Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Jūsų dėmesiui - naujas Anglija.lt skaitytojo Kęstučio apsakymas (Anglija.lt jau publikavo kelis jo kūrinius). O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

Neskubėdamas ėjau senamiesčiu. Brolis sakė, kad ir Tėvelis prieš pat mirtį vaikščiojo šiomis gatvėmis lyg ieškodamas ką pametęs. Galvoje sukosi mintis, kad tėvai mirdami nubrėžia ribą, kurią vaikams nedera peržengti. Vyresnysis peržengė Mamytės pažymėtą liniją ir eina link Tėvelio, o aš visai netoli pirmosios ribos. Nežinau kiek tiesos, bet seneliai ir tėvukai iškeliavo anapilin maždaug tokio pat amžiaus. Na aš dar turiu rezervo, tai galiu drąsiai pasivaikščioti vaikystėje pramintais takeliais. Tiek metų praėjo, o beveik niekas nepasikeitę. Tos pačios gatvės, namai, tik spalvos kitos ir sandėliukų nebėra. Kiek kardų ir iečių juose buvo sulažyta, kiek ašarų ir kraujo pralieta kaunantis su "gorkiniais", "šunininkais" , "barakiniais" ar kitais ne mūsų kiemo vaikais. Tik mamoms ar tėvams įsikišus su diržais, kovos pasibaigdavo be didelių pergalių ar pralaimėjimų.

Lėtai žengiu siauromis gatvelėmis, atidžiai žiūrėdamas į grindinį. Gal kai kurie grindinio akmenys tie patys, ant kurių, ropodami keliais, stumdėme mašinėles ar sprogdinome bombikes. Net šiurpuliukai nuėjo per kūną, prisiminus tas mašinėles, sprogimų sukeltą triukšmą ir kaimynų paniką. Stabteliu ties pramogų centru. Šiandien tai paprasta siena, o tada buvo vartai į banką. Gal gerai, kad nebėra tų geležinių vartų, o tai nesusilaikyčiau nepaleidęs akmens į juos ir pasislėpęs už kampo laukčiau kol pasirodys milicininkas. Nesuprastų, palaikytų teroristu ir gal net nušautų. Tada nešaudė. Jei pagaudavo, duodavo ausų, ar liepdavo kiemą šluoti.

O štai čia keli mūriniai garažai buvo, prisimenu žiūrėdamas į kiemelį su suoliukais. Nusipelnęs žydelis "Moskvičių" laikė. Jis labai mylėjo savo mašiną, o aš labai mylėjau jo garažo vartus ir su draugais spardžiau kamuolį į juos. Šeimininkas mūsų nemylėjo ir, nučiupęs kamuolį, jį pradūrė. Mano meilė taip pat baigėsi. Į spynas tiek prikišau visokių dervų, kad net banditas Dirvonas nesugebėjo atrakinti. Teko laužti, o po to su manim pasikalbėjo kažkoks dėdė. Pažadėjau būti geras, o jis pažadėjo Mamytei nesakyti. Dėdė ištęsėjo savo pažadą, o aš - ne visai, bet prie garažo nebelindau.

Pasuku į nedidelę gatvelę. Viduryje tarp dviejų namų įsispraudus lauko kavinė. Kaip tik toje vietoje kur žengiau pirmą žingsnį į vadinamą turginukų rajoną. Jauki, šilta. Prisėdu, užsisakau arbatos, na ir, žinoma, pyragaitį su ledais. Jau galva žila, bet vis niekaip negaliu užpildyti to vaikystėje neturėto džiaugsmo. Net einant anapilin paprašysiu, kad vietoj kryžiaus į delną įdėtų bandelę su uogiene už septynias kapeikas. Deja, nebėra tokių. Šalia įsitaisė aukštas plonas vyras. Visai kaip stulpas, kuris kadais stovėjo toje vietoje. Prisiminiau, kaip su Juriku mokėme kačiuką lipti į tą stulpą. Kvailas kicius buvo, todėl nežinojo, kad privalo laipioti ne tik medžiais, bet ir stulpais. Jam pasisekė, kad mano Tėvelis buvo namie. Išgirdęs jau nebekatinišką kniaukimą, išbėgo vilkėdamas vien šeimyniniais ir išgelbėjo vargšą gyvūnėlį. Pabandyk dabar su tokia namine uniforma išbėgti! Išveš.

