Likus mažiau nei metams iki Vilniaus tapimo ne bet kuo, o viena iš dviejų Europos kultūros sostinių, mane apima ne džiugios mintys, o nerimas dėl sugadinto Lietuvos sostinės įvaizdžio. Nenoriu čia gilintis į Vilniaus teatrų, muziejų, galerijų veiklą. Tegul tuo užsiima dėdes ir tetos, trinantys kėdes įvairiausiose įstaigose. Sostinę aplankęs užsienietis pirmiausia susidurs ne su “dramteatrio” ar filharmonijos salėmis, o su pačiu miestu ir jo gyventojais. Ir ką gi jis pamatys? O gi tai, ką pamačiau aš, pagyvenęs svečioje šalyje keletą metų ir užmiršęs tikrąjį miesto veidą.

Pirmas akį rėžiantis Vilniaus atributas - šiukšlės. Spėkite, kiek laiko mano kieme ties šiukšlių konteineriais mėtosi senas, niekam nereikalingas šaldytuvas? Nuo šio blogo rašymo pradžios iki jo pasirodymo kieme praėjo jau daugiau nei mėnuo. O vargšelis vis guli, spardomas “pusbomžių”, besirausiančių šalimais augančioje senų baldų, buitinių prietaisų ir statybinių atliekų krūvoje. Ir tai vyksta ne kokioje skurdžioje, karo nusiaubtoje valstybėje ar giliame provincijos mieste. Tokį vaizdelį galima pamatyti arčiau nei du kilometrai nuo to pačio Vilniaus “dramteatrio”. Tikiu, kad šauniojo ir savo “moderniomis” pažiūromis garsėjančio Vilniaus mero pavaldiniai ar seniūnijos, kuriai priklauso rajonas, atstovai surastų ne vieną ir ne dvi priežastis, pateisinančias šiukšlių kalnus namų kiemuose, bet ar tokie dalykai gali vykti mieste, kuris yra Europos Sąjungos valstybės sostinė ir dar ruošiasi tapti žemyno kultūros sostine, valdose? Pasirodo, gali...

Tarkime, miesto svečias nesivargins ir nekels savo kojos už miesto centro ribų. Bet ir šioje miesto dalyje jo gali tykoti vienas – kitas “siurprizas”. Reikia pavyzdžio? Prašau – eilinė pilkos ir šlapios lietuviškos žiemos diena. Eidamas viena iš pagrindinių Vilniaus senamiesčio gatvių pastebiu, kaip ant ledu užkloto šaligatvio slidinėja praeiviai. Apėjęs šį, vietomis pavalytą, pavojaus ruožą ratu, smunku į vieną iš daugelio senamiesčio kavinių (apie aptarnavimą jose reikėtų atskiro romano). Po gero pusvalandžio išlendu laukan ir vėl stebiu jau matytą liūdnai juokingą vaizdą – žmonės, sėkmingai ar ne, bando įveikti slidžią šaligatvio atkarpą. Sakysite, buvo išeiginės dienos? Sakysite, praėjo nedaug laiko ir atsakingi žmonės nespėjo atlikti savo darbo? O aš jums pasakysiu, kad save gerbiančiame kultūringame mieste plikledis yra užbarstomas smėliu ar nuvalomas per kelias minutes. Pasiteisinimų, vėl gi, būti negali.

Bandome toliau į Lietuvos sostinę žiūrėti svečio akimis. Nors Vilnius nėra beprotiškai didelis, o jo centrą galima nesunkiai apeiti pėsčiomis, tačiau visiems atvykusiems į sostinę gali prireikti iš taško A nuvykti į tašką B ne savo kojomis. Tokį užsiėmimą drąsiai galima priskirti padidintos rizikos darbui. Jei per klaidą ar nežinojimą žmogus įlips į troleibusą, iš jo gali išlipti apšvarintomis kišenėmis arba, geresniu atveju, apšauktas visko mačiusios ir viskuo nepatenkintos pensininkės. Nuotaiką troleibuse greitai gali “praskaidrinti” girto iš provincijos atvažiavusio statybininko ar prasmirdusio benamio sapaliojimai. Pastarųjų tipų troleibusuose niekas neužkliudo. Atrodo, kad neretai į juos panašūs ir sunkiai lietuviškai kalbantys kontrolieriai yra labiau užsiėmę vargšo studento ar kokio tvarkingesnio žmogaus, važiavusio be bilieto, “skalpavimu”. Juos galima pateisinti – kam lįsti prie susmirdusių būtybių, kurios neturi pinigų, jei pinigėlio galima išlupti (ir dažnu atveju, baudą įsidėti į savo kišenę) iš eilinio žmogaus?

Jei Vilniaus svečio negąsdins galimybė pasivažinėti vietiniu viešuoju transportu, tai tikrai atbaidys apmokėjimų už keliones sistema. Parodykite man save gerbiantį miestą, kuriame vienos dienos nuolatinį bilietą galima įsigyti tik keliose vietose. Apie bilietų užsakymą internetu net kalbos nėra...

Alternatyva troleibusams ir autobusams – taksi. Jei netyčia Vilniaus svečias įlips į eilinį, o ne prabangų, taksi automobilį, liks maloniai nustebintas iš garsiakalbių sklindančiomis rusiškomis čiastuškėmis ir apdergtu automobilio salonu. Elementarių eismo taisyklių nesilaikantis ūsuotas dėdė gali nuvežti bet kur, svarbu jam negailėti pinigų ir nieko neprašyti. Pamenu, kai vos grįžus į Vilnių, aptriušusio taksi vairuotojas tėvišku tonu liepė sutvarkyti lango rankenėlę, kuri liko mano rankose man pabandžius atidaryti langą...

Apie Vilniaus miesto kultūros niuansus būtų galima kalbėti iki begalybės. Atskirų “pagiriamųjų” straipsnių nusipelno miesto vairuotojai, daugelio (bet tikrai ne visų) kavinių ir restoranų personalas, įvairių kitų aptarnavimo sferų darbuotojai. Gal, vis dėl to, prieš pradedant reklamines kampanijas užsieniečiams ir Lietuvos gyventojams su šūkiu “Vilnius – Europos kultūros sostinė”, būtų verta pabandyti išgydyti realias sostinės žaizdas?

P.S: Gal jums, eiliniams skaitytojams, ir Vilniaus valdžios atstovams bus įdomu paskaityti, ką apie miestą ir jo gyventojus rašo užsieniečių leidžiamas angliškas Vilniaus gidas.

“For those of you who didn’t get a chance to visit Vilnius during the Soviet era the city’s trolleybuses provide a sense of that periods everyday life” (Tie, kuriems nepavyko Vilniaus aplankyti sovietmečiu, gali pajusti šio laikotarpio dvasią troleibusuose).

“Lithuanian drivers are bloody-minded and complete bonker...” (Lietuviai vairuotojai linkę į agresiją ir yra visiški pakvaišėliai).

The biggest problem when it comes to eating out in Vlinius is the lack of service (Didžiausia problema valgant mieste – prastas aptarnavimas).