Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulyje įkurta daugybė lyčių studijų institutų, feminizmą pakeitė postfeminizmas, o vyro ir moters sąvokos jau laikomos, pasak gydytojo psichoterapeuto Gintauto Vaitoškos, pasenusiu kultūriniu konstruktu, susiaurinančiu žmogaus raiškos galimybes.

Įprastą žodį „sex“, kurį vartojant buvo aišku, kad kalbama apie vyrą arba moterį genetiniu, biologiniu, fiziologiniu požiūriu, išstumia, kaip pabrėžė Austrijos Tarptautinio teologijos instituto Santuokos ir šeimos studijų programos vadovas G.Vaitoška, šiuo atveju labai reikšmingas žodis „gender“, nusakantis asmens prisiimtą, nepriklausomai nuo jo fiziologijos, genetikos ir neurobiologijos, socialinį vaidmenį.

Lanksčiau suprasti lytį bus mėginama mokyti ir Lietuvos vaikų darželiuose. Šį rudenį turėtų būti pradėtas įgyvendinti projektas, per kurį vaikams bus pateikiamos knygučių „Tą dieną, kai Rikė buvo Rasmusas“ ir „Tą dieną, kai Frederikas buvo Frida“ idėjos.

Apie šio projekto galimas pasekmes kalba G.Vaitoška, šiuo metu dėstantis psichologiją ir pastoracinę teologiją Tarptautiniame teologijos institute Trumau Austrijoje, vadovaujantis Santuokos ir šeimos studijų programai.

Kuo dažniau save laikote?

“Pirmoji feminizmo banga kovojo dėl moterų teisių, dabar jau pati lytis suprantama kaip pasirenkamas socialinis vaidmuo - lytis kaip transformacija, - pasakojo pašnekovas. - Dėl to įžvelgiu tam tikrą sąvokų painiavą. Kai vadinamoji dženderizmo ideologija kalba, kad yra kelios lytys (heteroseksualus, homoseksualus, biseksualus, transseksualus žmogus), iš tikrųjų kalbama ne apie lytį, o apie lytinę orientaciją. Ir kai sakoma, kad žmogus gali pasirinkti būti vyru arba moterimi, nelabai aišku, ką iš tikrųjų galima pasirinkti - lytinę orientaciją ar lytį.“

Tačiau tokia yra pasaulinė tendencija, ir jau Lietuvoje G.Vaitoška minėjo atvejį, kai pildant Europos Sąjungos paraiškas gauti finansavimą, vienoje organizacijoje vietoj grafos „Esate vyras ar moteris?“ buvo klausiama taip: „Kuo dažniau save laikote - vyru ar moterimi?“ Panašiai Ispanijoje ir kai kur Amerikoje įrašą apie tėvą ir motiną vaiko dokumentuose keičia „Parent I“ ir Parent II“ (“Tėvas I“ ir „Tėvas II“). Lietuviškai dėl kalbos ypatumų tikriausiai labiau tiktų „Gimdytojas I“ ir „Gimdytojas II“. Šiuo atveju kalbama apie homoseksualių porų pastangas įsivaikinti vaikus, kai vadinti tėvu ir motina taip pat būtų tam tikra homoseksualių asmenų diskriminacija.

Tarptautinio teologijos instituto dėstytojas prisiminė prieš kelerius metus Lietuvos vaikų darželiuose mėgintą įgyvendinti gana ryžtingą „Gender Loops“ (“Lyčių kilpos“) projektą, kai vaikus stengtasi ugdyti, pavyzdžiui, sekant pasakas apie dviejų princų ar dviejų pingviniukų patriarchalinėje visuomenėje meilę. Vokiečių parengto ir Europos Komisijos finansuojamo projekto partneriai, be Lietuvos, buvo Norvegija, Ispanija ir Turkija.

Nuo šio rudens Lietuvos vaikų darželiuose ketinama pradėti danų parengtą projektą, skirtą mokyti vaikus lanksčiau suprasti lytį, kad, tarkim, elgsena ar apranga berniukai nebijotų būti panašūs į mergaites, o mergaitės - į berniukus. Pasirinkta, kaip atkreipė dėmesį G.Vaitoška, nebe tokia ryški kryptis. Naujasis projektas teoriškai neneigia biologinių lyties skirtumų, tačiau teigiama, kad lytis suformuojama socialiai.

„Iš tikrųjų jau nuo šeštos septintos vaisiaus savaitės berniuko organizme Y chromosoma pradeda gaminti testeroną. Antrame nėštumo trimestre jo gaminama labai daug ir vyksta vadinamoji smegenų maskulinizacija, - aiškino psichoterapeutas. - Atitinkamai mergaitės organizmas yra veikiamas estrogeno, todėl jau pirmomis gimusio kūdikio dienomis vaiko raidos tyrėjai mato berniukų ir mergaičių skirtumus.“

Lygūs, bet skirtingi

Naujosios lytiškumo teorijos šaknys, G.Vaitoškos nuomone, galėtų būti bent dvi. Pirmiausia ji susijusi su moterų išsivadavimo judėjimo ideologija. Feminizmas pasakė daug tiesos apie vyrų ir moterų santykius. Iš tikrųjų niekas negali ginčytis, kad vyras ir moteris turi būti lygūs. Abejonių kelia, pasak pašnekovo, neretai vyriško tipo moters išsilaisvinimo aspektas, kai neigiamas jos, kaip moters, unikalumas. Nemaža feminizmo dalis pasuko ta kryptimi, kai siekiant lygių galimybių, prarandamas skirtingumo supratimas.