Žvilgteliu į namo kampą. Koks mielas ir gerai pažįstamas užrašas "Kurpių 1". Trūksta nedidelio prierašo su mano buto numeriu ir viskas bus kaip buvę. Pasisuku. Ant priešais stovinčio namo jokio užrašo, nes jis jau "Kepėjų 1" ir, kaip toj pasakoj apie raganos trobelę, į mano gatvę atsisukęs nugara. Vietiniai pijokėliai visada maišydavo mūsų adresą su Kepėjų 1. Dažnai Mamytę naktį prikelę kišdavo pro duris tuščią butelį ir prašydavo pripildyti. Tėvelis pasiūlė kokį kartą vandens pripilti, bet tokiais dalykais tais laikas juokauti nebuvo galima. Nesišaudė kaip dabar, bet langus būtų tekę keisti dažnai. Populiariausias atsilyginimo būdas, tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusių - akmuo į langą arba kumštis į nosį. Žiūriu į langą ir priešais, lyg veidrodyje, matau mažą berniuką su priverstinai madingais tais laikais nedideliais kirpčiukais ant pliko viršugalvio, aptrintais, sulopytais marškinukais, trumpikėm ant gumelės bei brolio dar nesunešiotomis basutėmis ir nekaltą šypseną. Nejučia mintimis grįžtu į tas dienas.

Kaip visada šiltą dieną dvigubo lango orlaidėje guli juodasis play boy’us - katinas Šurkus. Vietinių katinų siaubas, o katyčių džiaugsmas. Niekas negali abejingai praeiti kai jis, po naktinių pasivaikščiojimų, atsidrėbęs kaupia jėgas naujiems žygiams. Vieni pašnekina, kiti per palangę pastuksena, bet jam nė motais tas visas betikslis triukšmas. Jis savo namuose ir jis čia šeimininkas. Tik kai pasirodydavo gatvėje turistai ar šiaip žmonės turintys fotoaparatą, tai gražuolis atgydavo. Pradėdavo vartytis, tai kojas į lauką išmes, tai tarp langų nuleis, uodegą šen ten, pozuodavo, lyg tikėdamasis pakliūti į žurnalo viršelį. Kartais nepasisekdavo ir įkrisdavo į tarpulangę. Greit iššokęs, nubėgdavo į tamsų kambariuką ir pasikapstydavo tarp Tėvelio fotografijos reikmenų, palikdamas ten savo nepasitenkinimą.

