Ugnė Barytė

„Gyvenimo laivas sudužo... Liko vienatvė ir nežinai, kurioje pusėje artimiausias krantas, kiek mylių skiria tave nuo manęs, taip pat vienišos ir ieškančios sau artimo žmogaus. Kviečiu susipažinti. Man 28 m....“

Jei manote, jog tai kažkoks pokštas ar bandymas kažką pralinksminti – klystate. Tai realus skelbimas, kurio autorė yra paskelbusi savo vardą, elektroninio pašto adresą ir telefono numerį. Be to, tokių vienišų skelbimų rašytojų, kurie trokšta žmogiško bendravimo, jausmų, pramogų ar aferų – pilni tinklapiai.

Vieni linksmina, kiti juokina. Treti rodo, jog žmogui tikrai reikia draugijos arba gero psichologo pagalbos. Aišku tik viena – nesaldus tas emigranto gyvenimas, kai likimas, nuosavas pasirinkimas arba gyvenimiškos aplinkybės, kaip tą laivą iš pažinčių skelbimo, žmogų ima ir nubloškia toli nuo draugų ir artimųjų.

O ką daryti, jei esi jaunas, pilnas hormonų bei aistros gyvenimui ir ne tik jam? Matyt, tuomet internetas ir tampa ta terpe, kurioje vienišos sielos ieško sau kažko artimo. Tik ar visada sėkmingai?

Ar kada atkreipėte dėmesį, kiek „mūsiškų“ porelių vaikšto gatvėmis? Atrodo ne taip jau ir mažai. Po alinančių darbų pavargę lietuviai neturi laiko eiti „tūsintis“ į klubus. Arba neina, nes taupo sunkiai uždirbtus pinigus. Arba neina dėl to, jog neturi pakankamai draugų, o vienas bare ar klube, kaip ir mūšio lauke – ne karys.

Taip ir tenka slampinėti gatvėmis, spoksoti į patrauklius priešingos lyties egzempliorius, pavydžiai nulydėti už rankų susikibusias poreles ir galvoti apie tai, kaip būtų gera turėti, ką nors artimo pašonėje.

Žinoma, tokių romantikų ir tyrų jausmų savininkų nėra daug. Nereta lietuvaitė net nesusimąstydama patiki saldžialiežuvio azijiečio pasakomis apie tai, kokia ji nuostabi, nepakartojama ir vienintelė.

Yra ir kitokių furijų, kurios, pasigalandusios išsivalytus po darbo nagus, yra pasirengusios pulti pirmą pasitaikiusį britą. Nors ir ne kokie vyrai tie anglai, bet vietinis, vis tik geriau negu nieko.
Merginoms bepigu pasitrumpinti sijonus, pasileisti kasas, ir, kaip sako liaudis, „rūtas atpiginti“. O ką daryti vyrijai, kai pavasaris įsismarkavo? O jei dar padoriai nemoki anglų kalbos, vietinės mergos į tave nežiūri, saviškės medžioja ką nors perspektyvesnio, o tos meilės, po galais, taip norisi...

Matyt, jo didenybė internetas ir telieka. Patalpina meilės ištroškę vargšai ten savo rašliavas ir laukia, kol panašaus likimo bendras parašys arba paskambins. Tik kaži, ar sulaukia...
Štai dar keli pavyzdžiai iš skelbimų lentos. Tekstų kalba ir stilius netaisyti.
Pasirodo, esama žmonių ir su humoro jausmu: „Storas, negražus 30 m. vaikinas nori surasti gražią, jauną, protingą panelę ar moterį rimtai draugystei.“ Ir tų, kuriuos hormonų audros jau apleidusios: „Esu močiutė, prižiūrinti anūkėlę. Mielai susipažinčiau su bendramintėm. Gyvenu Dagenhame. Labai lauksiu jūsų skambučių....“

Galima aptikti ir švelnybių: „48 m. moteris ieško savo antros puselės, savo katinuko. Vedę nesivarginkit....“ Ir labai išrankių vyrukų: „33 m. simpatiškas, patrauklus vyrukas ieško fantastiškai, pasakiškai dailios merginos. Nutukusios nesivarginkite...“ Bei gerai žinančių, ko nori: „Vyrukas iš stuomens ir liemens ieško savo princesės nuo 20 iki 35 m....“

Tik būtų įdomu sužinoti, ar visi randa tai, ko ieško? Happy hunting, kaip sakoma.