„Mėginama tam tikra prasme paneigti moters prigimtį, ypač gimtiškąją, susijusią su gyvybės pradžia, nėštumu, vaikų auginimu, nes tokiomis aplinkybėmis moteris tampa labiau priklausoma, taip pat ir nuo vyro, labiau pažeidžiama, - kalbėjo santuokos ir šeimos tyrinėtojas. - Štai Simone de Beauvoir, kurios vardas vienas svarbiausių feminizmo istorijoje, tiesiog nekentė tos moters savybės. Laikė motinystę vergyste, prirakinančia moterį prie tokios realybės, kai vyras gali daryti ką nori.“

Vyrai ir moterys, nors ir lygūs, vis dėlto yra skirtingi ir tas skirtingumas, pasak G.Vaitoškos, sudaro pasaulio grožį. Kai skirtingumas neigiamas, stengiamasi ugdyti stiprias mergaites, pabrėžiamas jų atletiškumas, fizinė jėga.

Visuomenei reikalaujant

Kita naujojo judėjimo priežastis, pašnekovo manymu, galėtų būti susijusi su transseksualumo fenomenu ir konkrečiais atvejais, kai vyrai ar moterys pakeitė lytį ir pateko į tokią padėtį, kai įprastiniai vyriškumo ar moteriškumo požymiai jiems yra nepriimtini ar sunkiai įvykdomi. Pavyzdžiui, dabar žymi amerikiečių autorė Kate Borstein (1948 metais gimęs Albertas Borsteinas 1986 metais chirurginiu būdu pakeitęs lytį) atvirai prisipažino, kad nebežino, kas ji yra - moteris, ar vyras.

Naujoji ideologija, pasak G.Vaitoškos, iš dalies dėl tokios diskriminacijos siekia jau vaikų darželiuose atsikratyti senųjų lyčių stereotipų. Pavyzdžiui, kai kuriose Austrijos ikimokyklinio ugdymo įstaigose berniukai skatinami gerai jaustis atrodydami kaip mergaitės, naudodami kosmetiką, būdami mamomis žaidžiant namus ar kitus žaidimus, kai mergaitės, priešingai, atlieka stiprių kovotojų ar, tarkim, plėšikų vaidmenis.

Ideologija prieš mediciną?

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje transseksualumas priskiriamas, kaip patikslino G.Vaitoška, prie psichinės sveikatos sutrikimų. Daugelis žmonių, norinčių pakeisti lytį, genetiškai yra normalūs vyrai arba moterys. Tačiau kaip šį sutrikimą gydyti, pasaulyje vyksta diskusija. Viena nuomonė, kad galima operuoti, įsivyravo maždaug nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Kitos atstovai sako, kad chirurgiškai negalima gydyti, reikia mėginti psichoterapiškai padėti žmogui, nes transseksualumas, t. y. norėjimas būti kitos lyties asmeniu, dažnai atsiranda dėl ankstyvoje vaikystėje patirtų psichikos traumų.

„Lytinei tapatybei susiformuoti svarbiausias laikas - antrų vaiko gyvenimo metų antroji pusė, t. y. tarp 18 ir 24 mėnesio. Psichologiškai sunkioje erdvėje, kuri dažnai susikuria atvirai ar „tyliai“ konfliktiškoje santuokoje, vaikas gali patirti lytinės tapatybės krizę. Pavyzdžiui, berniukas nori būti mergaite, nes turi sunkumų susitapatinti su tėvu, arba, priešingai, arčiau savęs tėvo laikoma mergaitė nori būti berniuku, - pateikė įprasčiausius raidos scenarijus psichoterapeutas. - Vis dėlto diagnozuoti lytinės tapatybės sutrikimą vaikystėje nėra lengva.“

Kokia tokiu atveju gali būti naujųjų projektų vaikų darželiuose įtaka? Pašnekovo manymu, iš tikrųjų tai yra vaikų stūmimas į lytinės tapatybės sutrikimą. Gal nebūtinai kiekvienam vaikui jis atsiras, tačiau tą, kuris turi tam tikrų asmenybės silpnybių, gali paskatinti, pastūmėti ta kryptimi. Tyrimų duomenimis, du trečdaliai vaikų, turinčių lytinės tapatybės sutrikimą, užauga homoseksualūs.

„Medicina pateko į ideologijos pinkles ir šiame konflikte su „dženderizmo“ filosofijos atstovais nėra stipri, - sakė G.Vaitoška. - Amerikos psichiatrijos asociacijoje jau girdėti balsų, kad reikėtų panaikinti lyties tapatybės sutrikimo diagnozę.“

Parengta pagal www.alfa.lt informaciją