Prisiglaudžiu prie lango. Vėl prieš akis iškyla tos pačios trumpos užuolaidėlės, stalas ir Mamytė. Kažką pjausto. Ruošia vakarienę, karts nuo karto nubraukdama ašarą. Tikriausiai svoguną pjausto arba kerogazo dūmai akis griaužia. Baisus tas kerogazas. Dabar jį vadintų žibalu deganti krosnelė, o tada visa plačioji tėvynė ant tokių makaronus virė ir penkmečio planus sėkmingai vykdė. Dar baisesnis buvo šalia stovintis butelis žydiškų vaistų nuo visų ligų. Juos iš didelės statinės pardavinėdavo turguje žydelis. Tuos vaistus Mamytė pildavo į kerogazą, man į burną ir dar galvą kartais ištepdavo, kad plaukai geriau augtų. Kai išeidavau toks kvepiantis, kaimynas Valdas cigaretę užgesindavo, kad kirpčiukai neužsiliepsnotų ar iškvepiamas oras ugnimi nepavirstų. Jis pastoviai piktai bambėdavo "visi vyrai šnapsą geria, o šitas - žydo sysių". Nebuvau skundikas, bet vieną kartą, neiškentęs patyčių, pasiskundžiau broliui. Jis buvo vyresnis ir žinojo, kas yra pionierių draugystės laužas. Meistriškai sukrovė jį prie negero kaimyno durų, o aš drąsiai padegiau. Oh kaip visi išsigando, kad net barti ir Tėveliui pasiskųsti nedrįso, o aš, išdidžiai iškėlęs kvepiančius kirpčiukus, nuėjau aplankyti savo draugo. Per televizorių rodė gražų filmuką apie vaikštantį ir kalbantį pagranduką. Ir aš tokio labai norėjau. Kai Tėveliai buvo darbe, brolis vienoje iš savo mokyklų, o Šurkus ramiai miegojo, nusprendžiau įgyvendinti savo viso pragyvento gyvenimo svajonę. Supyliau miltus, vandenį, maišiau ir minkiau. Viską dariau kaip filmuke. Gražus gavosi MANO pagrandukas. Dėl draugo nepagailėjau žydo vaistų ir užkūręs kirogazą kepiau ant keptuvės. Apkepinau iš visų pusių, bet jis neprakalbo ir vaikščioti nepradėjo. Tikriausiai cukraus neįdėjau. Kai aš būdavau ne toks koks reikia, mane į kampą statydavo, o aš jį už spintelės užmečiau. Mamytė, grįžusi iš darbo, niekaip negalėjo patikėti, kad juodasis play boy’us pusę kilogramo miltų suėdė, bet dėl visa ko kelias dienas jam nepirko karvės tešmens. Katinas badavo, o aš turėjau draugą, gyvenantį už spintelės. Smagu buvo likus vienam namie su juo pasikalbėti ir pasiguosti, bet po keletos dienų jis susirgo. Pakeitė spalvą ir kvepėt pradėjo blogiau nei vaistai butelyje, o vieną dieną jo neberadau. Išėjo arba Šurkus iš bado suėdė. Nubraukiau ašarą ir nubėgau į kambarį kur vyresnis brolis žadėjo skrydį į kosmosą parodyti. Tikrą, kaip Gagarino, tik reikia Tėvelio sulaukti. Kantriai laukėme ir sulaukėme. Jis, kaip visada, energingai įžengė, apėjo visus kampus, davė kažkokių nurodymų Mamytei plušančiai prie puodų, gurkštelėjo vyriškų vaistų ir, kiek nusiraminęs, pradėjo minti įprastą taką iš virtuvės į kambarį ir atgal, vis užmesdamas akį į kikenančius kamputyje jaunuosius kosmonautus. Galiausiai sriubos lėkštė ant stalo ir Tėvelis sėdasi į savo vietą. Brolis staigiai patraukia kėdę ir mes abu atšokame į šonus. Vietoje skrydžio į kosmosą gavosi sunkus didelio žmogaus kritimas žemyn. Staltiesė su karšta bulviene nusileido į pačią brangiausią vyrams vietą, bet vaistus jis spėjo pačiupti. Tėvelis labai didžiavosi, kad gyvena su Gagarinu vienoje šalyje, bet į kosmosą skristi nenorėjo ir mums su broliu visiems laikams išmušė norą būti kosmonautais. Brolis gavo daugiau, nes jis vyresnis ir jo užpakalis platesnis, bet aš, kaip ir jis, kelias dienas valgiau stovėdamas. Jam lengviau, nes dainavo berniukų chore ir buvo pratęs stovėti, o man sunkiau, nes manęs į dainininkus nepriėmė. Mamytė nuvedė mane į tą patį chorą. Visų laimei, muzikos vadovė suklydo. Pastatė į trečią balsą ir liepė dainuoti "Oi, griežle griežlele mano". Stovint neteisingoj vietoj, antros repeticijos metu prasidėjo kažkokia balso mutacija ir vadovė pasiūlė ateiti kai užaugsiu. Nors man buvo sunkiau stovėti, bet, mažiau gavęs, anksčiau atsisėdau. Brolis greitai suprato mažo užpakalio privalumus ir netruko tuo pasinaudoti.

Netapęs dainininku, visu kūnu pasinėriau į ledo ritulį. Kas tais laikais nežaidė to vyriško žaidimo!? Tik mergaitės ir numirėliai. Kai mūsų šaunioji rinktinė triuškino švedus, suomius ir visą kitą supuvusį kapitalizmą, visas kiemas nuo ryto iki vakaro stovėjo ant pačiūžų ir su kliuškom rankose prisidėjo prie bendros pergalės. Dabar sakytų- ledo ritulio lazdomis. Kokia daugiažodinga ta mūsų kalba, o tada visas pasaulis mušė šaibą kliuškom. Tiek nusivarydavom, kad brolis, tik duris pradaręs, įkrisdavo į kambarį ir Mamytė tempdavo kaip rastą prie krosnies, o aš, kadangi stovėdavau vartuose, tai iki krosnies pats nueidavau. Kartais būdavo negerų dienų, kai lauke sniego nebūdavo ar tekdavo sėdėti namie už kažkokius prasižengimus, tada ledo ritulį kambaryje pavaikydavome. Brolis buvo protingesnis už mane ir žinojo, kad sudainuoti gamą ir žaisti ledo ritulį lengviau išmokti žiūrint į didelį sąsiuvinį ar mažą televizorių. Tą dieną buvome namie vieni ir mūsiškiai televizoriuje triuškino švedus, o mes jiems nuoširdžiai padėjome. Aš, kaip visada, vartuose, brolis- puolime.

