Lietuva vis dar gyvena aušrininkų sukurta vizija, o lietuviai tariasi esantys kalbos ir teritorijos vienijama bendruomenė. Į šią viziją niekaip netelpa Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) palikimas, mat tuomet mes buvome politinė tauta, o ne filologijos produktas, be to, mūsų tautą kamuoja nūdienos iššūkiai – pagal tradiciją įsivaizduojame esą sėslūs valstiečiai, o iš tiesų tampame diasporos tauta. Taip lietuvių tautos tapatumo problemą regi istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Tapome filologijos produktu, o LDK palikimas liko šalia
Kalbėdamas „Santaros-Šviesos“ suvažiavime Alantoje E. Aleksandravičius dėstė, jog, jo nuomone, lietuvių ar lietuviška tapatybė šiandien vis dar yra suvokiama remiantis aušrininkų XIX a. suformuota samprata, kad lietuviai – tai tik konkrečioje teritorijoje prie Baltijos jūros įsikūrusi bendruomenė, kurios nariai kalba lietuviškai.

„Česlovas Milošas ne vieną kartą samprotaudamas apie lietuvių istorinį kelią sako taip: XIX a. pabaigoje įvyko stebuklas, lietuviai atgimė, bet atgimė iš politinės civilizacijos subjekto į filologijos produktą“, - pasakojo E.Aleksandravičius, kalbėdamas apie LDK ir aušrininkų Lietuvos vizijas.
Pasak jo, nors aušrininkų vizija buvo itin paveiki, tačiau ji atmetė senosios LDK palikimą, mat LDK pilietis nebuvo apibūdinamas per kalbą.

„Senoji Lietuva, senieji lietuviai – tai buvo ta politinė tauta, kurios pamatinis tapatybės akmuo tikrai buvo ne kalba. Aš negaliu spėlioti ir sakyti, kad Vytauto ainiams nerūpėjo, kokia kalba su Jogaila pasišnekėti ar, atvirkščiai, rūpėjo šnekėti lietuviškai tada, kai nenori, kad girdėtų ar suprastų lenkai. Bet faktas vienas, kad pamatiniai jųjų tapatybės dalykai ilgainiui susiformavo visiškai kitokie. Tai buvo laisvės ir teisės vertybės“, - pasakojo E.Aleksandravičius.

Pasak istoriko, jam yra pavykę aptikti proklamacijas, kuriose klausiama – kas yra lietuvis. Į klausimą atsakoma, kad lietuvis tas, kuris myli laisvę ir gerbia LDK Statutą.
„Apie kalbas nekalbėjo. Tai beveik tas pats, kas šiandien sakyti, mes esame tūkstantmečio tauta ir mūsų senoji LDK esam mes šiandien. Bet tada norisi kelti klausimą – kas šiandien pasisakytumėte už tai, kad lietuvis yra tas, kuris gerbia piliečio laisvę ir Lietuvos Konstituciją?“ – klausė istorikas.

Pasak E.Aleksandravičiaus, ši situacija yra labai dvilypė – mes vaikus mokome LDK istorijos, aiškiname, kas yra Radvilos, kas yra LDK Statutai, bet kyla klausimas, ar mums tai yra vertybė. Tai reiškia, kad senosios Lietuvos palikimas ir aušrininkų sukurta vizija yra du atskiri mūsų tapatybės poliai, kuriuos reiktų sujungti. Tačiau tokiu atveju tektų sutikti, kad lietuviai yra nebūtinai tie, kurie kalba lietuviškai ir gyvena Lietuvoje.

„Jeigu mes norime būti ta tūkstantmete tauta, o sakome, kad lietuviai – tai etnolingvistinė bendruomenė, tada prieinam prie to, kad mūsų senoji oficiali kalba buvo slaviška, baltarusiška, bet niurzgiam, kai baltarusiai persirašo LDK istoriją kaip savą. Jeigu norime būti lingvistine tauta, tai prašau – nustokite kalbėti apie Rytines Lietuvos žemes ir Didžiąją Lietuvą su Nesvyžiumi“, - teigė istorikas.

Lietuviai – Palangos juzės ar diasporos tauta?
Ne menkesnes problemas, pasak E. Aleksandravičiaus, mūsų tapatybei kelia tautos susiejimas su konkrečia teritorija. Pagal egzistuojantį vaizdinį, lietuvis yra sėslus valstietis, ariantis žemę. Netgi amatininkas šio įvaizdžio neatitinka. Tačiau nūdienos pasaulyje, kai lietuviai emigruoja į svečias šalis ne dešimtimis, o šimtais ir tūkstančiais, šis sėslaus valstiečio įvaizdis tampa beprasmis, nors mes jo vis dar laikomės įsikibę.

