Ūkininkai, pretenduojantys į ES paramą, skundžiasi, jog taisyklės pakankamai diskriminacinės ir atskiros žemdirbių grupės lieka už borto. Tuo tarpu ekspertai įvardina ir kitą bėdą, dėl kurios mes negalime efektyviai panaudoti šių pinigų – tai nuolat kaitaliojamos taisyklės ir valstybės strategijos, kai tampa nebeaišku ko siekiame.

Pati valstybė nežino ko jai reikia, ir pasiduoda ūkininkų lobistams, tempiantiems antklodę savo sričiai. Parama, kuri turėtų keisti žemės ūkį ir kurti papildomą vertę, tiesiog tampa papildomomis pajamomis ir paprasčiausiai „pravalgoma“.

„Studijose, gyvenime ir mus supančioje aplinkoje susiduriame su daugybe taisyklių ir reikalavimų, dauguma jų daugiau mažiau logiški, suprantami ir įgyvendinami. Tačiau norint gauti Nacionalinės mokėjimo agentūros siūlomą ir reklamuojamą ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse, paramą, susiduriama su daugybe neįgyvendinamų taisyklių. Norėdamas imtis itin smulkaus verslo kaime ir žvalgydamasis į paramą, kaip į vieną iš finansavimo šaltinių atsiremi į nesuprantamas taisykles ir reikalavimus“, – skundžiasi vienas ūkininkas.

Valdininkai savo ruožtu neslepia, jog dėl įvairių sugriežtinimų ir galimos diskriminacijos taisykles ne kartą teko keisti.

„Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje buvo atliktas vienas tyrimas dėl amžiaus, kai, tarnybos kontrolierės nuomone, buvo nustatyta, kad ši parama, būtent jaunimui paskatinti, buvo neproporcinga. Buvo žymiai daugiau balų skiriama vien tik dėl paraiškos teikėjo amžiaus. Pagal maksimalų balų skaičių pasižiūrėjome, kad tai šiek tiek neproporcingai iškreipia konkurenciją dėl paramos – į mažiau palankią situaciją patektų vyresni paraiškos teikėjai, kadangi jiems surinkti būtiną minimalų balų skaičių būtų labai sudėtinga arba praktiškai neįmanoma“, – teigė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vedėjas Vytis Muliuolis.

Keli paramos reikalavimai, kurie mažina galimybes gauti paramą žmonėms, jei jie yra tiesiog eiliniai statistiniai ūkininkai, be jokių prioritetų:

1. Gyvenantys savivaldybėse, kuriose nedarbo lygis mažiau nei 2 procentais didesnis nei vidutinis šalies nedarbo lygis, vertinami mažiausiu balų.

2. Jeigu pareiškėjui virš trisdešimt metų,jis irgi mažiau tinka vystyti savo verslą.

3. Jeigu žmogus visada gyveno Lietuvoje, tai minusas, nes papildomi balai vertinant paraišką skiriami emigracijos grįžusiems piliečiams.

4. Prioritetas teikiamas jaunoms šeimoms, gavusioms paramą būstui įsigyti, nors tokie piliečiai ir taip privalo turėti savo darbo vietą ir neaišku, kaip tai gali sietis su verslumo skatinimu ir papildomų darbo vietų kūrimu.

5. Jei pareiškėjas neturi negalios arba nėra moteris, jis taip pat gaus mažiau balų.

„Nors daug diskutuojame, tačiau kartais perlenkiame lazdą. Turėtų būtų vienodos sąlygos metai po metų. Dabar mes taisykles keičiame kasmet. Žmogus ruošiasi, nes, pavyzdžiui, yra jaunasis ūkininkas ir mato, jog šiai sričiai skiriama didelė parama. Tačiau atėjus laikui teikti paraišką paaiškėja, kad prioriteto jis nebegaus, nes tais metais didžiausios lengvatos teikiamos moterims“, – sako Arūnas Svitojus, Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Jis pripažįsta, kad taisykles, o tuo pačiu ir visos šakos vystymąsi keičia netgi naujai atėjusio ministro pažiūros. Dažnai net nedideli pakeitimai ir nauji ribojimai ar staiga atsiradę prioritetai sugriauna jau veikiančią sistemą. Žmonės, jei kalbėsime apie paramą mažam verslui, tiesiog nori dirbti ir susikurti sau darbo vietą, o ne užsiimti dokumentų tvarkymu, sukti galvą, kaip atitikti kriterijus. Dabar dažnai paaiškėja, kad pretendentas tiesiog neatitinka vieno ar kito sugalvoto kriterijaus ir tuo pačiu pinigai lieka nepanaudoti.