-Charlamovas apeina vieną, antrą, tikslus perdavimas Fitisovui, smūgis, vartininkas nespėja reaguoti ir...."- lango nebėra. Medinis kamuoliukas su skambesiu išlėkė lauk, ir mirtinai išgąsdino iš pasilinksminimo grįžtantį Šurkų. Gražus buvo įvartis, tiesiai į devinkę, bet džiaugsmo jis mums nesukėlė. Brolis pažadėjo man padaryti naują, plačią, skarda apkaustytą kliušką jei Tėveliui pasakysiu, kad savarankiškai įmušiau švedams įvartį. Kokia garbė! Patikėjau. Jis nuėjo į netoliese vykstančias statybas parsinešti fanieros, o aš likau prie skylės lange laukti vyriausiojo namų teisėjo. Tą vakarą pasisekė visiems, nes Tėvelis parsinešė kyšenėje papildomą barzdą. Tai toks gražus popieriukas, o ant jo dėdė su barzda ir tik už vieną plaukelį iš tos barzdos buvo galima kai ko nusipirkti. Kiek buvo laimės, kai krepšelyje tarp vyriškų prekių buvo du stiklainėliai su obuolių tyrele, o Tėvelis, kaip ir visi tikri patriotai, nekentė švedų. Pasidžiaugė gražiu įvarčiu ir atšaukė namų areštą.

Neilgai truko mano laimė. Brolis pasiūlė žaisti vaikų darželį ir paskyrė mane auklėtoju. Tada aš nelankiau darželio ir nieko blogo nemačiau, kad tame brolio darželyje diena prasidėjo iškart nuo pietų. Vaikas buvo geras, noriai valgė, nesiožiavo, o kai tik ištuštėjo abu obuolių tyrelės stiklainiukai, jo atėjo pasiimti mama. Graudžiai raudodamas supratau, kad mamos visada nelaiku pasiima vaikus iš vaikų darželio, o brolis - gudrus moksleivis, apsimetęs mažu vaiku. Tik viena naujiena guodė mano vaikišką širdį, kad švedai ne tik mano priešai, bet ir Tėvelio. Tačiau tada, nei aš, nei brolis dar nežinojome, kad priešais antrame aukšte gyvenantis plikis Sieras yra geras Tėvelio draugas. Jo vaikai taip pat buvo plikom galvom. Mamytė sakė, kad jų tėtis žibalą skirtą galvom tepti iškeitė į kažkokį stebuklingą vandenį, kuris upeliais tekėjo pas kaimyną, gyvenantį pirmame aukšte. Nėra vaistų - nėra plaukų. Nuskuto juos kartu su visais mažais draugais, gyvenusiais galvoje ir suprato, kad plikai kirpti pigiau nei tepti žibalu. Nuo tada mes su jais nebedraugavome, mes turėjome plaukus, o jie ne. Jų langai buvo antrame aukšte ir mažasis plikis iš aukštai spjaudė ant manęs. Aš vėl pasiskundžiau broliui, o jis sugalvojo kaip juos nubausti. Pozicija puiki, taikinys dar puikesnis, Šurkus ant šucherio. Prasitraukėme truputį užuolaidą ir iš ragatkių per orlaidę paleidome po šfuntiką į antrame aukšte esantį plikių langą. Pirmasis pasirodė mažasis snarglius. Neradęs ką apspjauti, dingo. Po kiek laiko vėl paleidome. Tada į kiemą išbėgo vyresnieji, bet palakstę po kiemą ir nieko nepagavę, pasislėpė krūmuose. Šurkus ramiai miegojo, o mes tyliai kikenome. Kiek pasėdėję ir nieko nepešę kaimynai grįžo namo. Brolis nusprendė paleisti stambesnio kalibro. Garsiai ir negražiai skambtelėjo stiklas, bet laimei tik įskilo. Prabudęs išlindo vyriausias plikis. Nužiūrėjo katiną gulintį savo lange, kitus mūsų langus ir vakare paskundė Tėveliui. Skundikas. Vakare ginklus pridavėme į Tėvelio sandėlį ir gavome tai, kas priklausė. Abu po lygiai. Skaudėjo ilgai, bet ir skundikui atėjo atpildo valanda.

Sugalvojo plikių šeimyna valdišką rąstą iš remontuojamo namo pasiskolinti. Rąstas buvo sunkus, ilgas ir gulėjo aukštai palėpėje. Tėvelis sakė, kad pats Leninas per šeštadieninę talką tą rąstą nešė, o plikis Sieras užsimanė jį parsitempti į namus. Niekaip nesisekė išnešti, tai paėmė ir išstūmė per mažą palėpės langelį. Oi kaip gražiai skrido. Laidus nutraukė ir praeiviui prieš nosį nukrito. Tas vargšelis visą savo baimę į kelnes suleido ir į ligoninę išvažiavo. Kaimynai kalbėjo, jie viską žinojo, kad tas praeivis ne paprastas buvo, o nusipelnęs ir priklausė tiems, kurie su Leninu prie rąsto stovėjo.