„Ar mes nesame vėl prieš tam tikrą iššūkį apsispręsti, ar mes Palangos Juzės Lietuva, ar Amerikos pirtyje? Ar mes esame teritorinė tauta, ar mes jau seniai virtome diasporinė tauta? Kuris vaizdinys taptų mums priimtinas, pavežantis?“ – klausė istorikas.

„Palangos Juzė“ yra Motiejaus Valančiaus apysaka, kurioje keliaujantis kaimo siuvėjas Juzė, sugrįžęs iš ilgos kelionės po Aukštaitiją ir Žemaitiją, pasakoja apie aplankytas vietas – apie gamtą, valstiečių buitį, papročius.
Pasak E. Aleksandravičiaus, mūsų vadovėliai didesniąja dalimi parašyti pagal Palangos Juzės scenarijų: tai reiškia, kad lietuvis yra sėslus valstietis iš po šiaudinės pastogės, kuris dainuoja lietuvių liaudies dainas, pina juostas ir siuva vyžas.

„Mūsų herojus yra sėslus valstietis iš po šiaudinės pastogės, jis gražiai dainuoja lietuvių dainas, gražiai pina lietuvių juostas ir siuva vyžas, - pasakojo istorikas. - Sentimentų lygmenyje šitas vaizdinys vis dar yra svarbioji mūsų pasakojimo dalis. Bet dabar jau žinome, ką reiškia lietuvių diaspora, žinome, kokie būriai yra išvažiavę“.
Kita vertus, anot jo, lietuvio-sėslaus valstiečio įvaizdžiui priešinasi ir realus gyvenimas – nemažos dalies mūsų tautos atstovų profesijos yra judrios, pavyzdžiui, krovinių pervežimo, logistikos srityse.

Dėl šios priežasties, E.Aleksandravičiaus teigimu, mokyklose vaikams pasakojame viena, o gyvenimas eina savo vaga – šiandien lietuviai nėra taip glaudžiai susiję su savo teritorija, kad tik ji ir kalba galėtų būti jo tapatybės dalis. „Mūsų kolektyvinė atmintis yra konstruojama pagal vieną logiką, o gyvename visai kitaip“, - pečiais gūžčiojo istorikas.

Vadovėliuose apie išeivius nieko nerasi
E.Aleksandravičiaus nuomone, būtent dėl to, kad mūsų sąmonėje lietuvis – tik tas, kuris gyvena Lietuvoje ir kalba lietuviškai, mokykliniuose vadovėliuose beveik neužsimenama, jog nemaža dalis lietuvių gyvena emigracijoje, kad jie ten kuria, gyvena ir dirba, kad jie yra mūsų tautos dalis.

Anot jo, tai lemia, jog lietuvių tautą menksta ne pagal gamtos dėsnius – tai yra, tauta mažėja ne tik ir ne tiek dėl mažo gimstamumo bei didelio mirtingumo, bet ir dėl emigrantų nurašymo į nelietuvius.
„Dabar Lietuvos istorijos vadovėliuose apie diasporą ar išeiviją rasite vieną kitą sakinį. O jeigu ir užsimenama apie išeiviją, tai trečios kartos lietuviai, šnekantys portugališkai Brazilijoje, ispaniškai Argentinoje ar angliškai Amerikoje, laikomi nelietuviais. Airiams angliškai šnekantys žmonės kažkodėl tampa airiais, lietuviams – nelietuviais. Aš kartais sakau, kad airiai dauginasi ne pagal gamtos dėsnius, o lietuviai mažinasi ne pagal gamtos dėsnius“, - svarstė E.Aleksandravičius, pabrėždamas, jog airių tapatumas nėra susijęs tik su kalba ar teritorija, todėl airiais jie laiko ir savo diasporą, ir atvykusius imigrantus.

Tame pačiame suvažiavime kalbėjęs rašytojas, poetas ir publicistas Tomas Venclova taip pat pabrėžė, kad lietuviams yra įmontuotas kažkoks mažėjimo algoritmas: „Jeigu rusas veda kinę ar juodaodę, ji tampa rusė, jeigu lietuvaitė išteka už kino ar juodaodžio, neduok Dieve, arba už ruso, ji jau nebe lietuvaitė. Dėl tokio mentaliteto vyksta mus taip gąsdinantis tautos mažėjimo procesas“.

E.Aleksandravičius pateikė graikų, armėnų, airių bei žydų pavyzdį, mat šios tautos patyrė emigracijos bangas, tačiau sugebėjo su išvykusiais išlaikyti saitus. Pasak istoriko, panašios strategijos galėtų imtis ir Lietuva, bet tam pirma reikia sujungti į vieną savo tapatybės dalis – aušrininkų Lietuvą, LDK palikimą, Palangos Juzės ir diasporos vaizdinius.