. „The Economist“ negaili ditirambų Lietuvai, Latvijai ir Estijai, pastebėdamas, kad jų atvejis gana unikalus.

Priešingai nei Graikija, Latvija sugebėjo prisitaikyti prie krizės sąlygų neįtikėtinai greitai ir net sugrįžti į ekonominio augimo kelią. Jos premjeras Valdis Dombrovskis pajėgė laimėti rinkimus ir išlaikė vyriausybės vadovo postą. Latvijos kaimynės Lietuva ir Estija taip pat atsigauna. Baltijos kraštai visa tai padarė turėdami fiksuotą valiutos kursą. Jos gali būti puikiu pavyzdžiu euro zonos valstybėms, kurios nežino, kaip atlikti „vidinę devalvaciją“.

Stabilumo kaina

Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde Latvijos laimėjimus pavadino „žygdarbiu“. Graikai svarsto apie grįžimą prie drachmos, o latviai svajoja apie eurą 2014 metais. Neįtikėtina, kad dar yra žmonių, kuriems bendra valiuta atrodo geras dalykas.

Aišku, pagyrų sraute nederėtų pamiršti sumokėtos socialinės kainos. Per dvejus metus latvių bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo daugiau nei penktadaliu. Nedarbas šovė iki 20 proc., net ir dabar jo lygis išlieka aukštas. Emigracijos srautas taip pat išaugo, kai Latvija ir taip grumiasi su mažėjančiu gyventojų skaičiumi. Gamybos apimtis maža, o skirtumas tarp turtingų ir skurdžiai gyvenančių žmonių yra didžiausias Europos Sąjungoje. Nepaisant šių dalykų, Baltijos valstybės išlieka sparčiausiai augančiomis ekonomikomis ES ir Viduržemio jūros valstybės joms nė iš tolo neprilygsta.

Baltijos kraštai pagavo augimo bangą, o Pietų Europa patyrė trigubą smūgį: jos pačios nesugebėjo suvaldyti devalvacijos ir infliacijos procesų, globalizacija pakirto neišplėtotą pramonę, pokomunistinės ES narės sudarė rimtą konkurenciją. Dabar jos gali atgauti konkurencingumą tik mažindamos kainas ir atlyginimus. TVF atstovas Neamtas Shafikas tokį procesą palygino su namo dažymu: „Turint galimybę keisti valiutos kursą, teptukas gali judėti aukštyn žemyn, o jei valiutos kursas nelankstus, tenka judinti visą namą.“

Stabilumo garantas - fiksuotas valiutos kursas

„Pasauliui parodėme, kad yra geresnių sprendimų nei valiutos devalvacija“, - pareiškė Latvijos valstybinio banko vadovas Ilmaras Rimsevicas. Anot jo, fiksuotas valiutos kursas suteikia patikimumo.
Valiutos devalvavimas būtų paskatinęs infliaciją ir padidinęs eurais paimtų paskolų naštą. Nors TVF skatino deficitą mažinti pamažu, latviai buvo įsitikinę - geriausia taupyti smarkiai ir visose srityse, kad rinkos atgautų pasitikėjimą.
Graikijoje dėl savo padėties visi politikai kaltina ES ir TVF, o Latvijoje būtent tarptautiniai gelbėtojai skatino nesiimti tiek daug taupymo priemonių ir nenaikinti socialinės apsaugos garantijų. Būdamos mažos ir atviros ekonomikos, turinčios lanksčią darbo rinką, Baltijos šalys greičiau nei nelanksčios Viduržemio jūros valstybės sumažino atlyginimus. Baltijos kraštų pagrindinės prekybos partnerės yra iš Šiaurės, o jos krizė nepasiekė. Ir nors jos iš pradžių įtartinai žiūrėjo į keinsizmo ekonomiką, būtent ji padėjo stimuliuoti viską aplinkui.
Baltijos kraštams pagelbėjo ir tai, kad užsienio kapitalo bankai iš regiono nepasitraukė. Nors Latvijos „Parex“ ir žlugo, Švedija buvo gyvybiškai svarbus stabdis daugumai Baltijos kraštų bankų.

Taupymo tradicija?

Galima sakyti, kad dėl okupacijos ir nuolatinių nepriteklių baltai lengviau susitaikė su taupymu. Pavyzdžiui, Estijai turėtų būti keista, kad jai tenka gelbėti kur kas turtingesnius graikus.

Vis dėlto Baltijos kraštai yra labiau išimtis, o ne modelis euro zonai. Tačiau vertingų pamokų yra. Pirma, skolų mažinimas tikrai padeda. Latvijos ekonomikos nuosmukis keturis kartus padidino jos skolų naštą (iki 45 proc. BVP), bet suma mažesnė nei Italijos ir Graikijos prieš krizę. Antra, tarptautiniai gelbėtojai turi aiškiai pasakyti: jei valstybė nesugeba išmokėti skolų, jos turi būti staigiai ir ryžtingai restruktūrizuojamos.
Graikijos išsisukinėjimai pasmerkė ją kęsti nepakeliamą skolų naštą ir gauti nepakankamą finansavimą, kraštas nuolat baiminasi bankroto. Priešingai, Latvija gavo daugiau pinigų nei jai reikėjo.

Ispanijos ir Airijos pavyzdžiai rodo, kad norint išsaugoti stabilumą reikia daugiau nei tvarkingų viešųjų finansų. Privataus sektoriaus skolos taip pat gali būti pražūtingos. Abiem valstybėms būtų geriau, jei, kaip ir Latvija, jos teiktų išorinę pagalbą bankams. Tai veda prie trečiosios išvados: Europai reikia institucijos, kuri reguliuotų, restruktūrizuotų ir tiesiogiai padėtų žlungantiems bankams.

Kad ir kaip juokingai tai skamba, latviai sako, kad juos palaikė mintis apie narystę ES. Žodžiu, be bankroto šmėklos, rinkėjams reikia geresnės ateities pažadų. Tuo metu euro zonos narėms atlaikyti ekonominius sunkumus gali padėti tik tokie pažadai kaip bendros obligacijos tiems, kurie laikosi teisingo reformų kelio.

Parengta pagal www.alfa.lt informaciją