Paskui bedarbystės bangą atsirita nauja, baisesnė – savižudybių, neradus darbo, praradus viltį ar nepakėlus darbdavių pasityčiojimo. Bene kasdien girdime apie vieną ar kitą žmogų, nutarusį suvesti sąskaitas su gyvenimu, o neretai ir su piktu darbdaviu, pasityčiojusiu ir atėmusiu norą gyventi.

Krizės metu visuomenė laiko egzaminą, įsitikinę psichikos sveikatos specialistai, – atsiskleidžia mūsų nemokėjimas ar nenoras prisitaikyti prie sunkių aplinkybių, nejautrumas, žmogiškumo stygius.

Patyčios – kasdienis dalykas

„Darbdaviai mėgsta tyčiotis, čia jokia naujiena. Jei viskas būtų gerai, nė vienas žmogus į mus nesikreiptų“, – sako profesinės sąjungos „Solidarumas“ vadovė Aldona Jašinskienė. Dabar profsąjungose pats darbymetis, tik spėk suktis, važinėti, derėtis ir ginti puolamus ir niekinamus darbuotojus.

„Nesakau, kad taip vyksta visur. Yra gerų, atsakingų vadovų, įmonių, kurios net sunkmečiu su savo darbuotojais elgiasi sąžiningai, bet yra ir tokių, apie kuriuos gėda net kalbėti. Šaukštas deguto gadina visą statinę medaus“, – liūdnai sakė moteris.

Anot jos, darbdaviai tyčiojasi iš neįgalių, jaunų, senų darbuotojų. Nesvarbu, kiek metų dirbai įmonėje, vieną dieną gali išgirsti, kad esi nereikalingas ir kaip šiukšlė išmestas lauk be jokių garantijų.

„Gynėme neįgalią moterį, kuri įmonėje dirbo daug metų, buvo nutarta ją atleisti, bet vadovas nenorėjo sumokėti išeitinės kompensacijos. Esą jis sumokėjo viską, kas jai priklauso, ko ji prašiusi. Moteris nemokėjo teisingai parašyti prašymo, vadovas tuo pasinaudojo ir jai teišmokėjo pinigus už nepanaudotas atostogas. Ciniškas požiūris į žmogų, lyg jam užvėrus įmonės duris nebereikėtų daugiau gyventi, valgyti, mokėti mokesčių“, – pasakojo A. Jašinskienė.

Šiandien iš darbo gali išmesti už tai, kad netinkamai pasižiūrėjai, ne taip susišukavai ar ne tokį žodį pasakei. Klesti asmeniškumai, kuriais naudojasi aukštesnes pareigas užimantys žmonės.

„Turime nemažai problemų su bankrutavusia „flyLAL“ įmone, darbuotojai skundžiasi, kad ten klesti intrigos, asmeniškumai“, – vardijo profsąjungos vadovė. Kitos įmonės, mėgindamos atsikratyti darbuotojų, už darbą nemoka pinigų, nenori išmokėti išeitinių kompensacijų, net neįleidžia į įmonę, bet kasdien verčia du kartus belstis į įmonės vartus ir užsiregistruoti.

Pasitaiko, kad buvęs darbdavys vieną dieną išvaro visus darbuotojus, kitą dieną toje pačioje įmonėje jau turi krūvą naujų darbininkų. Vengiama sąžiningai atsiskaityti.

Žmonėms sunku, nes kiekvieną dieną jie gali išgirsti, kad yra nereikalingi, ieškodami naujo darbo sužinoti, kad jie – per seni, per jauni, nepakankamai gražūs ar kompetentingi. Stinga paprasto žmogiškumo, nesugebame sąžiningai ir gražiai elgtis vieni su kitais.

„Apie savižudybių bangą, neradus darbo, dar negirdėjome, bet signalų jau turime. Psichologinė pagalba bedarbiams labai reikalinga, kartais vienos ar kitos įmonės darbuotojams organizuojame susitikimus su psichologu, jie, beje, to vengia, bet vėliau pamato, kad atviras pokalbis padeda“, – pasakojo A. Jašinskienė.

Darbo ir vilties mažėja

Vilniaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos psichologė Vidutė Ališauskaitė sakė, kad jų įstaigoje – tikras žmonių antplūdis.