Tą patį vakarą plikio pasiimti atėjo dėdės su antpečiais. Visas kiemas išėjo atsisveikinti. Tuo metu daug kas krosnis kureno valdiškomis malkomis, bet pakliuvo jis vienas. Gobšumas pražudė. Gal ir gerai, kad išsivežė. Mamytė sakydavo, nėra blogo, kas neišeitų į gerą. Vaikams plaukai užaugo ir mes susidraugavome. Baigiantis vasarai, brolis kartu su Tėveliu ištęsėjo pažadą ir įteikė man kliušką. Kaip ir žadėjo, plačią ir skarda apkaustytą. Tretjakas tokios net gražiausiame sapne nematė. Nelaukęs žiemos, išėjau į gatvę. Pastuksenau į grindinį, stulpą, laiptus ir iš džiaugsmo paėmęs už koto pradėjau suktis. Kažkas buvo padaryta nesąžiningai. Platus, sunkus galas atitrūko ir nulėkė tiesiai į kaimyno langą. Visi buvo pripratę, kad dažnai per tą langą pirmiausia su visais rėmais skrisdavo lauk spintelė, po to iššokdavo vaikai, paskui juos žmona ir paskutinis, kaip tikras kapitonas su kirviu rankoje, pats šeimininkas. Kai mano kaustytos kliuškos galva įlėkė į jo kambarį ir dar sudaužė ant stalo stovėjusį trilitrį su namine , įvyko viskas priešingai. Pirmas išpuolė kapitonas su kirviu, paskui jį žmona ir tik tada vaikai su pagaliais. Boltonas taip greitai nebėgioja kaip aš skuodžiau senamiesčio kiemais, nuoširdžiai šaukdamas Mamytę ir Tėvelį. Nepavijo, todėl dabar rašinėju. Nuostolius ir gėdą pasidalinome visi sąžiningai, kaip tikri vyrai. Kadangi Tėvelis skardino, tai jis prisiėmė gėdą ir finansinius nuostolius, broliui vietoje pjūklo įdavė į rankas triūbą, o aš, mažiausias kaltininkas, pradėjau mokytis pažinti pirmąsias raides- A, B ir, tik Mamytei prašant, C.

Pajutau kaip kažkas palietė petį. Atsisukau ir taip tikėjausi išvysti šiltas, švelnias Mamytės rankas, bet šalia stovėjo jauna mergina, labai primenanti pirmąją vaikystės meilę Nataliją.

-Jūs gal dar ką nors norėsite?- paklausė maloniu balsu.
Žiūrėjau į ją nežinodamas ką atsakyti.
-Gal jums negera?- vėl paklausė kiek susirūpinusiu balsu.
Aš atsipeikėjau.
-Ne, ačiū, viskas gerai,- atsakiau ir susimokėjęs atsistojau. Priėjau prie durų į mano vaikystės koridorių.

Kažin kiek kartų buvo įeita ir išeita per tas duris. Kiek kilometrų nutipenta iki sporto aikštelės, žolyno ar parduotuvės, galvojau stovėdamas prie jų ir nedrįsdamas atidaryti. O kur dar kelias į mokyklą! Kiek gi žingsnių iki jos! Niekada neskaičiavau. Tada nerūpėjo jie, nes gyvenimas buvo tik prasidėjęs ir jų buvo dar labai daug, mąsčiau žiūrėdamas į gatvę. Iki keturiolikos metų tvarkingai kiekvieną darbo dieną, neskaitant savavališkų pabėgimų ir visokių kitokių priežąsčių, tempdavau iš namų savo mokinio krepšelį mokytojams į mokyklą, o Tėveliams- atlyginimą už tą triūsą. Dažnai jis buvo mažas, bet ką padarysi, ne visiems buvo lemta gauti daug. Atsidusau prisiminęs savo pažymių knygeles. Dabar jau esu didelis, moku skaičiuoti, reikia suskaičiuoti kiek žingsnelių nutipeno mano vaikystė, jaunystė keliaudama iki tos mielos turginukų mokyklos. Atsargiai paliečiu duris, mintimis pasiimu savo portfelį, paglostau Šurkų, paskambinu į duris kaimynui Valdui ir, kol jis nespėjo nutverti už ausies, išbėgu pro duris į gatvę. "Vienas, du, trys...."

Kęstutis Grubliauskas