Lietuva kartu su Lenkija gedi lėktuvo katastrofos prie Smolensko aukų. Turbūt pirmą kartą po ilgų metų pertraukos vėl ne tik prisimename, bet ir jaučiame kadaise buvę vienos valstybės piliečiai. Gedulas baigsis, ilgainiui ir užuojautos sumažės ne konkrečių asmenų artimiesiems, o lenkų tautai ir šaliai.
O tuomet vėl žiūrėsime savo kiemo ir dairysimės, kas dedasi kaimyninėj valstybėj, kokie vėjai ten pučia.

Po šviesaus atminimo prezidento Lecho Kaczynskio ir jo aplinkos žmonių tragiškos žūties spėliojama, kad į Lenkijos politikos viršūnes pakils naujos, liberalesnės jėgos ir jos vadovausis daugiau pragmatiškais interesais, o ne „Solidarumo“ laikų savotiška Vidurio Europos romantizmo dvasia.
Šeštadienį lėktuvo katastrofoje žuvo du iš trijų kandidatų, ketinusių dalyvauti kovoje dėl prezidento posto. Teigiama, kad per rudenį turėjusius įvykti rinkimus į šalies vadovo postą kelti savo kandidatūrą dar vienai kadencijai ketino prezidentas Lechas Kaczynskis, kovoti dėl valdžios buvo pasirengęs ir parlamento vicepirmininkas Jerzy Szmajdzinskis. Abiejų politikų gyvybės užgeso miške prie Smolensko.

Dvi iš trijų didžiausių Lenkijos partijų neteko savo kandidatų. Liko tik Bronislawas Komorowskis – šalies Seimo pirmininkas, l. e. prezidento pareigas. Šį kandidatą remia premjero Donaldo Tusko vadovaujama Piliečių platforma, kuri turi daugiausia vietų Seime. Tad iki rinkimų visa valdžia susitelks B. Komorowskio ir D. Tusko rankose. Tiesa, analitikai pažymi, kad vietoj žuvusio prezidento į šį postą kandidatuoti galėtų jo brolis Jaroslawas Kaczynskis, partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderis.

Kol kas visuomenės apklausos rodo, kad Piliečių platformos partiją palaiko per 50 proc. lenkų, o dalis Lietuvos politologų užsimena, kad šios partijos stiprėjimas gali keisti ir santykius su Lietuva, ypač žinant, kad dabartinis užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kurio pozicijos Piliečių platformoje yra stiprios, niekada nespindėjo meile Lietuvai. Kad ir kaip keista būtų, Lietuvos Seimas tik stiprina tokias nuotaikas.

Viena iš paskutinių užsienio kelionių L. Kaczynskį atvedė į Lietuvą, o mūsų Seimas jį pasitiko sprendimu neįteisinti pavardžių rašybos asmens dokumentuose kitokiais nei lietuviškais rašmenimis. Diplomatine kalba, tai mažų mažiausiai buvo nepagarbos demonstravimas. Sunku suvokti, kodėl Seimo vadovybė, nujausdama dalies parlamentarų nuotaikas, bent vėlesniam laikui nenukėlė šio klausimo sprendimo. Ką laimėjome neleidę dokumentuose lotyniškos kilmės pavardžių rašyti originalo kalba? Nieko, tik sustiprinome antilietuviškas nuotaikas Lenkijoje ir įteikėme dar vieną ginklą lenkų nacionalistams, kad jie galėtų tarptautinėje erdvėje šūkauti apie tautinės mažumos diskriminavimą.

Galbūt ne visuomet Lietuvos ir Lenkijos interesai sutampa, tačiau bemaž du dešimtmečius deklaruojama strateginė partnerystė yra naudinga abiem valstybėms.
Lietuvai, bandančiai bent sumažinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, reikalingas ir elektros tiltas, ir dujotiekis su Lenkija, ypač šioje valstybėje atradus skalūnuose glūdinčių dujų klodų. Seimo sprendimo apologetai teigia, kad negalima aukoti principų dėl ekonominės ar dar kokios naudos. Tačiau leidus žmonėms rašyti savo pavardes originalia forma, nenusižengiama jokiems principams.

Diskutuoti su Seimo nariais, kurie esą kovoja už lietuvių kalbą, patys nelabai sugebėdami lietuviškai rišliai dėstyti savo minčių, kažin ar verta. Nusistebėjimą kelia dalies konservatorių–krikščionių demokratų atstovų Seime pozicija – jie tiesiog nedalyvavo balsavime už šį sprendimą.
Premjeras Andrius Kubilius antradienį per Lietuvos radiją išreiškė viltį, kad Lietuvos politikams užteks „jėgų“ pataisyti savo sprendimą neleisti pavardžių dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis. Toks sprendimas, pasak Premjero, yra netinkamas atsisveikinimas su žuvusiu Lenkijos prezidentu L. Kaczynskiu.

„Tikiuosi, kad rasis jėgų tokią klaidą ištaisyti ir nepalikti sau ant sąžinės tikrai netinkamo atsisveikinimo su Lechu Kaczynskiu. Čia jau Seimo reikalas įvertinti, kas yra svarbiau: pagarba žuvusiam prezidentui, strateginė Lietuvos ir Lenkijos partnerystė ar mūsų vidinės nuoskaudos“, – Lietuvos radijui antradienį sakė A.Kubilius.

Vis dėlto dėl Seimo sprendimo dalis atsakomybės tenka ir pačiam premjerui, kurio vadovaujama Vyriausybė nesugebėjo tinkamai parengti įstatymo projekto ir suburti jo rėmėjų. Andrius Kubilius moka ir už praeities klaidas, kai po konservatorių sparnu priglaudė marginalines partijas ir jų atstovus, neturėjusius jokių galimybių patekti į Seimą, kurie dabar rūpinasi tik asmeniniais reitingais, o ne valstybės reikalais.

Ramūnas Terleckas