„Pagrindines kryptis paramai nustato ES ir palieka erdvės pačioms šalims, ką jos nori remti. Tačiau kai kur mes tiesiog iššvaistome pinigus, bet nesprendžiame problemų. Parama paprasčiausiai tampa ūkininkų papildomomis pajamomis“, – aiškina Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys, ir pateikia pavyzdžius.

Mes remiame ūkininkavimą nenašiose žemėse, nors tai nekuria jokios pridėtinės vertės, skatiname mažus pieno ūkius, kurie vis tiek negyvybingi. Mes neturime strategijos, ko reikia valstybei. Pavyzdžiui, mūsų didieji ūkiai pyksta, kai kalbama, kad jie paramos neturėtų gauti, nes ir taip turi būti ekonomiškai gyvybingi. Proveržio nėra.

„Dabar užtenka turėti kuo daugiau žemės, gauti paramą ir efektyvumo nereikia siekti. Dėl to žemdirbiškos organizacijos stengiasi gauti kuo daugiau pinigų savo sričiai. Pavyzdžiui, šiandien kiaulininkystė vienintelė silpna vieta, nes užsiauginame tik pusę kiaulienos, kurią suvartojame. Mums trūksta šiuolaikinių tvartų, diegti naujausias technologijas, nes nebe tie laikai, kai gyvuliai auginami sandėliukuose. Tačiau tokios paramos nebuvo ir dalis smulkių augintojų tiesiog nusprendė auginti grūdus auginti ir parduoti nei juos sušerti gyvuliams. Šnipuotųjų skaičius krito 30 proc. Vietoj to skatinome auginti avis, kurių per metus padvigubėjo, tačiau jų neturim kur dėti, nes lietuviai avienos nevalgo, eksportui ūkiai per maži, į kooperatyvus nesijungia ir taip sukūrėme papildomą problemą“, – aiškina A. Gapšys.

Kitas aspektas – mes šiandien grūdų užsiauginame tris kartus daugiau nei suvartojame ir eksportuojame žaliavą. Kiaulininkystė padėtų sukurti pridėtinę vertę. Jei mes eksportuojami 70 proc. užaugintų pašarų, ES vidurkis 20 proc. Mūsų pačių žemdirbių politika skirta tiesiog padidinti pajamas, o ne sukurti atskirų sričių proveržį ir niekas nesuka galvos, ar šaliai iš to yra nauda.

Žemės ūkio ministerija problemų nemato

„Atranka yra vykdoma tam, kad parama būtų nukreipta būtent į tuos tikslus ir prioritetus, kurie numatyti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programoje (KPP). Taip pat labai svarbu tai, kad būtų numatyta paramos skyrimo procedūra, kai paraiškų pateikiama didesnei sumai nei yra skirta lėšų. Vykdyti projektų atranką įpareigoja ES reglamentai", – rašoma ministerijos paaiškinime.

ES lėšos yra skiriamos valstybėms narėms tikslingai. KPP nurodyti konkretūs prioritetai, prie kurių ir turi prisidėti minėta ekonominės veiklos pradžios paramos schema, t. y. skatinti socialinę įtrauktį, skurdo mažinimą ir ekonominę plėtrą kaimo vietovėse.

KPP numatyta, kad teikiant paramą verslui kaime pradėti turi būti didinamos galimybės dalyvauti darbo rinkoje jauniems, taip pat nedirbantiems asmenims, mažinamas ūkininkų sezoninis užimtumo svyravimas, taip pat prisidedama prie demografinės padėties kaime stabilizavimo. Būtent į šiuos tikslus ir orientuoti šios veiklos srities atrankos kriterijai.

„Pažymime, kad nustatant atrankos kriterijus, jų svarstyme dalyvauja ne tik Žemės ūkio ministerijos atstovai, bet ir įvairių organizacijų, socialinių partnerių atstovai. Vėliau atrankos kriterijus tvirtina KPP stebėsenos komitetas, į kurio sudėtį įeina Vyriausybės, daugelio ministerijų, kitų įstaigų atstovai, įvairių verslo, žemės ūkio, mokslo ir kitiems subjektams atstovaujančių organizacijų nariai“, – tikina ministerijos atstovai.