„Žmonės ieško pagalbos, tariasi, kaip teisingai pasiruošti pokalbiui dėl naujo darbo. Tiesa, darbų beveik nebėra, todėl padėti nusiminusiems žmonėms itin sunku“, – pasakojo psichologė. Anot jos, bedarbystę, darbdavių patyčias sunkiausiai išgyvena vyrai.

„Jie turi išlaikyti šeimą, jiems sunku išgirsti, kad darbo nebus, o už durų laukia šimtai geresnių darbuotojų. Tai išgirdę vyrai nusimena, kai kurie ima mąstyti apie savižudybę“, – pasakojo V. Ališauskaitė.

Vyrai griebiasi taurelės

„Aplink labai daug bedarbių, visi nusiminę, vyrai geria. Dar porą mėnesių ir gali būti labai baisu“, – sakė Pasvalio gyventojas Juozas K., dirbantis „Pieno žvaigždėse“. Vyras pasakojo, kad daugybė žmonių, dirbusių jo gimtame mieste, neturi užsiėmimo, būriai dirbusių užsienyje grįžta namo su tuščiomis kišenėmis.

„Žmonės mėgina laimę Ispanijoje, Airijoje, bet grįžta apgauti. Vyrai, stiprūs kaip ąžuolai, neturi darbo, griebiasi taurelės ar varsto psichiatrų duris. Baisu, manau, po poros mėnesių pasipils nelaimėlių savižudybės“, – aiškino Juozas.

Anot jo, žmonėms labai sunku kasdien vis iš naujų darbdavių girdėti, kad jie nereikalingi, kad yra geresnių. „Vyrui sunku ryžtis dirbti už 600 litų, jei anksčiau jis uždirbdavo 4 tūkstančius. Nežinau, kaip gyvensime toliau“, – liūdnai kalbėjo vyras.

Stinga jautrumo

Psichiatras Linas Slušnys sako, kad bedarbystė ir ją lydinčios savižudybės yra dabarties realybė. „Žmonės nemokėjo taupyti, viską investavo į savo gerovę. Išties mūsų visuomenė nebuvo pasiruošusi tokiam ekonomikos pakilimui, todėl nuosmukį išgyvename itin sunkiai. Bedarbiai nesuveda nei psichologinio, nei ekonominio balanso, todėl renkasi savižudybę“, – aiškino psichiatras.

Anot jo, valstybė skiria per mažai dėmesio žmonių psichinei sveikatai. „Kiekvienoje darbo biržoje turėtų dirbti „kieti“ psichologai, nes situacija darosi kritiška. Žmonėms ima atrodyti, kad krizės jie tiesiog neišgyvens. Visa tai vyksta, nes nėra bendravimo, nesugebame atjausti, suprasti, neklausiame, kaip žmogus gyvena“, – sakė L. Slušnys.

Anot jo, darbdaviai negražiai elgdamiesi su darbuotojais tik blogina jų emocinę būklę. „Žmogui labai sunku netekti darbo, kai jis išgirsta ir patyčias, asmeniškus užgauliojimus, būna dar sunkiau. Nereikia paversti žmonių šiukšlėmis, kurias išmetate į gatvę. Nereikia asmeniškumų. Gražiai atleisti žmogų – menas, kurio daugelis darbdavių taip ir neišmoko“, – svarstė psichiatras.

Krizės metu atsiskleidžia silpnosios visuomenės vietos, tai, ko neišmokome ar nesupratome. „Visuomenė buvo nepasiruošusi geram gyvenimui, jis mus užklupo staiga. Atrodė, kad visą laiką viskas bus gerai, pajamos augs, ekonomika šuoliuos į priekį. Nutiko kiek kitaip, ir mes nemokame su tuo susitaikyti“, – sakė L. Slušnys.

Anot jo, savižudybė – bloga, savanaudiška išeitis, nes taip pasielgęs žmogus atkeršija ne darbdaviui, bet savo artimiesiems. „Žmonės lieka kentėti, o kažkas savanaudiškai nusprendžia išeiti“, – pasakojo psichiatras.

Jūratė Važgauskaitė, Alfa.lt