Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Prieš atvykdama į Londoną truputį jo bijojau. Vis atrodė, kad pasimesiu čia. Man atrodė, kad nepriims manęs Londonas bei jausiuosi atstumta ir vieniša. Ir nors mieste pradėjau gaudytis greitai, vis jaučiu, kad londoniečiai atstumia mane.

Kai keliauju, dažniausiai būnu šiek tiek paranojiška. Vis atrodo, kad kažkas kėsinasi paimti mano pasą, piniginę ar dar bala žino ką. Tada net kai sėdžiu autobuse viena, pastoviai tikrinu, ar niekas nedingo, nors iš tikrųjų niekas dingti ir negalėjo. Bet prakratau visas kišenes, ir tada būnu rami ateinančiam pusvalandžiui. Tačiau keliauju aš retai, todėl kartais būti paranojiška nėra taip ir baisu. O štai Londone sutinku daug žmonių, kurie perdėtai jaudinasi dėl savo saugumo kiekvieną dieną ir tai stebina mane.

Tikriausiai nesuprantu jų, nes tai pirmas kartas, kai gyvenu labai dideliame mieste, ir galbūt nesuprantu, kokie pavojai gali manęs laukti. Jei išvis yra kokių nors realių pavojų.

Kai pirmą kartą atėjau apžiūrėti airės buto, ji pastoviai man kartojo, kad šis rajonas yra labai saugus ir nėra man ko baimintis. Tačiau kad ir koks saugus rajonas būtų, durys į balkoną yra grotuotos. Airė sakė, kad ne ji tas grotas įstatė, bet jai yra ramiau, kai jos visada yra ten. Todėl ir man liepė norint atsidaryti balkono duris, grotas laikyti uždarytas, ir nesvarbu, esu tame kambaryje ar ne. Kai airė išvažiavo kelioms dienoms į Glasgow, man vis kartojo, kad jei bijau viena gyventi, galiu pasikviesti draugų, kuriems ji net savo kambarį būtų užleidusi. Kelis kartus ji man tai pakartojo ir vis perklausdavo, ar tikrai gerai jausiuos būdama viena. O vėliau dar atsiprašinėjo, kad kelionę planavo su manimi nepasitarusi, nes galbūt, dar kartą, man bus baisu gyventi vienai. Bet butas nėra didelis, aplinkui šimtai kaimynų, norint patekti į laiptinę ne kodo, o kažkokio plastmasinio pypsiko reikia, kuris bent man atrodo saugesnis už kodus, todėl vis dar nesuprantu, ko man baimintis.

Namai lieka namais, matyt čia yra ta teritorija, kur bet koks pašalinis, patekęs nors trumpam, viską sujauktų. Bet kai toks pati baimė vyrauja socialiniuose santykiuose, man darosi daugiau nei keista.

Kai krausčiausi pas airę, autobusu gabenausi savo daiktus. Tampiausi daug, kažką pasidariau nugarai, kad dvi vienas normaliai išsitiesti negalėjau, bet ne tai svarbiausia. Autobuse bandžiau pastatyti savo lagaminą taip, kad niekam jis netrukdytų. Maliausi maliausi, netyčia su rankine užkliudžiau moterį ir ją labai išgąsdinau. Nežinau, ar gali atrodyti įtartinas žmogus visas daiktais apsikrovęs ir vos prilietęs ėmęs atsiprašinėti, bet ta moteris iškart griebėsi už kišenės, patikrino, ar viskas ten yra, nužvelgė mane prakeikiančiu žvilgsniu ir vėliau stovėjo ant kišenės, kur, matyt, buvo mobilusis telefonas, užsidėjusi ranką, saugodama nuo visų kitų. Tada nelabai kreipiau dėmesį į šitą dalyką. Tik vėliau, kai kalbėdama su aire jai papasakojau, kad taip buvo, o ji man ir sako, kad čia normalus dalykas, nes žmonės čia bijo visko. Jei, pavyzdžiui, atėjęs į barą vienas tikiesi, kad su kuo nors susipažinsi, tai gali tikėtis iš naujo, nes to nebus. Čia žmonės nėra atviri naujoms pažintims, jiems atrodo, kad jei jau nori bendrauti, vadinasi, tau kažko reikia ir turi kitų tikslų, nei tik pasikalbėti. Tą patį man patvirtino ir britas sakydamas, kad tau atrodo, jog miestas didelis ir čia yra daug galimybių susirasti pažįstamų, bet kad ir kaip keista būtų, Londonas yra vienas nedraugiškiausių miestų, todėl jei atvažiavai vienas, yra didelė galimybė kad ir išvažiuosi vienas, taip nieko ir nepažinęs.

Panašiai man kalbėjo ir buvusi benamė Liza. Gatvėse ji praleido penkis matus. Dažniausiai naktim ji apsistodavo Brixtono parkuose. Ji pasakojo, kad labiausiai jai patikdavo, kai būdavo užrakinta parke per Kalėdas. Nors būdavo šalta, Lizai labai patikdavo ramybė. Ji pasakojo, kad dabar Londone nebijo nieko. Kur bijosi, kai tiek laiko gatvėje praleidai. Bet ji, visada čia gyvenusi, anksčiau vengusi žmonių, nes dar jaunystėje buvo išmokyta, kad vieninteliai tikri draugai yra šeimos nariai, nes tik jie likti jai gero. Todėl nėra prasmės ieškoti naujų pažinčių.

O gal jie tiesiog nemoka susipažinti? Visur matau labai daug reklamų, siūlančių prisiregistruoti į įvarius tinklalapius, skirtus surasti antrai pusei. Sakyčiau, kad susipažinti su kuo nors internetu ir vėliau eiti susitikti yra dar baisiau, nei būtų užkalbintam bare.

Nors dabar nelabai noriu pažindintis su žmonėmis, aš bent nebijau to daryti, todėl ir stebiuosi londoniečiais. Iš kitos pusės, galbūt aš paprasčiausiai nežinau, kas darosi mano kaimynystėje ir pakolkas nesuprantu Londono siaubų. Juk, pavyzdžiui, ir Lietuvoje, kai dabar labai aktyviai ieško dingusiųjų, atrodo, kad staiga padaugėjo žmonių dingimų, nors iš tikrųjų tik kalbama apie tai daugiau, bet vis tiek tai gąsdina. O štai kokiam britui atvažiavus į Lietuvą ir to nežinant, ramu vaikščioti bet kur ir bet kada.